-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau ji ne tik piešia, bet ir augina sparnus tiems, kam gyvenimas nepašykštėjo sunkių išbandymų.
Į pasaulį išleidusi du savo vaikus, menininkė namų duris ir širdį atvėrė be tėvų globos likusiems dar keturiems.
Renata neslepia: auginti sužalotų sielų vaikus nelengva, tačiau buvimas mama šešioms atžaloms ir pačios gyvenimui suteikė naują prasmę.
R. Laučkienė šeimoje buvo vienintelis vaikas.
„Iki mokyklos augau vienkiemyje tik su mama ir močiute. Tas vienatvės pojūtis ir santykis su gamta savotiškai nutiesė kelią į meną, o kartu jaučiau, kad reikia draugų, sesių ar brolių“, – pamena menininkė.
Motinystės džiaugsmus, devynis mėnesius po širdimi nešiojant naują gyvybę, R. Laučkienei teko patirti du kartus.
Likimas taip lėmė, kad savo atžalas į savarankišką gyvenimą teko išleisti labai anksti.
Renata nuo mažų dienų svajojusi apie muzikės kelią – dar būdama penkerių išmoko groti žaisliniu akordeonu. Tačiau mamai buvo sunku vienai išlaikyti dukrą, negalėjo jai nupirkti ir smuiko. Neįgyvendintą savo vaikystės svajonę menininkė savotiškai realizavo per savo vaikus.
Jos abi atžalas pastebėjo talentų ieškantys pedagogai. Tiek dukra Ieva, tiek metais jaunesnis sūnus Simonas lankė Panevėžio muzikos mokyklą ir kone iš kiekvieno konkurso grįždavo su apdovanojimais.
Talentingi vaikai, dar būdami pradinukai, sulaukė kvietimo mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje.
„Prieš priimdama šį svarbų sprendimą atsiklausiau vaikų. Dukra be jokių „pagalvosiu“, tik išleisk, o sūnus nenorėjo atsilikti ir išvažiavo paskui sesę. Sunkiausia buvo man, visas pagalves priverkiau. Galiausiai po poros mėnesių susikroviau lagaminus ir išvažiavau į Vilnių pas vaikus. Išsinuomojau rūsyje menininkų dirbtuves, įsidarbinau aukle ir taip keletą metų gyvenau, kad būčiau šalia vaikų“, – pasakojo R. Laučkienė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kai vaikai priprato prie gyvenimo mokyklos bendrabutyje, patys pasiūlė mamai daugiau nebesikankinti ir grįžti į Panevėžį.
Renata sako nors ir supratusi, kad vaikų ateitis reikalauja tokios aukos, vis tiek niekaip negalėjusi rasti sau vietos.
Tuo metu jos gyvenime atsirado angelų tapyba. Pirmieji R. Laučkienės angelai buvo labai panašūs į vaikus – net su muzikos instrumentais rankose.
„Tikriausiai yra koks nors Dievo planas, jeigu vaikai taip anksti nuo mūsų atsiskyrė. Tapyba man buvo didžiulis džiaugsmas ir atgaiva. Tačiau jutau, kad išleidus vaikus į Vilnių, vien kūryba negali manęs užpildyti, reikėjo dar daugiau pokyčių“, – pamena Renata.
Tuo metu bankai kaip tik pradėjo dalyti paskolas būstams įsigyti.
Pasitarę sutuoktiniai nusprendė parduoti savo kuklų dviejų kambarių butą bendrabutyje Panevėžyje ir įsigijo namą nuostabiame gamtos prieglobstyje Ėriškiuose.
Vaikai sugrįždavo savaitgaliais – be jų nauji namai net skambėjo nuo tuštumos.
Tad kartą niekam, netgi vyrui, nieko nesakiusi, Renata nuvyko į tuomečius Panevėžio Algimanto Bandzos vaikų globos namus.
Renata Laučkienė didžiuodamasi sako, kad dabar yra šešių vaikų mama. Nors motinystė nelengva, tačiau ir meilės – šešis kartus daugiau. P. ŽIDONIO nuotr.
„Norėjau paties mažiausio vaikučio, kuriam labiausiai reikia mamos. Man buvo pasakyta, kad tokių, kuriuos būtų galima globoti, šiuo metu nėra. Galvojau, kaip taip įmanoma, pilni namai vaikų, o nieko neturi? Tuomet nuėjau savaitgalį, kai nėra valdžios, ir tiesiai pas valytoją“, – šypsosi pašnekovė.
Globos namų darbuotoja pavedžiojo R. Laučkienę po grupes, o jai beišeinant prasitarė, kad dar viena trimetė yra izoliatoriuje, tik jos lankyti negalima dėl ligos.
Bet Renata nebūtų ji, jeigu nepasiektų savo – ne tik aplankė mažąją, bet ir pasiekė, kad neilgai trukus ji apsigyventų naujuose namuose.
„Trečią kartą atėjau pas valdžią ir paklausiau, ar galiu šią mėlynakę mergytę bent lankyti. Išgirdau, kad šio vaiko nerekomenduoja, nes ji visai nevaldoma. Tąkart pajuokavau, kad man reikia būtent tokio vaiko. Dabar reikia išeiti mokymus, susitvarkyti daugybę dokumentų, o tuo metu užteko tik noro globoti vaiką. Tą pačią dieną Kristiną parsivežiau į namus. Iškart gyvenimas įgijo naują prasmę, o namai tarsi atgijo“, – prisimena moteris.
P. ŽIDONIO nuotr.
Dabar Kristina jau pilnametė ir R. Laučkienės namuose tik viena koja.
Šeimoje apsigyvenus mažylei, Renata vėl pasinėrė į motinystės džiaugsmus, o kartu ir į kūrybos vandenis – nors yra profesionali dailininkė, baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tačiau muzika ją visuomet lydėjo per gyvenimą.
Užsispyrusi menininkė įgyvendino vaikystės svajonę – išmoko griežti smuiku.
Didžiausi jos mokytojai tapo pačios vaikai – dukra Ieva ir sūnus Simonas. Jiedu pasirinkę profesionalių muzikantų kelią. Dukra Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje dėsto smuiko specialybę ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Kauno miesto simfoniniame orkestre bei Vytauto Didžiojo universiteto kameriniame orkestre griežia smuiku. O sūnus groja altu Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, vadovaujamame meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus, bei Šiaulių miesto kameriniame orkestre.
Šių talentų mama laisvalaikiu smuiku griežia Krekenavos kultūros centro kaimiškos muzikos kapeloje „Be cvieko“.
Kurį laiką Renata dirbo Ėriškių kultūros centre, vaikus mokė muzikos, užsiėmė įvairiomis kitomis veiklomis. Taip pat yra išleidusi ir dvi savo prozos knygeles.
„Atrodo, veiklos tikrai netrūko, tačiau pradėjau jausti, kad reikia dar kažko daugiau. Esu pilna energijos, o mūsų namai per daug tušti. Vyras jau įpratęs prie tokių mano spontaniškumų, kad pirma padarau, o paskui galvoju, ką padariau. Žinojau, kad mano žmogus nepasakys „ne“ ir šįkart pasakiau, kad važiuoju į Linkaučių globos namus“, – šypsosi R. Laučkienė.
Nuo buities ir kasdienybės pabėgti Renatai geriausiai padeda tapyba, muzika ir literatūra. P. ŽIDONIO nuotr.
Globos namų vadovei ji iškart pareiškė atvykusi mažiausio paukščiuko.
Taip į Renatos namus atkeliavo septynmetė Miglė – aktyvi, žaisminga, šypsenas dovanojanti mergaitė.
Moteris žinojo, kad Miglė turi brolių ir seserų. Kai kuriuos jau buvo pasiėmę kiti globėjai, o vaikų globos namuose liko augti pora metų vyresnė sesė Gabija ir brolis.
„Po metų Miglė pradėjo kalbėti, kad jai labai liūdna be sesės. Sesytė ten, o ji viena. Nors mes ją nuolat lankydavome, bet sesutėms labai trūko vienai kitos. Po Miglės žodžių tarsi gerklėje kąsnis užstrigo. Taip mūsų namuose apsigyveno ir Gabija, o brolį apsisprendė globoti močiutė ir teta“, – pasakojo R. Laučkienė.
„Gal mano laikas kitoks. O gal požiūris į gyvenimą. Aš gyvenimą žaidžiu. Manyje vis dar gyvena mažas vaikas. Jeigu į viską gyvenime rimtai žiūrėsi, bus sunku.“
R. Laučkienė
Anot globėjos, auginti mergaites nėra labai paprasta. Džiaugsmo ir sunkumų tenka po lygiai. Tačiau daugėjant vaikų namuose, ir meilė augo.
„Kiekvienas vaikas kaip muzikos instrumentas. Kai tie instrumentai nedera, išeina chaosas. Mano, kaip mamos, pareiga visus instrumentus sustyguoti. Pagrindinis laimės ingredientas – duoti nesitikint gauti ką nors atgal. Man patinka pats procesas, matyti, kaip vaikai auga. Tada jaučiu gyvenimo pilnatvę“, – atviravo Renata.
Netrukus ji žengė ir dar vieną svarbų žingsnį – tapo laikinąja budinčia globėja.
Jeigu kurioje šeimoje atsitiktų kritinė situacija, vaikai saugų prieglobstį galėtų rasti Laučkų namuose.
R. Laučkienė apsisprendė laikinai globoti paauglius. Pasak Renatos, kūdikis reikalautų maksimalaus dėmesio 24 valandas per parą, o jo reikia ir jos mergaitėms. Mat šios jau paauglės, kai labiausiai reikia mamos patarimo ir pavyzdžio, o kartais saikingai ir griežtumo.
Be to, anot Renatos, su paaugliais, besiformuojančiomis asmenybėmis, daug įdomiau bendrauti, diskutuoti, dalytis gyvenimiška patirtimi.
Taip į jos namus atkeliavo 14-os metų Gintarė.
Visi tikėjosi, kad mergaitė laikinosios globėjos šeimoje pabus tik trumpai, kol jos tėtis atsistos ant kojų. Gintarė išgyveno didžiulį sukrėtimą – mirus mamai, tėtis paniro į depresiją, o sielvartą bandė malšinti alkoholiu. Kai jau atrodė, kad jam pavyks įveikti priklausomybę ir susigrąžinti dukrą, paauglė tapo našlaite.
„Tokios sužeistos sielos, tokio liūdesio vaiko veide nebuvau mačiusi. Ją palaikė tik viltis, kad tėtis atsistos ant kojų. Visi tikėjo, kad jam pavyks, tačiau įvyko dar viena tragedija – mirė ir tėtis. Negalėjau paleisti šio vaiko. Gal pats likimas man ją atsiuntė. Nelengva šiai mergaitei priklijuoti angelo sparnus, bet tikiu, kad meilė viską gali“, – graudinasi R. Laučkienė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Renata svarsto, kad tikriausiai ir pačios vaikystės išgyvenimai suformavo tokį jautrumą, atjautą, norą padėti kenčiančiam vaikui.
Jos vaikystę nuolat lydėjo nepriteklius ir skurdas. Pradėjusi lankyti mokyklą, Renata gyveno vieno kambario bute su mama, jos seserimi ir močiute. Apie savo kampelį ar bent rašomąjį stalą galėjo tik pasvajoti. Renatos mama viena išlaikė keturias šeimos moteris.
„Gyvenome labai vargingai, dėl to ir mokykloje iš manęs vaikai tyčiodavosi. Turėjau pravardę – ubagė. Be to, su mama eidavome į bažnyčią, nors tuo metu buvo draudžiama. Klijuojama buvo ir davatkos etiketė. Atlaikiau tas patyčias, todėl dabar labai gerai suprantu vaiko psichologiją. Kaip prie jo subtiliai prieiti, su juo kalbėti, kad neįžeisčiau, neužgaučiau. Gal patyčios išugdė tokį jautrumą, kad dabar man užtenka pažvelgti vaikui į akis ir jau matau, ką jis išgyvena“, – nelengvą savo kelią pamena R. Laučkienė.
Sovietmečiu visus buvo norima užtempti ant vieno kurpalio, suvienodinti. Ir pati Renata jautė aplinkos – mokytojų, mamos, visuomenės spaudimą ją pakeisti. Todėl dabar savo atžaloms nori suteikti visas galimybes skleistis kaip asmenybėms.
„Mano patirtis leidžia kitomis akimis pažvelgti į vaikų auginimą. Suprantu, kad vaikai nori ir turi krėsti šunybes. O mama yra pats geriausias advokatas. Kad ir kas atsitiktų, niekada nebaru, nemoralizuoju, o atvirkščiai, stengiuosi palaikyti. Čia irgi menas“, – savo auklėjimo receptais dalijasi pašnekovė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau buities rūpesčių. Tačiau Renata to nesureikšmina.
Gal dėl to, kad gali pabėgti į kūrybą – jeigu jaučia, kad jėgos senka, į rankas ima teptuką ir už pakarpos čiumpa mūzą.
Kad mama pasinėrė į kitą pasaulį, išduoda po namus pasklidęs aliejinių dažų kvapas. Kai kada ir vaikai įsitraukia.
Pasak globėjos, į gyvenimą reikia žiūrėti paprasčiau, lengviau ir su atlaidumu.
„Mano gyvenimo spintoje yra visko, bet kažkaip suspėju visur. Gal mano laikas kitoks. O gal požiūris į gyvenimą. Aš gyvenimą žaidžiu. Manyje vis dar gyvena mažas vaikas. Jeigu į viską gyvenime rimtai žiūrėsi, bus sunku“, – mano R. Laučkienė.
Nors namuose vaikų klegesio netrūksta, Renata su vyru pasiryžę ir toliau būti laikinaisiais budinčiais globėjais.
Auginti ir auklėti vaikus, kurie jau yra patyrę nevaikiškų išgyvenimų, reikia ypač daug meilės, bet ji ir sugrįžta dvigubai.
Renata įsitikinusi: visi vaikai iš prigimties yra geri, bet jeigu buvo patekę į tokią aplinką, kuri juos sugniuždė, išgyti neužteks savaitės, mėnesio ar metų. Nuoskaudos gyja labai lėtai. Reikia didelės kantrybės.
„Kaip gera girdėti „aš tave myliu, mama“. Noriu, kad mergaitės jaustųsi saugios, turėtų į ką atsiremti. Man mano mama buvo angelas, noriu, kad ir jos tokį turėtų. Ir šiame kelyje nesustosiu. Noriu visiems sparnus priklijuoti. Sužeistų sielų augimas ir sveikimas – labai ilgas kelias, bet aš padėsiu joms šį kelią įveikti“, – nusiteikusi R. Laučkienė.
