Patirties įvairiuose pasaulio kampeliuose besisemianti panevėžietė mėgaujasi kasdien išmokdama kažką naujo. „Visada norėjau daug patirti ir pamatyti, tai tiesa. Ir vis dar noriu“, – sako Karolina. Asmeninio albumo nuotrauka

Atvira sau ir pasauliui

Atvira sau ir pasauliui

Panevėžietė Karolina Motiejūnaitė gyvenimą kasdien semia pilna sauja. Baigusi politikos mokslus mergina išvyko žinių siekti į vakarietiškąją Vokietiją, vėliau atliko praktiką Lietuvos ambasadoje Graikijoje. Pasimėgavusi saule sparnus pakėlė į Vašingtoną ir dabar lyg bitutė sukasi lituanistinėje mokykloje kartu su išeivijos vaikais.

Moko ir mokosi pati

23-ejų Karolina Motiejūnaitė įsitikinusi, jog visi turime teisę rinktis savo ateities namus. Tiesą sakant, kai augo Panevėžyje, mintis, jog baigus mokyklą reikės kažkur išvažiuoti studijuoti, merginai buvo tarsi savaime suprantamas dalykas.

Taip ir nutiko. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos absolventė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti politikos mokslų.

Studijų metais sekė veiklos įvairiose studentų organizacijose. Jau trečiame kurse veikli panevėžietė su kolegomis iš korporacijos „RePublica“ koordinavo neakivaizdinę Jaunųjų politologų mokyklą. Vėliau sekė praktika Lietuvos žmogaus teisių centre, dar vėliau tarptautinės „Erasmus“ studijos Vokietijoje.

Vilniaus universitete baigusi politikos mokslus išvažiavau keliems mėnesiams atlikti praktikos Lietuvos ambasadoje Graikijoje, o po to atvykau į Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą“, – vardija K. Motiejūnaitė.

Šioje mokykloje ji ir darbuojasi – moko išeivių vaikus kiek primirštos lietuvių kalbos.

Mano klasėje yra pirmokai ir antrokai, – pasakoja Karolina, neneigianti, jog mokymo pradžia labai lengva nebuvo. – Buvau išsigandusi, kad dauguma vaikų beveik nekalba lietuviškai. Nežinojau, ar man pavyks su jais atrasti ryšį ir susikalbėti.“

Tačiau nuogąstavo panevėžietė visai be reikalo. Bėgant laikui sako pajutusi, kad ir vaikai priprato prie jos, ir ji prie jų.

Su kiekviena diena išmokstu vis naujų dalykų, – dabar šypsosi K. Motiejūnaitė. – Darbas su vaikais moko ne tik kantrybės: mokausi improvizuoti, spręsti konfliktus, auginti autoritetą vaikų akyse… Bet kartu ir būti tokia mokytoja, kuriai galėtų pasipasakoti ar nebijotų paklausti iškilus sunkumų.“

23-ejų Karolinai Motiejūnaitei dar gimnazijos suole atrodė savaime suprantama, kad vos užvėrusi mokyklos duris ji pakels sparnus. Asmeninio albumo nuotraukos

Kiekvienas prisimena savaip

Gyvena šiuo metu panevėžietė Maklyne, Virdžinijoje, pas vieną puikią ir svetingą lietuvės ir amerikiečio šeimą.

Miestelis įsikūręs maždaug 20 minučių automobiliu iki pačios Jungtinių Amerikos Valstijų sostinės – Vašingtono. Pasak Karolinos, tai viena prestižiškiausių vietovių šalyje, garsėjanti saugumu.

Gyvendama Amerikoje mergina netruko susipažinti ir su gausia tenykšte lietuvių bendruomene. Karoliną labai džiugina tai, kad jos žmonės net ir atvykėliams iš labai toli ypač rūpestingi ir malonūs.

Vos atvažiavus rūpinosi, ar turiu kur gyventi, vis klausinėjo, ar nereikia pagalbos įsikuriant“, – prisimena.

K. Motiejūnaitei įdomu pasiklausyti ir istorijų apie tai, kaip ir kodėl jie patys čia atvyko. Išgirsti, kaip išeiviai žiūri į Lietuvą.

Teko sutikti visokių žmonių ir jų istorijų“, – pripažįsta Karolina, pasak kurios vieni išeivijos duonos paragavę lietuviai norėtų senatvei grįžti į gimtinę, kiti pasakoja, kad Lietuvoje likę giminaičiai juos laiko Lietuvos išdavikais, pabėgusiais gyventi kitur.

Tiesa, tokių pasakojimų teko girdėti iš vyresnės kartos“, – priduria mergina.

Lietuva Amerikoje

Pasak Karolinos, Amerikos, o turbūt ir kitų šalių tautiečiai lietuviškumą išreiškia per tam tikrus simbolius: krepšinį, gintarus, cepelinus, tradicines ir valstybines šventes.

Šiuo atžvilgiu aš Amerikoje esu labiau lietuvė nei Lietuvoje, – juokiasi. – Atvažiavusi vos per pirmąjį mėnesį cepelinus valgiau gal du kartus, spėjau apsilankyti NBA varžybose, kuriose žaidė Jonas Valančiūnas, su mokykla ir bendruomene šventėme Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dieną. Neseniai paminėjome ir Užgavėnes, o dar artėja ir Kovo 11-osios šventė!“

Amerikiečiai, pasak Karolinos, atrodo labai praktiški žmonės, bet ir labiau linkę bendrauti – uždaresniam lietuviui tai nėra įprasta. Taip pat jie labai atviri. Karolina

Lietuvė sako pastebėjusi, jog ir vaikų auklėjimas už Atlanto yra kiek kitoks.

Europiečiai vaikai, atrodo, greičiau bręsta ir yra savarankiškesni. O čia vaikai apdovanojami už kiekvieną laimėjimą – mano karta turbūt to nelabai turėjo“, – svarsto K. Motiejūnaitė.

Vos atvykusi į valstijas K. Motiejūnaitė tvirtina pastebėjusi ir tai, jog gyvenimo tempas čia truputėlį greitesnis. Pats Vašingtonas atrodo labai tvarkingas, aiškiai suplanuotas miestas. Smagu ir tai, kad visi muziejai nemokami, todėl laisvai galima mėgautis geriausiomis parodomis nors ir kasdien.

Žmonės gyvena pagal grafiką – kartais net savaitgaliais, – pasakoja panevėžietė. – Taip pat čia dideli atstumai, tad jei nevairuoji automobilio, gali būti sudėtingiau, gyvenant priemiestyje.“

Nors daug kas apie Ameriką galvoja kaip apie neaprėpiamų galimybių šalį – kone rojų žemėje, K. Motiejūnaitė neslepia pastebėjusi ir minusų.

Pavyzdžiui, aukštasis mokslas yra mokamas. Lietuvoje tikriausiai neturiu tokio draugo, kuriam reikėtų mokėti už aukštąjį išsilavinimą“, – sako ji.

Trūksta bendruomeniškumo

Karolina ilgesnį ar trumpesnį laiką yra gyvenusi ne vienoje šalyje. Tad puikiai žino, jog prisitaikymo prie kitos kultūros sunkumų dažniausiai kyla tuomet, kai ta kultūra yra svetima – kai absoliučiai viskas atrodo kitaip nei namuose.

Štai gyvendama Graikijoje panevėžietė pasakoja taip ir neįpratusi prie visiško kelių eismo taisyklių nesilaikymo.

Tą man tikriausiai buvo sunkiausia suvokti – kad motoroleriu važiuoti šaligatviais yra normalu, šviesoforo spalvos nelabai turi prasmės, o autobusams tvarkaraščių nebūtina laikytis, – šypteli prisiminusi. – Bet tenka priimti tokias taisykles, kokios yra, ir pabandyti įsisąmoninti, kad čionykščiai žmonės vis dėlto kažkaip išgyvena ir jiems tai yra gerai.“

Anot K. Motiejūnaitės, jeigu kitoje šalyje neveikia tau priimtinos taisyklės, reikia žiūrėti, galbūt yra „susitarimas be taisyklių“.

Einant laikui pastebėjau, kad jeigu tavęs automobilis nepraleidžia degant žaliai šviesai, galbūt sustos, kai bus raudona. Čia tik mažas pavyzdys, kaip kartais tenka prisitaikyti“, – samprotauja Karolina.

Visai kitokio gyvenimo mergina paragavo prieš keletą metų Vokietijoje, išvykusi pagal „Erasmus“ studijų mainų programą. Tuomet kultūrinio šoko nė nejuto, tik atrodė, kad viskas šioje šalyje per daug jau sklandžiai veikia.

Jungtinėse Amerikos Valstijose prisitaikyti, anot jos, irgi gana lengva. Galbūt tik labiau jaučiasi vartotojiškumo kultūra, bet maloniai stebina, kaip viskas yra sukurta žmogaus patogumui.

Viskas priklauso ne tik nuo šalies, bet ir nuo miesto, aplinkos, kurioje gyveni, žmonių, – įsitikinusi lietuvė. – Gyvenant Vokietijoje sužavėjo žmonių atsakingumas ekologijos klausimu ar aktyvizmas. Dauguma politikos mokslų studentų iš mano kurso aktyviai reiškėsi pilietiniais ar socialiniais klausimais – to, manau, pas mus trūksta. Taip pat bendruomeniškumo ir atvirumo trūkumas yra tai, kas mums trukdo kurti gražesnę aplinką.“

Karolina juokauja Amerikoje pasijutusi labiau lietuve nei jautėsi Lietuvoje: vos atvykusi spėjo ir cepelinų atsivalgyti, ir krepšinio aikštelėje žaidžiantį Joną Valančiūną gyvai pamatyti.

Nesigaili pasirinkusi „prastesnę“ sritį

Karolina prisimena, jog pirmasis įspūdis, lydėjęs ją išvykus iš kompaktiškojo Panevėžio ir pamačius šiek tiek pasaulio, buvo įvairovė. Kelionės, anot jos, geriau nei kas kitas leidžia pamatyti ir įvertinti aplinkos ir žmonių skirtingumą.

Keliavimas ir gyvenimas kitur labai išmoko prisitaikyti prie aplinkos, priimti kultūrą ir sąlygas, kuriomis turi gyventi. Mano manymu, net augant provincijoje yra visos galimybės būti atvirų pažiūrų – tereikia noro ir interneto“, – šypteli.

Nors atrodytų, kad K. Motiejūnaitė tvirtai žino, ko siekia gyvenime, ir turi aiškų tikslą, mergina neslepia, jog žengiant į suaugusiųjų pasaulį blaškymosi buvo nemažai. Tiesa, visada

domėjosi socialiniais mokslais. Kadangi mokėsi Juozo Balčikonio gimnazijoje, kuri garsėja dar ir stipriais tiksliukais, visada buvo skatinama rinktis tiksliuosius arba gamtos mokslus.

Vis primindavo, kad tik tokius mokslus išmanantis žmogus susikurs sėkmingą gyvenimą, todėl buvo gana sunku pripažinti, kad man patinka ta sritis, kuri yra neva „prastesnė“. Dabar jau galiu pasidžiaugti, kad darau tai, ką man patinka daryti. Tačiau paauglystėje autoritetų kalbos labai dažnai gali paveikti tavo sprendimus“, – įsitikinusi Karolina.

Vietos užteks visiems

Atėjus laikui apsispręsti, mergina tikina supratusi, kad reikia stiebtis ten, kur traukia širdis. Todėl ir pasuko į politikos mokslus.

Pasauliui ir ją supančiai aplinkai itin atvira K. Motiejūnaitė turėjo galimybę atlikti praktiką Lietuvos žmogaus teisių centre. Sako, jog ši tema jai išties artima ir aktuali. Karolinai labai norėtųsi, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo lyties, odos spalvos, seksualinės orientacijos, negalios, socialinės padėties ar kitų dalykų, turėtų vienodas galimybes.

Deja, taip nėra, – konstatuoja pašnekovė. – Lygybė yra siekiamybė, todėl reikia stengtis ją įgyvendinti.“

Karolinos manymu, diskriminacija vis dar egzistuoja plačiu mastu, nes savo galvose turime susikūrę tam tikrus konstruktus apie tai, kaip turi atrodyti pasaulis.

Jeigu į mūsų įsivaizduojamą paveikslą kažkas ne iki galo telpa, žmonėms darosi nejauku ir nesuprantama, – sako K. Motiejūnaitė. – Todėl įvairios nevyriausybinės organizacijos ir aktyvistai keičia diskursą, kuris po truputėlį keičia ir mūsų susidėliotą paveikslą, kuriame, aš tikiu, atsiranda vis daugiau vietos visiems.“

Buriasi dėl gimtojo miesto

Paklausta, kokį ryšį, praplėtusi akiratį svetur, Karolina išsaugojo su gimtuoju Panevėžiu, mergina sako, jog su šiuo miestu ją neišvengimai jungia čia gyvenanti šeima, artimieji.

Turiu ir keletą gerų draugų, kurie iš čia kilę, – priduria. – Praėjusią vasarą Panevėžyje nebuvusiems bičiuliams darėme ekskursiją po miestą. Aprodėme Senvagę, Laisvės aikštę, senąją sinagogą ir kitus žydų pastatus, teatrus, Dailės galeriją, Juozo Balčikonio gimnaziją, katedrą bei kitus svarbius ir įdomius pastatus bei paminklus.“

Anot K. Motiejūnaitės, visus tiesiog sužavėjo išlikusi 10-ojo dešimtmečio atmosfera bei nuotaika pieno bare Laisvės aikštėje. Dažnam panevėžiečiui tai neatsiejama vaikystės prisiminimų dalis.

Nusivedėme paragauti ir Čičinsko kepsnių, aprodėme raktų medį prie seklyčios… Bičiuliams praleistas laikas labai patiko“, – patikina Karolina.

Pati grįžusi į Panevėžį ji daugiausia laiko praleidžia su šeima, tačiau visada užsuka į Laisvės aikštę ar Senvagę.

Neseniai pirmą kartą nuėjau į „Panevėžys City alumni“ susitikimą, – prisipažįsta. – Labai smagu, kad yra tokia organizacija, kur susirenka įvairūs žmonės. Jau nebegyvena čia, tačiau susiburia ir leidžia savo laisvą laiką dėl kilnaus tikslo – geresnio gimtojo miesto.“

Įdomu grįžti į gimtąjį miestą ir matyti, kaip jis keičiasi į gerąją pusę“, – priduria panevėžietė.

Mažesniems miestams, anot K. Motiejūnaitės, labai trūksta įkvėpimo ir aktyvumo. Jos manymu, ir Panevėžiui reikėtų daugiau bendruomeniškumo ir atvirumo.

Man atrodo, tai jau seniai nebėra tas nesaugus miestas, apie kurį kalbėdavo kaip apie Lietuvos Čikagą. Panevėžio įvaizdį reikia keisti, nes to senojo Panevėžio tiesiog nebėra“, – pabrėžia mergina.

Nuobodulys – ne variantas!

Karolina sako esanti gana principingas žmogus. Jai ypač sunku susitaikyti su tuo, kad kai kurie dalykai gyvenime nėra tokie, kokie turėtų būti.

Nenuolaidžiauju, jeigu manau, kad taip būti negali. Sugebu iki galo padaryti dalykus, nors iki tikslo kelias gali būti labai vingiuotas. Draugai mane apibūdina kaip linksmiausią pašnekovę. Tėvai tikriausiai atskleistų ir neigiamų mano savybių“, – juokiasi K. Motiejūnaitė.

Kiek save prisimena, ir anksčiau retai nuobodžiaudavo, nenustygdavo vienoje vietoje.

Nors esu vienturtė, o daug draugų neturėjau, man niekada nebūdavo nuobodu. Tiesa, nebūdavau tipinis vaikas, kuris grįžęs iš mokyklos lekia į lauką ir nedaro namų darbų. Vaikystėje daug skaitydavau, nemažai laiko praleisdavau mokykloje, gerai mokiausi, atlikdavau visus namų darbus, o knygas į kuprinę susikraudavau iš vakaro nuo didžiausios iki mažiausios, prieš tai dar du kartus patikrindama, ar nieko nepamiršau“, – šypteli.

Vaikystėje Karolina sako buvusi labai drąsi, pasitikinti savimi, bet kiek egoistiška. Tačiau laikui bėgant, pasak jos, žmogaus charakteris keičiasi.

Tampi lankstesnis, supranti, kad dažnai reikia prisitaikyti, susirasti draugų, bendraminčių. O kad visada norėjau daug patirti ir pamatyti, tai tiesa. Ir vis dar noriu“, – šypsosi pašnekovė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų