Lietuvos karinių dalinių vadai 1919-aisiais. Iš kairės sėdi pulkininkas leitenantas Kazys Ladiga, kapitonas Juozas Mikuckis, pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, leitenantas Jonas Variakojis; stovi majoras Vladas Skorupskis, majoras Ignas Musteikis.1919m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotrauka

Atsiųstas ginti Panevėžio krašto

Atsiųstas ginti Panevėžio krašto

„Pulkininko J. Variakojo nueitas garbingas gyvenimo kelias buvo galimas tik todėl, kad (…) buvo neeilinė asmenybė“, 1963-iaisiais mirus vienam pirmųjų Lietuvos savanorių, Panevėžio išvadavimo vadovų ir buvusiam krašto apsaugos ministrui Jonui Variakojui rašė žurnalas „Karys“.

Raudonoji armija į Lietuvą įžengė stojus 1918-ųjų žiemai. Jau gruodžio 29 dieną Vilniuje keturiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių – buvo išspausdintas atsišaukimas, kuriuo gyventojai kviesti gelbėti šalį nuo sparčiai į ją besiskverbiančių bolševikų – tapti savanoriais.

Vis didėjančios grėsmės akivaizdoje, Lietuvos teritorija buvo padalyta į devynias sritis, joms paskirti vadai, turėję suformuoti apsaugos būrius.

Panevėžio kraštas tuo metu dar buvo okupuotas kaizerinės kariuomenės dalinių, bet jie jau pamažu traukėsi, kai į miestą krašto apsaugos ministro nurodymu atvyko iš Biržų apskrities kilęs karininkas Jonas Variakojis. Būsimajam savanorių vadui ir Panevėžio gynėjui buvo 26-eri.

Iš Rusijos į Lietuvą

Rinkuškių kaime gimęs J. Variakojis 1913 metais baigė Piarnu, Estijoje, gimnaziją ir studijuoti išvyko į Petrapilio universitetą. Būsimasis Lietuvos kariuomenės karininkas pasirinko teisę, tačiau baigti studijas jam nebuvo lemta.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko pasakojimu, jaunuolio ateities planus sujaukė Pirmasis pasaulinis karas. 1916-aisiais J. Variakojis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1917 metais baigė Vladimiro karo mokyklą ir buvo paskirtas į 21-ąjį Sibiro šaulių pulką, išsiųstas į Galicijos frontą. Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose būsimasis savanoris buvo sužeistas, tų pačių metų lapkritį pelnė vyr. leitenanto laipsnį.

1920-ieji, pirmojo nepriklausomybės kovose žuvusio Panevėžio bataliono karininko Jono Nastopkos perlaidojimas Biržuose. Su karininko kardu J. Variakojis. Panevėžio kraštotyros muziejus nuotrauka

Po bolševikų perversmo 1917-aisiais J. Variakojis atvyko į Voronežą ir kaip Lietuvių karių sąjungos atstovas dalyvavo II lietuvių karių suvažiavime Petrapilyje. O 1918 metų spalį grįžo į Lietuvą.

Pačioje tų metų pabaigoje – gruodžio 29-ąją – tuometinio krašto apsaugos ministro Mykolo Velykio, beje, kilusio iš Panevėžio apylinkių, įsakymu karininkas paskirtas Panevėžio srities apsaugos būrio vadu. Taip prasidėjo savanorio J. Variakojo tarnyba jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Pasak D. Pilkausko, laikas buvo nelengvas. Raudonoji armija buvo iš esmės čia pat, tad reikėjo skubiai sukviesti savanorius, organizuoti ginkluotą pasipriešinimą.

„Jam teko atsakinga užduotis, – pabrėžia istorikas. – Reikėjo organizuoti savanorių telkimą Panevėžio krašte ir suformuoti Panevėžio srities apsaugos būrį.“

Tad kvietimas visiems neabejingiems Lietuvos likimui stoti į savanorių gretas buvo skaitomi žmonių susibūrimo vietose – bažnyčiose, turguose, pasakoja D. Pilkauskas.

Pirmaisiais į šį kvietimą 1919 metų sausio 7-ąją atsiliepė broliai Balčai – Boleslovas, Vladas ir Stasys. Jais pasekė Juozas Daunoraitis, Kazys Kubilius, Juozas Kriaučiūnas, Petras Labanauskas, Petras Miknys, Stasys Mačikūnas.

Tačiau nestabili ir greitai kintanti to meto situacija – vokiečių karinė įgula jau rengėsi palikti miestą, o Raudonoji armija sparčiai artėjo, – privertė Panevėžio srities apsaugos būrį trauktis link Kėdainių. Jų atvykimo dieną, sausio 9-ąją, į Panevėžį įžengė Raudonosios armijos Internacionalinės divizijos 39 pulkas.

Kovėsi su visais priešais

Kovas su Raudonąja armija Panevėžio srities apsaugos būrys pradėjo iš Kėdainių, kartu su vietine komendantūra. Pirmasis jų mūšis įvyko vasarį – dėl Šėtos miestelio. O 1919-ųjų kovo 22 dieną apsaugos būrio pagrindu, pasak D. Pilkausko, buvo įsteigtas jau atskiras Panevėžio batalionas. Jo vadu tapo karininkas J. Variakojis.

Tų pačių metų spalio 25 dieną Panevėžio batalioną perorganizavus į 4-ąjį pėstininkų pulką, lapkričio 1 dieną J. Variakojis buvo oficialiai paskirtas pulko vadu. Jo vadovaujamą dalinį 1920 metais pervadinus 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulku, vasarį karininkas buvo dar kartą oficialiai patvirtintas jo vadu.

Nuotraukoje – Jono Variakojo gimtinė apie 1930-uosius. Biržų apskrities Rinkuškų kaime gimęs vienas ryškiausių laisvės kovų dalyvių amžinojo poilsio atgulė toli nuo Lietuvos – Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Biržų krašto muziejus „Sėla“  nuotrauka

„Vadovaudamas šiam daliniui, J. Variakojis dalyvavo visose svarbesnėse karinėse operacijose su bolševikais ties Kėdainiais, Panevėžiu, Ukmerge, Kupiškiu, llūkste ir kitose vietose“, – pasakoja apie karininką, už narsą apdovanotą I ir II laipsnio „Vyties kryžiais už Tėvynę“, D. Pilkauskas.

Jo teigimu, batalionas su vokiečių pagalba nuo kovo vidurio nusprendė išstumti Raudonosios armijos dalinius iš Panevėžio, o kovo 27-ąją kartu su vokiečių kareiviais užėmė Panevėžį. Deja, neilgam. Mieste tepavyko išsilaikyti iki balandžio pradžios. Galutinai miestas išvaduotas tik gegužę.

J. Variakojis tuomet buvo vienas Panevėžio išvadavimo nuo bolševikų vadovų. Nors kovėsi su visais Lietuvos priešais. Nuo 1919 metų spalio 7 dienos iki 1920 metų sausio 3 dienos karininkas su savo vadovaujamu pulku ties Meškuičiais ir Šiauliais dalyvavo mūšyje su bermontininkais, nuo sausio 3 dienos iki balandžio 23 dienos kariavo lenkų fronte. Ten dalyvavo karinėse operacijose ties Jašiūnais, Skėteriais, Musninkais, Stasylais, Širvintomis.

Padarė karjerą ir pasitraukė

4-ajam pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkui J. Variakojis vadovavo iki 1921 metų rugsėjo 1 dienos. Tuomet, D. Pilkausko duomenimis, buvo paskirtas III pėstininkų divizijos štabo viršininku, ne kartą laikinai vadavo divizijos vadą. Naujoji tarnybos vieta buvo Marijampolėje, kur tuo metu buvo dislokuotas štabas.

1921 metų birželį J. Variakojui suteiktas majoro, dar po trejų metų – pulkininko leitenanto laipsnis. Tarnaudamas kariuomenėje J. Variakojis, istoriko teigimu, baigė aukštuosius karininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kursus, ir 1923-iųjų lapkričio viduryje buvo patvirtintas III karo apygardos štabo viršininku. Juo tarnavo iki 1926 metų pavasario. Tuomet savo paties prašymu buvo atleistas.

Tarnybą kariuomenėje J. Variakojis baigė apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ir Gedimino III laipsnio ordinais, latvių III laipsnio Lačplėsio karo ordinu.

Jonas Variakojis su žmona Helena Grabovska-Konncza-Variakojiene apie 1930 metus. Biržų krašto muziejus „Sėla“ nuotrauka

„Tiesioginis Jono Variakojo vadas, III Karo apygardos viršininkas pulkininkas leitenantas Jonas Gricius, jį apibūdino kaip gilaus proto ir išsilavinimo karininką, ramų, pastovų, malonų, bet griežtą, itin darbštų ir iniciatyvų tarnyboje“, – pasakoja D. Pilkauskas, kurio teigimu pulkininkas leitenantas charakteristikoje apibūdinamas kaip išsilavinęs, gilaus proto žmogus, palaikantis gerus santykius su karininkais. Tiesa, gana silpnos sveikatos.

Išėjęs į atsargą, J. Variakojis išsikėlė į Ukmergės apskrities Širvintų valsčiaus Šešuolių dvarą. Kiek žinoma, 1927 metais jam siūlyta grįžti į tarnybą, tačiau atsisakė. Buvusio karininko motyvus, anot D. Pilkausko, galima suprasti: jis buvo įsigijęs didelį ūkį ir spirito varyklą, be to, iš banko paėmęs nemenką paskolą, kurią turėjo grąžinti.

1929-aisiais, minint pirmųjų Nepriklausomybės kovų dešimtmetį, J. Variakojui buvo suteiktas kūrėjo savanorio statusas, jis apdovanotas savanorio kūrėjo medaliu. Ir tų pačių metų rudenį vėl iš dalies grįžo į karinį gyvenimą – buvo paskirtas krašto apsaugos ministru. Šias pareigas Juozo Tūbelio Ministrų kabinete ėjo iki 1930 metų birželio pabaigos. Tuomet vėl grįžo į dvarą.

Antrojo pasaulinio karo metais artėjant frontui, J. Variakojis pasitraukė į Vakarus: pirmiausia į Vokietiją, o vėliau JAV.

Ir svečioje, pasak D. Pilkausko, J. Variakojis aktyviai dalyvavo Lietuvos karo veteranų sąjungos „Ramovė“ veikloje, lietuvių reformatų veikloje. Būdamas emigracijoje rašė knygą apie 4-ąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką. Ją po J. Variakojo mirties išleido sūnus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų