Atkūrus pirmąjį artilerijos pulką, nuo 1935-ųjų spalio jo štabas ir antroji artilerijos grupė buvo dislokuoti Panevėžyje ir įsikūrė Skaistakalnyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotrauka

Artilerija gimė mūšiuose

Artilerija gimė mūšiuose

Prieš šimtą metų mūšyje lietuvių artileristų paleistas pirmasis patrankos šūvis buvo ne tik lietuviškosios artilerijos karinis krikštas.

Lietuviškoji artilerija prasidėjo nuo dviejų patrankų, tačiau greitai ginkluotės daugėjo. Nors ir negausi, ji buvo rimta paspirtis mūšiuose – artilerijos parama suvaidino svarbų vaidmenį nepriklausomybės kovose.

Pirmasis šūvis – į klebonijos sieną

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad pradžią pirmojo artilerijos pulko pirmajai baterijai davė dvi patrankos – lengvosios rusiškos 3 colių, – gautos 1919-aisiais iš vokiečių.

Pačią bateriją suformavo karininkas Eduardas Jodko. Jos pagrindu 1919 metų sausio 6-ąją Kaune, Aukštojoje Panemunėje, pradėtas formuoti pirmasis lietuviškosios kariuomenės artilerijos pulkas. O sausio 26-ąją jai ėmęs vadovauti karininkas Vincas Geiga vėliau tapo pirmuoju pulko vadu.

„Pirmos dienos buvo labai sunkios, – primena D. Pilkauskas. – Iš vienos pusės, visaip trukdė vokiečiai, o iš kitos pusės – visko labai trūko.“

Istoriko duomenimis, artilerija pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje panaudota tų metų kovo pabaigoje. Tuomet prasidėjo operacija prieš bolševikus. Priešai atsitraukė ir įsitvirtino Deltuvoje, Ukmergės rajone. Bolševikų štabas buvo įsikūręs klebonijoje. Lietuvių artileristų iššautas pirmasis sviedinys įstrigo Deltuvos klebonijos sienoje – laimė, taip ir nesprogęs. Liudininkai pasakojo, esą lietuviams užėmus miestelį, klebonas atidavė nesprogusį šrapnelio sviedinio indą. Kariai jį neutralizavo ir vėliau atidavė Vytauto Didžiojo karo muziejui.

Dalyvavo artileristai ne tik kovose su bolševikais, bet ir su bermontininkais.

Artilerijos gimimo istoriją menantis klebonijos pastatas irgi išliko iki mūsų dienų. O prieš šešetą metų ant jo net pakabinta memorialinė lenta – šitaip įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis.

Netrukus iš pirmos baterijos antrojo būrio susidarė ketvirta baterija, gruodį – septinta. Kiekvienos jų atsiradimas, pasak D. Pilkausko, stiprino jaunos valstybės kariuomenę. Artilerijos parama buvo nepakeičiama mūšio lauke, ji naudota vaduojant ne vieną miestą ar miestelį – tarp jų ir Ukmergę bei Panevėžį, Rokiškį, kitas vietoves, kol priešai nebuvo išvyti.

Dalyvavo artileristai ne tik kovose su bolševikais, bet ir su bermontininkais.

Jų pajėgos gausėjo labai greitai. Pirmasis artilerijos divizionas, istoriko aiškinimu, įsteigtas 1919 metų liepos 26-ąją, o po penkių dienų jis tapo pirmuoju artilerijos pulku. Tiesa, priduria D. Pilkauskas, remiantis kitais šaltiniais, pirmasis artilerijos pulkas susikūrė tik 1921 metų rugpjūčio 1-ąją. Į šį artilerijos pulką įėjo pirmoji, ketvirtoji ir septintoji baterijos. Tais pačiais1921-aisiais artilerijos pulkas buvo dislokuotas Ukmergės apskrityje.

Įvykių kupini metai

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, pulkas 1923 metais persikėlė į Panevėžio rajoną, Pajuostį. Ir įsikūrė ne bet kur, o Pajuosčio dvare.

Tiesa, patikslina D. Pilkauskas, skamba tai daug įspūdingiau nei buvo iš tikrųjų.

„Pulkas buvo dislokuotas puikioje vietoje – aplink graži gamta, bet pačios patalpos buvo gana prastos. Seno dvaro statiniai artileristams netiko“, – sako istorikas.

1926 metų liepos 31-ąją pirmasis artilerijos pulkas buvo išardytas, tačiau daugiau nei po dešimtmečio – 1935 metų rugpjūčio 1-ąją – vėl atkurtas. Vadovauti jam patikėta pulkininkui Alfonsui Sklėriui.

Atkūrus pulką, nuo spalio jo štabas ir antroji artilerijos grupė buvo dislokuoti Panevėžyje, pirmoji grupė – Ukmergėje, trečioji – Kupiškyje.

„Panevėžyje pulkas įsikūrė Skaistakalnyje, kur anksčiau būdavo rengiamos populiarios žemės ūkio parodos. Tad ūkininkams teko ieškoti kitos parodoms tinkamos vietos“, – pasakoja S. Pilkauskas.

Kiek žinoma, 1936-ųjų sausį artilerijos pulkas pažymėjo septyniolikos metų įkūrimo sukaktį.

„Ta proga pulko kariai dalyvavo pamaldose ir po pamaldų surengė pulko paradą. Tądien iškilmingą

kalbą pasakė divizijos vadas generolas Stasys Pundzevičius“, – dėsto muziejininkas, kurio žiniomis Panevėžyje minėtas ir pulko dvidešimtmetis.

Į tas iškilmes, surengtas 1939 metų sausio 6 dieną, atvyko artilerijos inspektorius generalinio štabo pulkininkas Vincas Žilys. Šventė tradiciškai prasidėjo pamaldomis, kurias laikė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Pasak D. Pilkausko, sakydamas pamokslą, vyskupas linkėjo, kad Lietuvoje gyvuotų prieš du dešimtmečius buvusi dvasia.

Po pamaldų visi rinkosi į Laisvės aikštę, kur visas pulkas išsirikiavo su patrankomis, buvo paradas. 1939 metais atgavus Vilnių, antroji artilerijos grupė buvo perkelta į sostinę, tačiau jau kitais metais sovietams okupavus Lietuvą, pulkas vėl buvo išformuotas.

Vadovavo mokyti ir patyrę

Pirmasis artilerijos pulko vadas, pulkininkas, gimnastikos mokytojas Vincas Geiga buvo caro armijos karininkas. Nors gimė Pasvalio rajone, vėliau tėvai persikėlė į Vaivadus šalia Panevėžio. Kiek žinoma, šeimoje vaikų buvo nemažai, tačiau pasiturintys tėvai išgalėjo visus išleisti į mokslus. Pavyzdžiui, pulkininko sesuo Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė 1915–1918 metais buvo pirmoji lietuviškos gimnazijos direktorė.

Artilerijos pulko paradas Skaistakalnio parke. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotrauka

V. Geiga rengėsi karininko karjerai – karo meno mokėsi pačiame Petrapilyje. Baigęs karo mokyklą, tapo artilerijos karininku ir tarnavo caro armijoje, kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo į gimtąjį kraštą ir kurį laiką sesers vadovaujamoje gimnazijoje dirbo gimnastikos mokytoju.

Bolševikams užėmus miestą, kartu su keletu gimnazistų nusprendė trauktis į Kėdainius, kur formavosi Panevėžio apsaugos batalionas. Kadangi besikuriančiai Lietuvos kariuomenei buvo reikalingi karininkai, V. Geiga išvyko į Kauną. Ten gavo paskyrimą vadovauti pirmajai artilerijos baterijai.

V. Geigos dalinys atskiro Panevėžio bataliono sudėtyje dalyvavo mūšiuose vaduojant miestą iš bolševikų.

Į atsargą artilerijos pulkininkas išėjo 1926-aisiais. Mirė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Tragiški likimai

1935 metų rugpjūčio 1 dieną pulkas buvo atkurtas. Jo vadu paskirtas pulkininkas Alfonsas Sklėrius iš pradžių buvo pasirinkęs kitą, nei karininko, gyvenimo kelią: Liepojoje baigė komercijos mokyklą, Maskvoje studijavo žemės tvarkymo ir matavimo institute. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas ir ten pat Maskvoje baigė dar ir artilerijos mokyklą. Šiame kare buvo caro armijos karininkas.

Kaip pasakoja D. Pilkausko, 1918 metais A. Sklėrius grįžo į gimtąją šalį kaip besikuriančios kariuomenės savanoris ir tarnavo artilerijos daliniuose. Karininkas pasižymėjo kovose su bermontininkais ties Radviliškiu ir Šiauliais, laimėjo mūšį ties Beržininkais prie Joniškio. Nepaisant to, jog buvo meniškos sielos žmogus – porą metų lankė Kauno meno mokyklą, yra surengęs keletą tapybos parodų Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje, dalyvavo ir fotografijos parodose.

Pulko vado Alfonso Sklėriaus (nuotraukoje kairėje – dėkojantis Panevėžio vidurinės amatų mokyklos moksleiviams už surinktas lėšas) likimas susiklostė kaip ne vieno nepriklausomos Lietuvos karininko.

Nuo 1929 iki 1935 metų A. Sklėrius dirbo antrojo artilerijos pulko vado padėjėju Kėdainiuose, o 1935-aisiais atkūrus pirmąjį artilerijos pulką, jam vadovavo.

O dar šis karininkas, pasak istoriko, į istoriją pateko tuo, jog išrado fiktyvaus šaudymo aparatą. Už ką net buvo apdovanotas pinigine vyriausybės premija.

Deja, vėliau A. Sklėriaus likimas susiklostė kaip ne vieno nepriklausomos Lietuvos karininko. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940–1941 metais buvo Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 184-osios šaulių divizijos 617-ojo haubicų pulko vadu. 1941 metų birželį su kitais Lietuvos karininkais buvo išsiųstas neva tobulintis į Rusiją, tačiau birželio 28-ąją Maskvoje areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Lagerį užpoliarėje netoli Norilsko. Ten 1943 metų birželio viduryje mirė iš bado ir šalčio.

„A. Sklėrius buvo palaidotas lagerio kapinėse kartu su keturiasdešimt dviem ten mirusiais Baltijos šalių karininkais“, – primena tragišką nepriklausomybės kovų dalyvio, Lietuvos karininko likimą D. Pilkauskas.

Vėliau kapinėse jam buvo pastatytas koplytstulpis, o palaikai atgabenti į gimtąjį kraštą ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia brolio dailininko Kajetono Sklėriaus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų