-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tikslas išties ambicingas. Anot Lietuvos robotikos asociacijos vadovo Justino KATKAUS, pradžioje reikėtų kalbėti apie šalies lyderio pozicijas, o kad jas pasiektume, reikėtų išnaudoti jau turimas kompetencijas robotikos, mechatronikos, mikroelektronikos srityse bei pritraukti naujų talentų, verslo įmonių iš regiono, Europos, kitų pasaulio šalių.
Lietuvoje kol kas nedažnai diskutuojama apie robotus, bet naujai įkurta asociacija tiki, jog mūsų šalis šioje srityje gali stoti į bendrą gretą su kitomis išsivysčiusiomis Vakarų valstybėmis.
Pasak J. Katkaus, tie iššūkiai, kuriuos dabar stebime tradicinėje pramonėje, yra tik ilgo kelio pradžia. Būtent dabar tinkamas metas atskleisti Lietuvos pranašumus pasauliui.
„Europos pramonė pamažu susiduria su vis daugiau sunkumų: kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, stiprėjanti konkurencija su Azijos šalimis, darbas sveikatai pavojingose srityse… Šių problemų sprendimo receptas bus naujos robotinės sistemos, – įsitikinęs Lietuvos robotikos asociacijos vadovas J. Katkus. – Krentant robotų ir jų komponentų kainoms, greitai pamatysime robotus įvairiose sferose: sveikatos priežiūros, socialinės rūpybos, švietimo. Lietuvos robotikos startuoliai jau mokosi kurti technologijas ir produktus, kurie padarys mūsų kasdienį gyvenimą patogesnį ir geresnį.“
– Prieš kurį laiką vyko jūsų bei Panevėžio savivaldybės atstovų susitikimas, kuriame diskutavote apie Panevėžio galimybes tapti Europos robotikos centru. Ko reikia, kad Lietuva ir Panevėžio regionas taptų įdomiu, patraukliu tašku Europos robotikos žemėlapyje?
– Klausimas platus. Gal tokio ambicingo tikslo iš pradžių nekelčiau – kalbėkime apie Lietuvą ir Panevėžio galimybes tapti šalies robotikos lyderiu. Lietuvos regionai yra kiek skirtingo profilio. Panevėžys, būdamas pramonės miestas, turėdamas industrinio miesto istoriją ir dabartines kompanijas su patyrusiu personalu, gali tapti patraukliu Lietuvos robotikos centru.
– Kaip robotika galėtų pakeisti darbo rinką? Ar robotams užėmus žmonių darbo vietas neišaugs nedarbas?
– Yra dvi pusės. Kalbama apie darbo vietas, kurios gali būti panaikintos įdiegus robotus, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai: robotai užpildo trūkstamos kompetencijos personalą. Dažniau kompanijos savo gamybą plečia pasitelkusios robotus todėl, kad negali rasti žmonių, galinčių dirbti.
Mes manome, kad robotai atima darbą iš žmonių, tačiau jie – atvirkščiai – leidžia labiau palaikyti konkurenciją nemažinant gamybos apimčių ir išlaikyti pozicijas rinkoje. Be to, robotai taip pat kuria darbo vietas, nes juos reikia prižiūrėti, užkrauti, stebėti procesus ir panašiai. Šiuo atveju labiau akcentuočiau tą pozityviąją pusę. Juolab kad labai retai susiduriama su atvejais, kai robotizuojant pramonę atleidžiami šimtai žmonių, nes dažniau sprendžiami klausimai, kaip užpildyti trūkstamas darbo vietas.
Kitas aspektas – turimus resursus įmonės stengiasi naudoti protingai. Niekas nenori žmonių laikyti prie neefektyvių procesų, kuriuos gali atlikti robotas. Tuo tarpu žmonės gali atlikti didesnės pridėtinės vertės darbą.
– Kokių kompetencijų žmogui reikėtų siekiant ateityje likti konkurencingu robotizuojant pramonės sektorių?
– Programavimas yra viena tų sričių, kuri leidžia suprasti, kaip veikia mašinų pasaulis. Mašinų logika yra skirta ne žmonėms, ir programavimas leidžia suprasti, kaip veikia mašinos.
Kitas aspektas – automatika, mechatronika, kuri paaiškina, kaip veikia tam tikri dėsniai ir kaip sukonstruoti tam tikras mašinas. Šios žinios yra bazinės ir leidžia suprasti, kaip veikia mašinos.
Toliau turime kalbėti apie analitinius įgūdžius, kurie leidžia suvokti, kaip tos mašinos sąveikauja su pasauliu, kaip tuos procesus valdyti, prižiūrėti ir taip toliau.
Optimistiškai žvelgiant, ateityje žmonės nedirbs neefektyvaus, fiziškai sunkaus, monotoniško darbo, o spręs analitinius uždavinius, sieks efektyviai valdyti procesus gamyboje.
– Ką daryti, kad švietimo sistema ir akademinis pasaulis Lietuvoje neatsiliktų nuo pramonės diktuojamų technologinių poreikių ir ruoštų specialistus ateities darbams?
– Yra keli aspektai ir keli požiūriai. Mūsų dienomis Lietuvoje akademinis pasaulis nediktuoja madų, kaip kad būdavo gerokai anksčiau. Seniau akademinis pasaulis buvo keliais žingsniais priekyje. Dabar tai iš esmės pasikeitė. Didesnę įtaką turi privačios kompanijos, didelės korporacijos, kurios kuria produktus ir turi savo vidinius technologijų padalinius.
Situacija tokia, kad mokslas Lietuvoje nespėja prisitaikyti prie rinkos poreikių ir šiuo atveju akademinis pasaulis yra praradęs pulsą. Dar labiau pulsą praradęs politinis pasaulis. Tai du nesuderinti mechanizmai, tad verslas pats steigia savas akademijas, pradeda rengti reikiamus specialistus, imasi iniciatyvos ir taip atotrūkis tarp verslo poreikių ir akademinio pasaulio tik didėja.
Darbo rinka gerokai paslankesnė, greitesnė, greičiau besikeičianti nei mokslo pasaulis ar švietimo sistema, kuri pagal mūsų seną požiūrį turėtų užtikrinti specialistų paruošimą. Mes matome, kad šis mechanizmas šiandien visai neveikia. Reikia pertvarkos pačioje švietimo sistemoje, kad ji galėtų nauju žvilgsniu žiūrėti į pasaulį ir sugebėtų gerokai greičiau prisitaikyti.
– Europoje Vokietija diktuoja tempą robotikos srityje ir yra jos lyderė. Kokioje pozicijoje yra Lietuva kalbant apie robotizacijos procesus pramonėje?
– Norėčiau pakalbėti apie Vokietiją, nes tai geras palyginimas su Lietuva. Vokietija yra viena iš tų šalių, kur mokslas ir akademinė bendruomenė glaudžiai susijusi su verslu ir švietimas kai kuriose vietose diktuoja tempą technologijų srityje.
Vokietija turi didžiulę automobilių pramonę, yra daug garsių aukšto lygio mokslo institutų. Jie daug investuoja į žinias. Mes dirbame su kolegomis, kurie apsigynė disertacijas Vokietijoje ir jų kompetencija yra aukštesnė nei panašaus akademinio laipsnio specialistų Lietuvoje. Nesakau, kad reiktų lygintis ar teigti, kad Lietuva šiuo atveju yra atsilikusi, tačiau faktas, kad Vokietija, kalbant apie specialistų paruošimą, yra gerokai priekyje.
Kitas dalykas: mes Lietuvoje neturime didžiulio pramoninio variklio, kuris šiuo atveju yra Vokietijoje, – tai automobilių pramonė. Tai yra antra labiausiai robotizuota sritis pasaulyje. Pirmoje vietoje pagal robotizacijos lygį yra elektronikos prietaisų gamyba Azijoje, telefonų ir kompiuterių surinkimas.
Jau dvidešimt metų Vokietijoje automobilių gamybos pramonė yra robotizuota. Vadinasi, jau yra ne viena specialistų karta. Tad mes nepavysime per keletą metų to, ką turi Vokietija, ką yra sukaupusi per du dešimtmečius. Švietimas, akademinė bendruomenė leidžia vokiečiams būti priekyje.
– Kokie galėtų būti sprendimai, kad situacija Lietuvoje pasikeistų?
– Tai problema, kurios politikai nesugeba pamatyti ir spręsti, nors pramonė nuolat užsiima lobizmu ir stengiasi politikams išaiškinti, kokias ir kaip reikia problemas spręsti.
Lietuvoje yra keletas sričių, kur galime sėkmingai diegti robotikos procesus ir būti pavyzdžiu kitoms šalims. Tai metalo apdirbimo, baldų, maisto gamybos sritys, alkoholio pramonė. Reikia imtis iniciatyvos šiose srityse ir tą mes bandome daryti su Lietuvos robotikos asociacija. Dar esame jauni ir maži, bet siekiame aktyviai kalbėtis ir suprasti, koks realus mūsų pramonės poreikis. Kaip kartu kelti reikiamas kompetencijas ir padėti pramonei kelti savo lygį, kad ji, pasitelkdama inovacijas, galėtų konkuruoti su pasaulio geriausiaisiais. Tik taip galime kartu mokytis ir pradėti šį ciklą, kuris leistų kelti kompetencijas, užauginti naują kartą. Šiuo metu galime sakyti, kad Lietuvoje yra pirma robotikos karta, nes nėra mūsų šalyje kompanijų, kurios savo pramonėje būtų įdiegusios daugiau nei keliasdešimt robotų.
– Bet Lietuva garsėja savo talentais, protu ir įdirbiu robotikos srityje, – kartais, atrodo, iš nieko galime pasiekti gerų rezultatų ir savo idėjas galime pasiūlyti pasauliui.
– Esame beprotiškai darbšti, užsispyrusi tauta. Tokiais savo bruožais galime pasiekti labai daug. Taip, tikrai yra kuo pasigirti. Mūsų informacinių technologijų sektorius per paskutinius penkiolika metų pasikeitė neatpažįstamai, jame šiuo metu dirba per penkiasdešimt tūkstančių žmonių ir tai yra geriausiai mokamas sektorius Lietuvoje. Tai puikus pavyzdys, kai mes tam tikroje nišoje sužibėjome pasaulyje. Turime garsių startuolių, ne vieną didelę įmonių grupę, sėkmingai eksportuojančią produktus į visą pasaulį.
Ir robotikos srityje galime pasiekti gerų rezultatų. Tačiau tai neatsitiks per metus. Grįžtu prie Panevėžio atvejo. Kai mūsų robotizacijos lygis dar yra gana ankstyvoje stadijoje, Aukštaitijos sostinė turi geras galimybes siekti tų kompetencijų bendradarbiaudama su pramone ir mokslu pritraukti projektus ir pradėti pozityvų ciklą, kuris leistų po penkerių metų sakyti, kad užauginome ne vieną tūkstantį specialistų, sukūrėme puikių produktų, vertinamų pasaulinėje rinkoje.
