Apie kiną, gyvenimą ir žmones

Apie kiną, gyvenimą ir žmones

Meda Džiugaitė teigia, jog jai visada buvo sunku kalbėti apie save: kokia ji yra iš tiesų, žino tik jos artimiausi draugai ir šeima. „Jeigu trumpai, tai tiesiog daug dirbu. Esu tiesos ieškotoja, myliu gyvenimą, stengiuosi būti empatiška, gilintis ir suprasti. Ir labai myliu šunis!“ – šypsosi žinoma panevėžietė, kurios vardas šiandien matomas ne tik lietuviškų, bet ir tarptautinių kino filmų titruose.

Dar būdama šešiolikos Meda Džiugaitė įkūrė grožio verslą. Bet kai sulaukusi pilnametystės pirmą kartą save išbandė kino prodiuserės kėdėje, suprato, kad gyvenimas jai veikiausiai lėmė ne vieną, o vis dėlto du kelius.

Jauna panevėžietė tikina nepameluosianti sakydama, jog yra tikrų tikriausia darboholikė.

„Suprantu, kad be poilsio ir be sveikatos nieko nebus, tačiau dirbu tikrai labai daug“, – sako.

Pagrindinės Medos veiklos vis dar yra dvi: nuosavas verslas grožio industrijos srityje ir kino filmų bei kitų meninių projektų prodiusavimas. Taip, jos labai skirtingos, neneigia, tačiau puikiai papildančios viena kitą.

„Esu tikrai laiminga, kad sugebu suderinti jas abi. Dažnai manęs klausia, kodėl tiek daug dirbu, ir mano atsakymas pusiau juokais, pusiau rimtai būna tas pats: nes neturiu ką veikti!“ – juokiasi pašnekovė.

Meda pasakoja dar prisimenanti, kaip internete guglino žodį „prodiuseris“, norėdama sužinot, ką tiksliai dirba šie žmonės. Tačiau nė akimirkai neasuabėjojusi, kad sugebės.

Ir iš tiesų, „nutikus“ laisvadieniui, kuris nebuvo iš anksto suplanuotas, Meda gali sėdėti valandą ar dvi ant sofos galvodama, ką čia nuveikti, kad ta diena nebūtų praėjusi veltui.

„Jei ir ilsėtis, tai tik kokybiškai“, – šypteli M. Džiugaitė.

Darbai susirado patys

M. Džiugaitės istorija prasidėjo dar Panevėžyje. Jai buvo aštuoniolika, kai gavo progą parodyti, ką sugeba, viename jaunimo seriale.

Pasak Medos, ši istorija ganėtinai ilga, bet, matyt, ji tiesiog laiku parodė iniciatyvą padėti su serialo kūrimu. Veiksmas sekė veiksmą ir serialo režisierius pasiūlė jai tapti prodiusere.

Mergina iš karto sutiko – neslepia buvusi labai laiminga, nes pareigos skambėjo solidžiai.

„Pamenu, tą pačią dieną grįžusi namo į „Google“ paiešką parašiau „kas yra prodiuseris?“ – juokiasi Meda. – Perskaičiau. Pagalvojau, kad greičiausiai susitvarkysiu. Taip netikėtai mano kelias ir prasidėjo.“

Vėliau ji baigė V. Žemkalnio gimnaziją, įstojo studijuoti, persikėlė į Vilnių, o ten užvirė darbai. „Didesni, mažesni – įvairių jų buvo. Niekada pati neieškojau darbo kine – tie darbai kažkaip patys mane susirasdavo“, – gūžteli prodiuserė, nuo paauglystės juos derinanti su verslo valdymu.

M. Džiugaitės manymu, jai pasisekė, kad abu savo pašaukimus atrado dar būdama mokykloje. Anksti žinojo, jog nori studijuoti tai, kas jai įdomu, ir visiškai nesvarbu, ar su tuo teks dirbti ateityje. Meda įsitikinusi, jog studijos suteikia išsilavinimą, ne profesiją.

„Kadangi kultūra ir menas visada buvo mano aistra, o karjera kino industrijoje jau buvo prasidėjusi, pasirinkau studijuoti UNESCO programos studijas – kultūros vadybą ir kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje“, – pasakoja.

Studijos labiausiai merginai įsiminė dėl kelių įdomių paskaitų, dėl kelių nuostabių žmonių, kuriuos teko pažinti, ir dėl didelių gyvenimiškų pamokų.

„Akademijoje dirba tikrai daug puikių asmenybių, tačiau visgi mano patirtys ten buvo labai įvairios. Nemeluosiu, buvo tikrai ne itin šviesių dienų, – atvira M. Džiugaitė. – Bet nepraleisiu progos pasakyti, jog ten buvo dėstytojų, kuriuos atsiminsiu iki gyvenimo galo. Jie nuostabūs, esu jiems be galo dėkinga už palaikymą, visapusišką pagalbą ir žmogiškumą.“

Meda Džiugaitė tiki gydančiosiomis kultūros galiomis – vargu, ar būtume laimingi negalėdami klausytis muzikos, apsilankyti parodoje, teatre ar kine. Asmeninio albumo nuotraukos

Prisiima atsakomybę už kitus

Pasak M. Džiugaitės, projektai, prie kurių dabar jai, kaip prodiuserei, tenka dirbti, be galo skirtingi. Vieni dideli, tarptautiniai, kiti – mažesni, vietiniai. Viskas esą priklauso nuo režisieriaus ir prodiuserio išsikeltų tikslų, norų ir galimybių.

Didžiausias iššūkis kiekvienam prodiuseriui, Medos nuomone, yra finansavimas. Tai sunkioji dalis – susirinkti visą reikiamą biudžetą visiškam projekto įgyvendinimui. O tada jau pirmyn!

„Žinoma, vėliau seka ir kiti atsakingi žingsniai, tokie kaip komandos narių paieška, sutarčių parengimas, jų vykdymo užtikrinimas, daug teisinių dalykų, kuriais esi įpareigotas, įvairių leidimų gavimas“, – vardija M. Džiugaitė.
Kino industrija, sako ji, tikraif yra labai spalvinga ir daugialypė. Tačiau viskas priklauso nuo to, ką konkrečiai ten darai.

„Apie kitų specialybių atstovus galiu kalbėti tik iš šalies, kiek matau jų darbą, kiek man tai atrodo sudėtinga ar, priešingai – ganėtinai nesunkiai įveikiama. Tačiau visgi juokauju, kad jeigu norite dirbti kine, tai rinkitės bet ką, tik ne prodiuserio darbą“, – juokiasi.

Pasak Medos, prodiusavimas yra tikrai sunkus, varginantis, sukeliantis daug streso ir atsakomybių. Jeigu kas nors nepavyks, visų akys kryps būtent į prodiuserį: „Tavo darbas užtikrinti, kad viskas visada pavyktų, o nutikus neplanuotai situacijai, tu būsi tas žmogus, kuris turės ją išspręsti, kad ir kokia ji būtų“.

Žinoma, viskas nėra tik juoda arba balta. Kaip ir kiekviename darbe, taip ir čia tiesiog yra savų niuansų.

„Šis darbas sudėtingas tuo, kad niekada nesi atsakingas tik už save ar tik už savo departamentą – visuomet atsakai už visus. Nes pagrindinis prodiuserio darbo tikslas – kad filmas įvyktų. Bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis jis turi įvykti“, – pabrėžia prodiuserė.

Be lyrinių nukrypimų

Meda neslepia, jog paauglystėje nekantravo pagaliau išvažiuoti iš Panevėžio ir gyventi tikrame didmiestyje. Bet dabar sako laukianti, kada turės laisvą savaitgalį grįžti namo. Asmeninio albumo nuotrauka

Visi projektai, prie kurių M. Džiugaitei teko dirbti, jai buvo ir yra įsimintini. Visi turi savo sudėtingų pusių, kurio nors vieno ar kelių išskirti negalėtų.

„Galiu tik pasakyti, kad man, kaip prodiuserei, labai svarbu turėti tvirtą komandą. Komandą, kuria galima pasitikėti ir kurioje nėra nepagrįstų nesutarimų, pykčių ar kitų dalykų, trukdančių produktyviam darbui. Jeigu kas nors nutinka, svarbu, jog tai kuo greičiau išspręstumėme ir toliau judėtume bendro tikslo link“, – aiškina ji.

Medą žavi galimybė prisidėti prie kultūros, padėti menininkams įgyvendinti projektus. Net jeigu ir prodiusuoja filmą, kuris nėra jai labai artimas ar asmeniškai svarbus, vis tiek jaučia, kad padeda kažkam išpildyti svajonę, parodyti savo sielą ar prabilti apie rūpimas problemas.

„Man tai atrodo gražu, – paprastai paaiškina. – Kaip ir minėjau, prodiuserio darbas tikrai įtemptas, daugiafunkcis. Tad, matyt, tuo jis ir yra išskirtinis – visko labai daug ir viskas labai greitai vyksta. Turi būti disciplinuotas, laikytis plano, terminų, griežtai planuoti savo laiką, nes kine nėra jokių ,,palauk“.

M. Džiugaitė svarsto tikriausiai nieko nenustebinsianti sakydama, jog be prodiuserio išvis nebūtų filmo. Jis yra atsakingas už finansavimą, visą filmo vyksmą bei daugybę visiškai nemeninių dalykų, kurių negali padaryti nei režisierius, nei operatorius, nei aktoriai ar kiti darbuotojai.

„Taip išeina, kad prodiuseris dažniausiai yra vienintelis žmogus, kuris negali turėti lyrinių nukrypimų. Jis atlieka racionalaus vadovo funkciją“, – sako Meda.

Aikštelėje draugų nelieka

O vadovauti menininkams, įsitikino M. Džiugaitė, tikrai sudėtinga. Turbūt dėl to yra tiek daug stereotipų apie šią profesiją, spėja.

„Dauguma galvoja, kad prodiuseriai užknisa, kad jie rėkia, aiškina, jiems niekas nerūpi, jie piešiami šalti. Nors už viso to tėra darbo santykiai, tiesioginės jų pareigos ir nieko asmeniško“, – patikina Meda.

Anot jos, labai svarbu atskirti bendravimą su kolegomis kino aikštelėje ir už jos ribų. Kartais būna situacijų, kai juostoje filmuojasi geri pačios draugai, o ji priversta juos skubinti, pasakyti griežtesnį žodį.

„Todėl dažnai tiek prieš filmavimus, tiek po jų primenu, kad draugės Medos čia nėra: mes dabar dirbsim, elgsimės profesionaliai ir atsiesime tai nuo draugiško bendravimo. Kadangi kine kiekviena minutė labai brangi, privaloma nusibrėžti aiškias ribas, nes kitaip būtų tiesiog neįmanoma produktyviai dirbti“, – aiškina pašnekovė.

Prodiuserės patikinimui, dažniausiai visi tą supranta ir priima, o ji filmavimo aikštelėje stengiasi išlikti žmogiška, draugiška, mandagi, neperžengti ribų.

Kai kinas jaudina

Kūryba M. Džiugaitei yra tauriausia komunikacijos forma. Dažniausiai kuriantys žmonės, anot jos, viduje būna nuogi, – ir tai tikra vertybė. Dėl to Meda dažna teatro, kino, koncertų lankytoja.

„Man pačiai tai ir saviraiška, ir galimybė atrasti bendraminčių, kalbėtis apie skaudulius ir, priešingai, apie tai, kas džiugina. Savo gyvenimo be meno ir kūrybos niekaip neįsivaizduoju“, – atvirauja panevėžietė.

M. Džiugaitės nuomone, kultūra tarsi turi savybę gydyti. Vargu ar būtume laimingi negalėdami klausytis muzikos, lankyti teatrų, parodų ar stebėti neįprastą gatvės performansą.

„Gyvenimas be to būtų labai pilkas ir niūrus. Tai gyvastis, kuri reikalinga kiekvienam“, – įsitikinusi Meda.
Lygiai taip pat ir kinas: jis yra vertybė vien dėl to, jog pasakoja istorijas.

„Linksmas, liūdnas – visokias istorijas, iš kurių mes galime pasisemti įkvėpimo, išminties, drąsos, gėrio ir daugybės kitų dalykų. Kinas padeda mums pažinti save, savo artimą bei aplinką, kuri mus supa. Padeda geriau suprasti pasaulį, skatina mąstyti, analizuoti – augti kaip asmenybėms“, – kino pliusus vardija Meda.

Kine ją labiausiai jaudina santykių temos – žmonių, gyvūnų, apskritai visų individų. Jos mėgstamiausi filmai yra tie, po kurių norisi patylėti, pagalvoti, verkti, nusišypsoti ar nubėgti ko nors apsikabinti. „Tai filmai, po kurių kažkas lieka viduje“, – šypteli prodiuserė.

Istorijų pasakojimas tampa pagrindiniu žodžiu, kalbant apie kiną. Pasak Medos, lietuvių kinas kalba apie daugybę dalykų, tačiau vienos populiariausių išlieka istorinės temos.

„Žinoma, turime ir puikių dokumentinių filmų, dramų, komedijų, tačiau visgi iki šiol vyrauja didelis noras kurti istorinius filmus“, – pastebi ji.

M. Džiugaitė teigia, jog jos niekada nemotyvavo tos penkios minutės šlovės ant raudonojo kilimo ar vardas filmo titruose. Dėl tokių dalykų keletą metų stengtis ir lieti prakaitą siekiant išleisti filmą į pasaulį tikrai neverta. Medą labiausiai į priekį stumia elementarus noras subtiliai prisiliesti prie meno, kultūros, padėti menininkams ir apskritai magiška darbo specifika.

„Daug dalykų nutinka užkulisiuose, tokių, kokių niekur kitur nepamatysi. Kine dažnai galioja posakis: ,,Vienas už visus, visi už vieną.“ Tai tikrai labai žavu“, – šypteli prodiuserė.

„Esu daug svajojantis žmogus, tad ir svajonių turiu labai įvairių. Tiek didesnių, tiek mažesnių ir tikiu, jog visos jos laukia manęs ateityje…“, – sako M. Džiugaitė.

Traukia namo

M. Džiugaitė apgailestauja, jog šiuo metu nėra dažna viešnia gimtajame Panevėžyje. Tiek dėl pandemijos, tiek dėl besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Tačiau, anot jos, Aukštaitijos sostinė visada turės vietą jos širdyje.

„Aš čia užaugau, vaikystėje nuolat „gyvenau“ teatre ,,Menas“, kuriame aktore dirbo mano mama, lankiau daugybę spektaklių. Paauglystėje turėjome ne vieną muzikos grupę, daug laiko praleisdavau miesto centre, gamtoje…“ – į prisiminimus panyra pašnekovė.

Kai grįžta čia iš sostinės, M. Džiugaitė jaučiasi tarsi atitrūkusi nuo Vilniaus šurmulio ir nuo intensyvaus gyvenimo tempo.

„Čia man skaniausias sūrio kepsnys ir gardžiausi ledų kokteiliai. Baigiau Vytauto Žemkalnio gimnaziją, tad ši vieta man visada asocijuosis tik su šviesiausiomis spalvomis. Gera sugrįžti, gera stebėti šios mokyklos tolesnę veiklą“, – sako Meda.

Ji neslepia, jog kai buvo paauglė, nekantriai laukė, kada gi pagaliau paliks Panevėžį ir išvažiuos gyventi į didmiestį. O dabar laukia, kada turės laisvą savaitgalį grįžti namo.

M. Džiugaitės galvoje nuolatos kirba idėjos apie naujus kino filmus ar kitus kultūrinius projektus. Svajoja praplėsti ir savo verslą, į kurį sudėjo tikrai daug širdies.

Dar didesnį džiaugsmą jaučia, nes pagaliau galės įsikelti gyventi į savo namus. Anot jos, namai jai labai svarbi vieta.
„Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu išgerti arbatos jau savo namų terasoje su vaizdu į vakarėjantį mišką. Gyvendama įtemptu ritmu supratau, kaip man svarbu turėti savo ramybės oazę. Tai buvo didelė mano svajonė, kuri jau ranka pasiekiama“, – šypteli Meda.

„Taip pat norėčiau daugiau laiko praleisti su savo šeima ir draugais. Esu daug svajojantis žmogus, tad ir svajonių turiu labai įvairių. Tiek didesnių, tiek mažesnių ir tikiu, jog visos jos laukia manęs ateityje…“

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų