-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kokių asmeninių savybių reikia norint sugalvoti tarptautinio masto apgaulę? Ką reikia padaryti, kad ir nukentėjusieji nuo tavo nusikaltimo pripažintų tave didžiu? Ir galiausiai kaip pasinaudoti per visą gyvenimą kitoje įstatymų pusėje sukaupta patirtimi, kad baigus „karjerą“ galėtum mėgautis milijonieriaus gyvenimu? Atsakymai – pasakojimuose apie garsiausiuosius iš apgavikų žmonijos istorijoje.
Viktoras Lustigas – mažyčio Bohemijos miestelio mero sūnus, gimęs XIX amžiaus pabaigoje, – buvo puikiai išsilavinęs ir rafinuotų manierų. Bet naudojosi tuo ne visai taip, kaip būtų tikimasi iš kilusio iš aukščiausių buržuazijos sluoksnių jaunuolio.
Metęs studijas Sorbonos universitete, Viktoras įsidarbino kazino. Tenykščius šviestuvus nublizgino taip, kad juose ėmė atsispindėti lošėjų kortos – tereikėdavo užsukti į kazino kaip svečiui ir susirinkti laimėjimus. Tobulai psichologiją išmanęs sukčius su 45 pseudonimais vėliau uždarbiavo mulkindamas transatlantinių lainerių keleivius. Apsimetinėjo labdaringą loteriją organizuojančiu mecenatu. Tačiau labiausiai V. Lustigas išgarsėjo tuo, kad sugebėjo parduoti Eifelio bokštą.
1925-ųjų pavasarį viename prancūziškame laikraštyje Viktoras užmatė žinutę, kad Paryžiaus pasididžiavimas ir pagrindinė Eliziejaus laukų puošmena gerokai nušiuro – kitaip sakant, prarado „prekinę išvaizdą“. To pakako, kad sukčiaus galvoje gimtų naujos aferos idėja.
Apsimetęs aukštu valdininku, V. Lustigas išsiuntinėjo oficialius laiškus (net pasamdė profesionalų falsifikuotoją oficialiems blankams suklastoti!) šešių metalą perdirbančių firmų vadovams pakviesdamas juos į susitikimą madingame viešbutyje. Verslininkams atvykus, aferistas trumpai ir aiškiai suformulavo „problemą“: išlaidos Eifelio bokštui išlaikyti tokios milžiniškos, kad vyriausybė nusprendė jį išmontuoti ir metalo laužą parduoti aukcione. Aišku, šis planas, įspėjo V. Lustigas, nėra viešinamas ir kol kas turėtų likti paslaptimi – kad tarp paryžiečių nekiltų neramumų.
Prasidėjo derybos dėl teisės utilizuoti Eifelio bokštą. Jas galiausiai „laimėjęs“ Andrė Puasonas avantiūristui įteikė 500 tūkst. frankų čekį, su kuriuo tas tuoj pat išvyko į Vieną.
Supratęs, kam atidavė pusę milijono, A. Puasonas į policiją nusprendė geriau nesikreipti – kas norėtų tapti visuotiniu pajuokos objektu? O V. Lustigas, supratęs, kad jam nieko negresia, visai suįžūlėjo ir nusprendė tuo pačiu triuku pasinaudoti dar kartą. Grįžęs į Paryžių, surinko naują verslininkų grupę, kad išdėstytų tą patį pasiūlymą. Tačiau užbaigti antrojo sandorio nepasisekė – apie aferą buvo pranešta policijai.
Kad išvengtų arešto, V. Lustigas spruko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten kurį laiką visai neprastai vertėsi pardavinėdamas pinigų kopijavimo dėžutes. Įdėjus į tokią dėžutę, pavyzdžiui, 100 dolerių banknotą, ji „pagamindavo“ analogišką. Ir visiškai neatskiriamą nuo tikro – tą V. Lustigas įrodydavo nunešdamas kupiūras į banką. Apgaviko aukos, aišku, neįtarė, jog bankas priekaištų pinigams neturėjo dėl to, kad tie ir buvo tikri.
Eifelio bokštą, (nuotraukoje darytoje 1988-ųjų liepą, jis dar tik statomas) Viktoras Lustigas sugebėjo parduoti beveik dukart.
Banknotai dėžutėje atsirasdavo, nes pats V. Lustigas juos ten įdėdavo. Todėl kai vargšai naivuoliai po labai ilgų ir sunkių įkalbinėjimų iškaulydavo iš jo galimybę nešiojamą pinigų gamybos fabrikėlį nusipirkti – paprastai už kelis tūkstančius dolerių, – dėžutė kažkodėl liaudavosi veikusi.
Tačiau tai buvo tik šiaip kuklūs laisvalaikio užsiėmimai – pramogos. Kantrybės smulkmenoms ir talentą piešti turėjęs V. Lustigas visas jėgas Amerikoje metė į stambią dolerių klastojimo operaciją. Per ją ir įkliuvo. Bet ne dėl to, kad prarado meistriškumą. Aferistas padarė klaidą apgaudinėdamas vieną pavydžią meilužę su kita ir buvo išduotas.
Mirė Eifelio bokšto pardavėjas 1947-aisiais nuo plaučių uždegimo, kuriuo susirgo kalėdamas Alkatrase.
1703-iaisiais Anglijoje apsireiškė veikėjas, pasivadinęs Džordžu Psalmanazaru, kuris visiems prisistatinėjo atvykėliu iš Formozos salos – taip anuomet vadintas Taivanas.
Londoniečiai, XVIII amžiaus pradžioje nelepinti informacija apie egzotiškus kraštus, su pasimėgavimu klausėsi svečio pasakojimų. Juolab kad Formoza Dž. Psalmanazaro istorijose buvo tikras stebuklų kraštas. Gyventojai ten esą valgydavo gyvates, bet prieš tai pasirūpindavo neutralizuoti nuodus jų mėsoje. Kaip? Ogi daužydavo pagaliu vargšą gyvį tol, kol tas įniršdavo, visi nuodai suplūsdavo į galvą ir belikdavo pastarąją nukirsti.
Dar Dž. Psalmanazaras tvirtino, jog salos vyrai vaikšto vilkėdami apsiaustus ant nuogo kūno, o strategiškai svarbias vietas prisidengę brangaus metalo plokštelėmis. Keliaudavo formoziečiai kupranugariais, turėjo daugpatystės teisę (bei teisę suvalgyti bet kurią iš savo žmonų, jei toji būdavo neištikima) ir dievams aukodavo berniukų širdis.
Dž. Psalmanazaro fantazijoms įsismarkavus, Londoną apėmė tikra Formozos manija. Jis pats buvo pristatytas vyskupui, apie jį klausinėjo karalienė Ona, susipažinti troško garbiausios miesto šeimos.
Tariamas atvykėlis net buvo įtrauktas į švietėjišką veiklą: buvo surengta serija paskaitų, Oksfordo universitetas domėjosi vertimo į formoziečių kalbą galimybėmis. Galiausiai Dž. Psalmanazaras pasidavė gerbėjų įkalbinėjimams ir parašė prisiminimų knygą apie „gimtinę“.
Pasitaikydavo, žinoma, nesmagių akimirkų, tačiau išradingumas ir vaizduotė padėdavo avantiūristui išsisukti iš bet kokių situacijų. Pavyzdžiui, vienam įkyriam kunigui jėzuitui pasiteiravus, kaip atvykėlis iš Azijos gali būti toks panašus į grynakraujį anglą, „formozietis“ kone įsižeidė. Atseit pas juos tik prastuomenė kiauras dienas leidžiasi kepinama saulės – didikai gi mėgaujasi požeminių būstų komfortu, užtat jų oda ir balta.
Tačiau nesutapimai Dž. Psalmanazaro pasakojimuose kaupėsi, aplinkinių įtarimai didėjo, ir neilgai trukus fantazuotojas susigriebė pavojingai balansuojantis ant ribos. O kadangi nenorėjo sužinoti, kas bus ją peržengus, enciklopediniame straipsnyje apie Formozą tiesiai šviesiai pripažino savo memuarus klastote.
Metęs apgaviko karjerą, Dž. Psalmanazaras ėmė studijuoti teologiją, išmoko hebrajų kalbą, rašė straipsnius biblinėmis temomis, prisidėjo leidžiant geografijos knygas.
Praėjus metams po avantiūristo mirties 1763-iaisiais, pasirodė ir tikroji jo autobiografija, kurioje apsimetėlis formozietis papasakojo visą falsifikacijos istoriją. Vienintelis dalykas, kuris visuomenei taip ir liko neatskleistas, buvo tikrasis knygos autoriaus vardas.
Dailininkas ir meistriškas klastotojas Hanas van Megerenas 1945-aisiais prie paveikslo, kuriuo apdūmė antrąjį žmogų po Hitlerio, kopijos: kad įrodytų savo nekaltumą, kolaboravimu su naciais kaltintas olandas nutapė jį prie liudininkų.
Jeigu kas nors rengtų atrankas į profesionalius sukčius, rusas Nikolajus Maklakovas jose būtų viena ryškiausių žvaigždžių.
Žavus, išsilavinęs, malonios išvaizdos, artistiškas, o svarbiausia – turintis talentą įtikinėti N. Maklakovas ne veltui XX amžiaus antrojo dešimtmečio Sankt Peterburgo spaudoje vadintas tarptautinio lygio aferistu.
Tikėtina, kad pradžią įspūdingai N. Maklakovo karjerai padarė bendrapavardžio egzistavimas. Tas, kitas, Maklakovas (tik Vasilijus) buvo garsus advokatas, valstybės Dūmos narys. Na, argi ne nuodėmė būtų buvusi tokiu sutapimu nepasinaudoti?
Vieną kartą aferistas, atsidūręs Voroneže be rublio kišenėje, prisistatė Vasilijumi Maklakovu ir ne tik buvo pasamdytas kaip gynėjas viename teismo procese, bet, nepatikėsite, bylą laimėjo! Tačiau dažniausiai jis, naudodamasis garsia pavarde, tiesiog skolindavosi pinigus iš „kolegų“ advokatų. O kai mirė bendrapavardžio tėvas profesorius Maklakovas, skausmo sugniuždytas „sūnus“ nenusigręždavo ir nuo siūliusiųjų materialinę paramą.
Sykį viename Charkovo viešbučių abu Maklakovai susidūrė akis į akį. Vos koją į įstaigą įkėlusiam V. Maklakovui viešbučio administratorius pasiguodė, kad jo „giminaitis“ gyvena pačiuose brangiausiuose apartamentuose ir atsisako už juos mokėti.
Prie sienos priremtam apsimetėliui advokatui prireikė viso talento, bet jis vis tiek išsisuko ekspromtu sukurpęs graudulingą monologą apie tai, kaip a) nepaprastai džiugu jam pagaliau asmeniškai sutikti patį gerbiamąjį Vasilijų Maklakovą, b) kaip jam gėda ir skaudu, kad apie jį skleidžiamos tokios šlykščios šmeižikiškos paskalos, kurios, žinoma, yra visiška netiesa, ir c) jei tik jis tada, Voroneže, nebūtų pasinaudojęs garbingu Maklakovo vardu ir nestojęs ginti teisiamojo, visa ši bjaurastis ant jo nebūtų pasipylusi… Ir taip toliau.
Po tokio nuoširdumo pliūpsnio tikrasis Maklakovas ne tik patikėjo aferisto atgaila, bet ir apmokėjo to skolas.
N. Maklakovo veikla vien Rusija nesiribojo. Viešėdamas Paryžiuje, tariamasis Dūmos narys lankėsi geriausiuose namuose ir maloniai priimdavo jam brukamas aukas „labdarai“. Taip pat jis rinko lėšas enciklopedinio žinyno leidybai, tuo pat metu įsigydamas kreditan redakcijos darbui reikalingas spausdinimo mašinėles, antikvarinius baldus ir net 15 kišeninių laikrodžių su sidabrinėmis grandinėlėmis. Nereikia nė sakyti, kad visas šis turtas žaibiškai keliaudavo į lombardus.
Asmenines N. Maklakovo pajamas augino ir pradiniai įnašai, kuriuos jis susirinkdavo iš norinčiųjų užimti aukštus postus Rusijos prekybos organizacijose, tačiau pats nemokėjo net vežikui, kurį buvo nusisamdęs dėl prestižo.
O dar N. Maklakovo krūtinėje plakė tikro artisto širdis: daugiau kaip penkerius metus jis vaidino įvairiuose teatruose ir turėjo stulbinamą pasisekimą tarp damų.
Patekęs už grotų – tai nutikdavo periodiškai, – N. Maklakovas dosniai dalydavosi teisinėmis žiniomis su likimo broliais ir megzdavo naudingas pažintis.
Sklandė gandas, kad karjeros saulėlydyje vienas garsiausių imperijos sukčių parašė knygą, kurioje atskleidė visas 217 savo aferų… Bet skaityti jos niekam neteko.
Iliustracija iš Džordžo Psalmanazaro knygos apie tariamą jo gyvenimą Formozos saloje – dabartiniame Taivane.
Baigiantis 1945-ųjų gegužei, kai Nyderlandai pagaliau išsivadavo iš nacių okupacijos ir atgavo laisvę, Amsterdame buvo suimtas dailininkas Hanas van Megerenas. Jį kaltino nacionalinių vertybių grobstymu – teigta, kad 1943 metais menininkas per tarpininkus pardavė Jano Vermejerio paveikslą „Kristus su mokytojais“, skirtą paties Hermano Geringo kolekcijai. Be šio, H. Van Megerenas neva vokiečiams perdavė dar 7 senųjų meistrų darbus, taip uždirbdamas daugiau nei 8 mln. guldenų – pasakišką tais laikais sumą, mūsų laikais prilygstančią 25–30 mln. JAV dolerių.
Patikėti tokia galimybe nebuvo sunku, nes dar prieškariu dailininkas išgarsėjo tuo, kad atrado ir pasauliui grąžino kitus du nežinotus didžiojo Vermejerio darbus – „Dama ir kavalierius prie spineto“ ir „Kristus Emause“.
Įtariamam kolaborantui už tokią šventvagystę grėsė pati griežčiausia įstatymuose numatyta bausmė. Turbūt dėl to praėjus trims mėnesiams po arešto tapytojas neišturėjo ir padarė sensacingą pareiškimą: visi jo naciams parduoti didžiųjų meistrų darbai – klastotės, kurias nutapė pats.
H. van Megerenas nuodugniai išdėstė viską: ir kaip paveikslus kūrė, ir kaip dirbtinai pasendino plonytėmis tušo linijomis imituodamas į dažus įsiėdusias dulkes ir purvą.
Atlikus dailininko namuose kratą, buvo rasti ir įrodymai – visų paveikslų eskizai. Tačiau dėl tikrumo nurodyta atlikti eksperimentą: H. V an Megerenas, teismo ekspertų stebimas, per šešias savaites turėjo nutapyti dar vieną Vermejerio šedevrą.
Taip gimė antras paveikslas „Kristus su mokytojais“, o H. van Megerenas iš kolaboranto perkvalifikuotas į klastotojus. Ir kaip toks nuteistas vieneriems metams kalėjimo.
Tapytojas vienu šūviu nušovė du zuikius: ir šeimą aprūpino kelioms kartoms į priekį, ir tapo kone nacionaliniu didvyriu – kaipgi nesižavėti žmogumi, apmovusiu nacius ir išviliojusiu iš jų milijonus! Šiaip ar taip, menininko vardas pateko į istoriją su prierašu „didis“. Tiesa, falsifikatorius.
H. Van Megerenas to net ir nespėjo sužinoti – būdamas 58-erių, ilgametis alkoholikas ir narkomanas jau po mėnesio įkalinimo mirė už grotų nuo širdies smūgio.
Kartais teisėtą ir neteisėtą veiklą skiria labai plonytė linija. Ją peržengusieji tampa nusikaltėliais. Bet kaip vadinti tuos, kurie sugeba padaryti sėkmingą karjerą abiejose linijos pusėse?
Apie 70-metį amerikietį Frenką Ebagneilą jaunesnįjį sakoma paprastai: genijus.
Abejotina šlovė Frenką aplankė anksti – pirmuosius čekius jis suklastojo būdamas vos šešiolikos. O 7-ajame dešimtmetyje jau buvo laikomas vienu iš sėkmingiausių bankų plėšikų JAV: bendras jo grobis siekė apie 2,5 mln. dolerių.
Į pinigų grobstymą jaunuolis žvelgė itin kūrybingai. Dažniausiai jis tiesiog užeidavo į banką, tuščių blankų krūvelėn pakišdavo vieną kitą blanką su savo sąskaitos numeriu ir neatidūs banko klientai pervesdavo jam savo lėšas.
F. Ebagneilo aferos periodiškai būdavo atskleidžiamos, ir apgavikui tekdavo skubiai nešti kailį. Bet tai nebuvo labai sunku: papildomos judėjimo laisvės jam suteikdavo suklastoti kompanijos „Pan American“ piloto dokumentai, leidę skraidyti šių oro linijų lėktuvais ir naudotis viešbučiais nemokamai.
Piloto vaidmenį F. Ebagneilas vaidino ištisus dvejus metus. Tada jam kažkokiu fantastišku būdu pavyko beveik metus išdirbti gydytoju pediatru ligoninėje (ir netgi vadovauti skyriui!). Gyvenime net kojos neįkėlęs į teisės mokyklą sukčius, suklastojęs Harvardo universiteto diplomą, be vargo išlaikė egzaminą advokato licencijai gauti ir maždaug metus dirbo Luizianos valstijos prokuratūroje su civilinėmis bylomis.
Svarbu pabrėžti, jog visas šias neįtikėtinas aferas amerikietis suko dar būdamas labai jaunas. Pavyzdžiui, Jutos valstijos koledžo profesoriumi F. Ebagneilas tapo ir du semestrus filosofiją dėstė teturėdamas 20 metų.
1969-aisiais nesugaunamas aferistas vis dėlto įkliuvo. Reto akiplėšiškumo nusikaltėlį tuomet nusprendė patraukti baudžiamojon atsakomybėn jau 12 skirtingų valstybių. Todėl pirmąjį pusmetį už grotų Frenkas praleido Prancūzijoje, antrąjį – Švedijoje. Paskui atėjo Italijos eilė, tačiau įsikišo gimtosios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Namuose F. Ebagneilui grėsė 12 metų įkalinimo, bet už geranorišką bendradarbiavimą su FTB bausmė buvo sumažinta iki 4 metų.
Šiandien F. Ebagneilas – multimilijonierius, vadovaujantis nuosavai kompanijai ir konsultuojantis saugumo klausimais: buvęs apgavikas padeda kitiems žmonėms apsisaugoti nuo finansinių machinatorių. Yra išleidęs kelias knygas apie pinigų išviliojimo būdus.
Buvęs bankų plėšikas tapo net kultūriniu reiškiniu: jo istorija įkvėpė sukurti televizijos serialą „Pretendentas“ ir galiausiai buvo įamžinta juostoje su Leonardu Dikaprijumi „Pagauk, jei gali“.
