A. Adomavičienė: nuvarytą žmogų susigrąžinti sudėtingiau

A. Adomavičienė: nuvarytą žmogų susigrąžinti sudėtingiau

Prieš kylant pandemijai skurdo riziką Lietuvoje patyrė kas penktas gyventojas. Ir nors tokius skaičius specialistai vertino kaip pagerėjimą, dviejų karantinų atnešti apribojimai ne tik vėl išryškino įsisenėjusias problemas, bet atskleidė naujų.

Kokį ilgalaikį poveikį dabartinė situacija turės skurdo rodikliams Lietuvoje, klausėme Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės ADOMAVIČIENĖS.

– Pandemijos sąlygomis gyvename jau metus. Kaip tai paveikė žmones – kokie dabar skurdo rodikliai?

– Naujausios statistikos nėra – ją matysime tik po pusantrų dvejų metų, 2022-aisiais: rodikliai taip skaičiuojami.
Mes galime vertinti tik pagal pačių organizacijų, teikiančių pagalbą, apklausų duomenis. O jie nėra labai džiuginantys.

Apie 10 procentų Lietuvos gyventojų teigia susiduriantys su maisto stygiumi. Tą liudija ir eilės prie labdaros valgyklų – pavyzdžiui, Vilniuje jos padidėjo nuo 150 iki 350 žmonių per dieną. Maždaug 20 procentų susiduria su sunkumais išlaikant būstą. Daug žmonių neteko darbų, atitinkamai sumažėjo pajamos. Nors netekusieji darbų dažniausiai ir iki tol negaudavo labai didelių atlyginimų, kad galėtų susitaupyti ir paskui oriai kurį laiką gyventi.

Palyginti apklausų su ankstesne statistika negalime, nes tai – nepalyginami dalykai. Visai skirtingi klausimai ir visiškai skirtingi matavimo būdai. Ten žiūrimos žmonių pajamos ir pagal tai matuojama skurdo rizika, o mes klausėme, kaip žmonės vertina savo situaciją. Taigi negalime sakyti, kokie bus statistiniai skaičiai.

Tikėtina, jog santykinis skurdas gali mažėti, o absoliutus – kilti. Krizės laikotarpiu taip nutinka. Žmonėms, kurie susiduria su tokia situacija, nėra labai svarbu, kur jis yra. Jiems dabar sunku ir svarbu gauti pagalbos, kad išgyventų. Skaičiai yra skaičiai, bet už jų yra žmonės. Jiems nuo to nėra geriau, ar procentas didesnis, ar mažesnis.

– Lietuvoje ir iki pandemijos netrūko sunkumų. Kurias jų krizė dar pagilino?

– Atskleidė daug problemų, kurios buvo tarsi žinomos, bet ne taip aiškiai matėsi. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje yra labai didelė skaitmeninė atskirtis. Per paskutinius metus situacija tikrai gerėja, bet nors Lietuvoje tarsi ir greitas internetas, didelis padengiamumas, žvelgiant konkrečiai į šeimas aiškėja, kad apie 20 procentų šalies gyventojų neturėjo prieigos prie interneto ir nesinaudojo išmaniaisiais įrenginiais ar kompiuteriais. Tai labai atsiskleidė per nuotolinį mokymąsi.

Dar vienas dalykas – pats skurdas. Apie 20 procentų žmonių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Daugeliui sumažėjo pajamos. Tarkime, dirbusieji su individualios veiklos pažyma staiga pradėjo gauti tiek, kiek realiai gauna gyvenantys skurde žmonės. Labai aštriai atsiskleidė, kad sistema nėra sutvarkyta ir vykdžiusieji individualią veiklą, netekę pajamų, iš tikrųjų neturi socialinės apsaugos. Štai tik trečdalis bedarbių netekę darbo gauna išmokas, socialinė piniginė parama taip pat neapima visų gyventojų. Vadinasi, dalis žmonių iki krizės iš viso nieko negaudavo.

Įsivaizduokite, per krizę, kai netenka darbų ir emigracija nėra įmanoma (realiai emigracija neturėtų būti sprendiniu, nes žmonės savo šalyje turėtų galimybę turėti orią darbo vietą ir išgyventi), šie klausimai daug metų nesprendžiami. Krizės akivaizdoje jie labai aštriai iškilo.

Tas pats ir su būstais. Išgirdome apie šeimas, gyvenančias visiškai netinkamuose būstuose, kuriuose vaikams sudėtinga mokytis. Nebuvo aišku, ką daryti su benamiais. Žiema buvo šalta ir jie turėjo kažkur glaustis, bet jei užsikrečia vienas, kaip mes sprendžiame tą problemą? Kaip mes suteikiame žmonėms paslaugas, kad ilgainiui jie išeitų iš benamystės ir galėtų savarankiškai išgyventi, išlaikyti būstą?

Krizė sujudino daugybę tokių problemų. Aišku, pirmas ir antras karantinai labai skiriasi. Per antrą karantiną mažiau žmonių neteko darbo. Sveikatos apsaugos paslaugos veikia gal ne tokiu intensyvumu, sunkiau pasiekiamos, bet nebuvo aklinai uždarytos ir panašiai. Karantinai kitokie, bet žmonių, kurie neteko darbo per pirmąjį arba prieš jį ir neįsidarbino, situacija tik sunkėja. Nes lėšų vis mažėja, viltis susirasti darbo artimiausiu metu vis mažesnė ir jų padėtis nėra gera.

– Jau antrus mokslo metus vaikai mokosi nuotoliniu būdu. Čia taip pat neabejotinai išryškėjo atskirtis.

– Mes darėme vaikų dienos centrų, teikiančių paslaugas vaikams ir šeimai, apklausą. 57 procentai organizacijų pastebėjo, kad prasidėjus karantinui šeimų pajamos sumažėjo, o vaikai liko mokytis namuose – jų poreikiai realiai išaugo. Kai vaikas išeina į mokyklą, ten gauna maitinimą ir gal užkandžiavimų yra ne tiek. Vaikams nuolat būnant namuose, iš karto pasijuto nesuderinamumas – pajamos sumažėjo, o poreikiai išaugo.

Maitinimas jau pačioje pirmo karantino pradžioje buvo labai opi problema. Bet 54 procentai organizacijų pažymėjo, kad nebuvo sudarytos ir galimybės mokytis nuotoliniu būdu. Trūko priemonių – kompiuterių, interneto prieigos… Šeimos jų tiesiog neturėjo. Be to, vaikams, ypač pradinukams, dar stigo gebėjimų jais naudotis, o kai kurie tėvai dažnai ir negalėjo jiems padėti. Nes patys nemoka, jiems iki šiol to nereikėjo, nes ne visų darbai tokie, kur reikalingas kompiuterinis raštingumas.

Lietuvoje labai vėlai prasideda informacinių technologijų pamokos – tik penktoje klasėje. Manau, kad integruotos kompiuterinio raštingumo pamokos turėtų būti jau pradinėse klasėse. O dabar vaikai turėjo savarankiškai kažkokiais būdais viso to išmokti.

Jau ir taip Lietuvoje labai didelis atotrūkis tarp vaikų, kurie auga skurstančiose šeimose, ir tų, kurie iš labiau pasiturinčių. Bijau, kad ši krizė gali dar labiau paaštrinti situaciją.

A. Adomavičienė. Delfi nuotr.

– Ar dėl to imamasi kokių nors priemonių?

– Kaip tik dabar organizuojama savanorių pagalba. Žinau, kad ir Panevėžyje bei Panevėžio rajone ieškoma savanorių. Labai kviečiame atsiliepti galinčius padėti mokiniams, turintiems mažiau galimybių.

Yra dalis tėvų, kurie turi dirbti. Derinti darbą ir šeimą sudėtinga. Arba yra vienišos mamos, specialiųjų poreikių vaikai. Jiems ypač sunku mokytis, nes žiūrėjimas į ekraną nebūtinai padeda.

Kai kurios šeimos tikrai susidūrė su dideliais sunkumais, kai prireikė padėti vaikams, o gebėjimų nelabai turima. Pažvelkime kad ir save pačius: reikėtų fiziką išaiškinti devintokui – kiek suaugusiųjų galėtų tai padaryti? Manau, mažai. Ne visi gebėtume ir pradinukui anglų kalbos namų darbus pasiruošti. Mūsų pačių gebėjimai labai skirtingi ir ne visi galime pagelbėti mokantis.

– Tačiau tokie sunkumai, reikia manyti, ne vieninteliai?

– Iš apklausos matome, kad namuose labai pablogėjo emocinė ir psichologinė būklė. Ypač per pirmąjį karantiną, kai viskas buvo uždaryta ir pagalba teikta nuotoliniu būdu.

Vaikai, kurie anksčiau gaudavo socialinio darbuotojo arba psichologo konsultacijų, staiga tos galimybės neteko. Kartais namuose nebuvo galimybės naudotis tokia pagalba, nes norint pasikalbėti nuotoliniu būdu, turi turėti kažkokią erdvę, kur niekas tavęs nesiklauso ir gali atvirai kalbėti. Ne visi turėjo tokias galimybes, tad liko susirašinėjimai žinutėmis.

Padidėjo ir smurto tikimybė. Statistika rodo, kad šeimose išaugo smurtas, nes dėl įvairiausių priežasčių padidėjo įtampa: dėl užsidarymo namuose, dėl pajamų, dėl to, kad tėvams reikėjo atlikti pareigas, kurių iki šiol nebuvo. Šiaip jau patys tėvai vaikų mokykloje nemoko – mokytojai veda pamokas, o staiga susiduri su tokiais darbais, turi padėti vaikui. Ir kyla įtampa.

Praktiškai pusė organizacijų sakė, kad šeimose, kuriomis jos rūpinasi, emocinė būklė pablogėjo. Dalis šeimų, ypač daugiavaikės, gyvena būstuose, kur vaikai negali normaliai mokytis. Jei dviejų kambarių butas – jau didelis iššūkis suderinti grafikus, kada kam prisijungti į pamokas. Tikrai ne visada ir pavykdavo tą padaryti. Buvo, kad ir užduotis, kol mokiniai neturėjo kompiuterių, perduodavo nukopijuotas. Girdėjau, kad kai kurie dirbdavo ir iki išnaktų, nes tik tada galėdavo atsisėsti prie kompiuterio.

Situacijos tikrai nelengvos ir klausimas, kaip tos mokymosi spragos bus užlopytos.

– Kokių paslaugų netekta ir kas giliau klampino skurdą?

– Labai skiriasi pirmas ir antras karantinas. Pirmojo karantino metu labai jautrus buvo paslaugų neįgaliesiems klausimas. Remiantis apklausos duomenimis, jiems skaudžiausiai smogė sveikatos apsaugos paslaugų apribojimas – buvo ypač sunku išgyventi, neįgaliųjų situacija labai pablogėjo. Buvo daug nežinios, visi bijojo.

Kai kurios socialinės paslaugos ir dabar nėra taip intensyviai teikiamos. Patys šių paslaugų organizatoriai susidūrė su didžiuliais iššūkiais, nes labai bijojo eiti ir teikti paslaugas. Dalis darbuotojų išėjo prižiūrėti savų vaikų, tad kitiems išaugo darbo krūvis. Staiga susiorganizuoti buvo sudėtinga, o savanoriai negalėjo visko padaryti.

Vaikų dienos centrai irgi dirbo tik nuotoliniu būdu – tik paskui pradėjo dirbti mišriu. Ryšį jie visada palaikė, bet tai nėra tas pats, kai matai vaiką kiekvieną dieną, matai, kaip jis bendrauja su kitais, gali užčiuopti jam kylančius iššūkius jau pačioje pradžioje. O kai bendravimas nuotolinis, nebūtinai gali atpažinti viską, kas vyksta su vaiku.

Užimtumo tarnyba nepriima gyvai. Žmonės susiduria su dideliais nepatogumais, ypač tie, kurie neturi prieigos prie interneto ir neturi įgūdžių juo naudotis. Daliai žmonių gyvas kontaktas, kad ir labai trumpas, buvo reikalingas. Jeigu žmogus visą gyvenimą pradirbo vienoje srityje ir nėra labai išprusęs informacinių technologinių srityje, susirasti kažką naujo netekus darbo labai sudėtinga.

Labai svarbu, kad atsirastų galimybės teikti paslaugas gyvai ir plėtoti jas, nes viena Užimtumo tarnyba su tuo krūviu, koks yra, vargiai susidoros. Kitas dalykas, kad darbo vietų regionuose nėra ir taip greitai neatsiras. Mes turime galvoti, kaip užtikrinti žmogui pajamas tuo metu, kol ekonomika buksuoja ir galimybės įsidarbinti labai menkos, nes neužtenka žmogų visą laiką vien perkvalifikuoti – jeigu nebus darbo vietos, jos nebus.

Reikia, kad žmonės tą laikotarpį išgyventų kaip įmanoma oriau, neemigruotų ir, kai pagerės situacija, vėl galėtų grįžti į darbo rinką. Orus pragyvenimas čia svarbiausia, nes nuvarytą žmogų susigrąžinti yra žymiai sudėtingiau.

– Pastaruoju metu kai kurie ekonomistai teigia, jog gyvename pakankamai gerai, krizės smarkiai nepaveikti – indėliai bankuose auga, atlyginimai pernai taip pat didėjo. Visgi didelė dalis žmonių nedirba, daliai darbuotojų atlyginimai net mažėjo.

– Ekonomistai, kurie labai džiaugiasi tokia padėtimi, pamiršta paprastą dalyką: kad iki krizės 47 procentai Lietuvos gyventojų neturėjo santaupų neplanuotoms išlaidoms. O tai yra apie 300 eurų. Jeigu kažkur kaupiasi santaupos, labai svarbu pažiūrėti, kaip jos kaupiasi ir kur kaupiasi. Gal dalis žmonių per karantiną tiesiog turi mažiau išlaidų – nevažiuoja niekur ir taupo kokiai prabangiai kelionei į užsienį? O kitas žmogus dabar neturi iš ko prasimaitinti ir eina į labdaros valgyklą.

Niekas nekalba apie absoliučią lygybę – tai yra utopija. Bet mums reikėtų pradėti galvoti apie tolygesnę visuomenę. Matyti visą paveikslą – tiek tas dideles santaupas, kuo labai džiaugiasi ekonomistai, tiek tai, kad dalis žmonių iš viso nieko neturi. Jie net iki krizės nieko neturėjo, o per krizę susitaupyti neįmanoma.

Ir į tai, kad kyla vidutinė alga, reikėtų žiūrėti giliau. Dalis žmonių neteko darbo. Paprastai darbo netenka tie, kurių darbinės pajamos yra mažesnės, tad skaičiuojant jie atkrito. Be to, pajamos augo, tarkime, sveikatos srityje. Bet kokiu pagrindu ir kokia kaina? Dėl to, kad gydytojai ir slaugytojos dirbo priešakinėse linijose, dirbo viršvalandžius ir patirdami didelę riziką, pakilo jų darbo užmokestis. Ar tai yra tvarus augimas? Turbūt ne. Aišku, jie sudaro tik mažą dalį toje paletėje.

Taip pat kilo minimali mėnesinė alga. Spaudimas iš apačios šiek tiek kėlė ir kitus atlyginimus. Ne visi sektoriai ir nukentėjo. Smagu, kad vidutinis darbo užmokestis kyla, bet pasikartosiu: turime matyti visą paveikslą.

– Nuo gruodžio vidurio įvesti ribojimai keliauti tarp savivaldybių be pateisinamos priežasties tikriausiai atsiliepė ir socialine prasme. Kaimiškų vietovių gyventojams, kurių pajamos ir taip mažesnės nei didmiesčiuose, buvo sudėtingiau, o neretai ir brangiau įsigyti net ir maisto produktų savoje vietovėje.

– Aš matau gilesnę problemą – ne vien ribojimų, bet didesne dalimi turbūt viešojo transporto ir susisiekimo.
Kaimiškuose regionuose labai menkai išvystytas susisiekimas. Žinoma, esama savivaldybių, kur ta problema neegzistuoja, nes savose ribose yra kažkokia parduotuvė, kur netoli ir patogu nuvykti. Kita vertus, viešasis transportas neišvystytas ir tai – sena, dabar labai paaštrėjusi, problema.

Per pandemiją gerokai mažiau keliaujančiųjų, kas dar labiau sumažino viešojo transporto reisus. Tie apribojimai laikini, bet jeigu žmonės važiuodavo į kitą savivaldybę apsipirkti, susiduria su papildomais sunkumais.

Vienas iš įsidarbinimo barjerų dar iki krizės buvo susisiekimo trūkumas. Tų problemų savivaldybės nelabai sprendė, nes joms per brangu ir visą laiką buvo daugybė priežasčių to nedaryti. Bet kartais tiesiog nereikia gainioti tų didelių autobusų – reikia mažesnių transporto priemonių reisų, bet dažniau.

Vėlgi, šitai reikėjo jau seniai spręsti, bet to nebuvo daroma.

– Per karantinus valdžia numatė nemažai finansinių paramos priemonių. Kaip manote, ar toji parama pasiekė tuos, kuriems labiausiai jos reikia?

– Manau, kad pasiekė. Tikrai yra priemonių, kurios labai greitai suveikė. Pavyzdžiui, nedarbingumas, kai darželinukai, pradinukai negalėjo eiti į ugdymo įstaigas. Ši priemonė labai greitai suveikė ir realiai nepajausta kažkokių nepatogumų.

Aišku, valstybei tai – krūvis, bet nebuvo kitos išeities.

Kad ir tos pačios prastovos. Girdžiu, jog vėluoja išmokos, sudėtinga, tačiau tos priemonės juda.

Labai svarbu, kad būtų išsaugotas santykis tarp darbuotojo ir darbdavio, nebūtų atleidžiami žmonės.
Taip pat darbo paieškos išmoka, kad dabar ir apkarpyta, bet ji veikia. Pagalba atėjo ir dirbantiems su individualios veiklos pažyma. Ar tokia ji yra visiškai pakankama, jau kitas klausimas. Bet susidarius esamai padėčiai bent stengiamasi kažką daryti.

Mes labiau susidūrėme su suvokimu, kad iki tol nebuvo tokių tvarių priemonių, nebuvo sutvarkyta pati paramos sistema. Dabar bandoma lopyti tas skyles, tačiau nebūtinai iš karto pavyksta tą padaryti. Yra daug sisteminių kliūčių…

Ar bus noro kažką keisti ir keisti iš esmės, pamatysime, nes kol kas pati paramos sistema nėra labai atvira ir nėra taip paprasta gauti paramą. Vis tiek raginčiau netekus darbo ir neturint jokių pajamų kreiptis ir bandyti tokiu būdu užsitikrinti pajamas. Tuo labiau kad atsiveria galimybės ir gauti maisto paketus, kompensaciją už šildymą. Tiesiog reikia nepasilikti sudėtingoje situacijoje vieniems su savo problemomis, o ieškoti pagalbos per tas pačias nevyriausybines organizacijas. Jos gali padėti įvairiausiais būdais – tiek nukreipiant, tiek pagelbėjant susitvarkyti dokumentus ar suorganizuojant maisto, kai žmogui būtina.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų