-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1918 metų vasario 16-oji dar nereiškė, kad tapome tikrai nepriklausomi. Šalyje tebebuvo okupacinė kariuomenė, vyko Pirmasis pasaulinis karas, reikėjo, kad Lietuvą pripažintų kitos valstybės. Tuometė politinė situacija nebuvo lengva. Tačiau, nepaisant aplinkybių, lietuviai nenuleido rankų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako tai buvus savotišku paradoksu: atkūrę savo valstybę, dar ilgai neturėjome savos vyriausybės. Europą tebedraskė Pirmojo pasaulinio karo mūšiai, Lietuvos teritorijoje kaizerinė vokiečių valdžia buvo sukūrusi savo valdžios aparatą, kurtis faktiškai tarnavo vokiečių kariniams poreikiams tenkinti.
„Iš Lietuvos teritorijos buvo gabenama įvairi žaliava. Ypač buvo kertami miškai. Net Panevėžio mieste link Žaliosios girios buvo nutiesti geležinkelio bėgiai medienai vežti“, – pasakoja muziejininkas.
Tiesa, 1918 metais karo veiksmai vis labiau krypo Vokietijai nepalankia linkme. Pasak D. Pilkausko, įvertinęs esamą situaciją, spalio 5 dieną kancleris Maksas fon Badenas paskelbė, kad Vokietija remia tautų apsisprendimo teisę. Ir jau po maždaug poros savaičių jis priėmė Lietuvos valstybės tarybos delegaciją bei savo šalies vardu pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę pareikšdamas, jog Vokietija pasirengusi perduoti valdymą į lietuvių rankas.
Taip, sako D. Pilkauskas, Lietuvai pagaliau atsirado galimybė pradėti kurti savo valdžios aparatą. Tuo ėmė rūpintis Valstybės taryba.
„Panevėžio balso“ pašnekovo pasakoja, jog kai Valstybės taryba – beje, vadovaujama Antano Smetonos, – dar tik pradėjo nagrinėti pirmosios Vyriausybės sudarymo klausimą, būsimasis premjeras Augustinas Voldemaras tebedirbo užsienyje, tad į šį postą svarstyta signataro Jurgio Šaulio kandidatūra. Tačiau 1918 metų lapkričio 3-iąją A. Voldemaras grįžo į Vilnių, ir jau po poros dienų Valstybės tarybos posėdyje A. Smetona į ministro pirmininko kėdę pasiūlė jo kandidatūrą.
Be to, A. Voldemaras dar tapo ir užsienio reikalų ministru.
Pirmosios Vyriausybės nariais buvo siūlyti: vidaus reikalų ministru – Vladas Stašinskas, teisingumo – Petras Leonas, finansų – Martynas Yčas, žemės ūkio – Aleksandras Stulginskis, švietimo – kunigas Juozas Purickis.
Pirmoji Vyriausybė iškilmingai Valstybės tarybos posėdyje patvirtinta 1918 metų lapkričio 11 dieną.
D. Pilkauskas pasakoja, jog tik po tarp Tarybos narių įsiplieskusių ginčų žemės ūkio ir valstybės turtų ministru tapo Juozas Tūbelis, o švietimo – Jonas Yčas. Dalis Valstybės tarybos protestavo, esą dvasininkams Vyriausybėje ne vieta. Netiko ir krikščionių demokratų partijai atstovavęs Aleksandras Stulginskis.
O štai krašto apsaugos, susisiekimo, maitinimo bei viešųjų darbų ministrai net nebuvo paskirti iš pirmo karto. Laikinai krašto apsaugos ministru dirbo premjeras, susisiekimo – finansų ministras M. Yčas, o viešųjų darbų ir maitinimo reikalų ministru – Vidaus reikalų ministerijos vadovas M. Stašinskas.
Anot D. Pilkausko, pirmoji Vyriausybė iškilmingai Valstybės tarybos posėdyje patvirtinta 1918 metų lapkričio 11 dieną. Dabar, metus žvilgsnį į praeitį, matyti, jog joje nestigo neeilinių asmenybių. Pavyzdžiui, P. Leonas ir V. Stašinskas, istoriko teigimu, buvo profesionalūs teisininkai. J. Tūbelis buvo studijavęs agronomijos mokslus.
Iš Biržų krašto kilusių brolių Jono ir Martyno Yčų biografijos irgi buvo solidžios. M. Yčas – profesionalus ekonomistas, o vėliau ir vienas lietuviškosios bankininkystės kūrėjų. J. Yčas buvo studijavęs istoriją bei senąsias kalbas – lotynų ir graikų. Vėliau, 1920–1922 metais, jis dirbo Panevėžio gimnazijos direktoriumi.
Deja, pirmajai Vyriausybei darbuotis buvo lemta labai trumpai – nuo 1918 metų lapkričio 11-osios iki gruodžio 26 dienos.
Pasak D. Pilkausko, A. Voldemarui atrodė svarbiausia susitvarkyti šalies viduje. Reikėjo ne tik pasirūpinti savivaldos reikalais, bet ir kovoti su plėšikavimu, taigi prioritetu laikytas milicijos sukūrimas. O išorinė padėtis, muziejininko teigimu, pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovui neatrodė grėsminga.
Jaunutės valstybės sienų klausimus planuota išspręsti tarptautinėje taikos konferencijoje Paryžiuje. Mat tuo metu Lietuva vis dar turėjo tik Vokietijos pripažinimą. Ir tą, paremtą ne Vasario 16-osios, bet 1917 metų gruodžio 11 dienos aktu, kuriame buvo nustatyti ypatingi Lietuvos ir Vokietijos santykiai. A. Voldemaras gi karštai tikėjo, jog Lietuva turi būti neutrali valstybė. Tad, siekiant diplomatinio pripažinimo, kreiptasi į Antantės valstybes.
Deja, dėl sąlyginio savo šalies saugumo pirmosios Vyriausybės vadovas smarkiai klydo.
Pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė ministro pirmininko darbo kabinete. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, teisingumo ministras Petras Leonas, premjeras, užsienio reikalų ministras ir krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras, susisiekimo ministras Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų ministras bei laikinai einantis maitinimo ir darbų ministro pareigas Vladas Stašinskas. (1918 metai, Vilnius) PB ARCHYVO nuotr.
Pasak D. Pilkausko, lapkričio 11 dieną Vokietijai kapituliavus Pirmajame pasauliniame kare, Lietuvai iškart kilo išorės priešų grėsmė. Antantės valstybės neplanavo ginti Lietuvos ir čia siųsti savo kariuomenes.
„Vokietijos kariai turėjo pasilikti Lietuvos teritorijoje, kol Antantės valstybės nuspręs, kaip elgtis, bet po pralaimėjimo vokiečių kariuomenė buvo demoralizuota. Sovietų Rusija anuliavo Brest-Litovsko sutartį su Vokietija ir, skelbdama pasaulinės revoliucijos lozungus, pajudėjo į Vakarus“, – priminė istorikas.
Jau gruodžio 9 dieną buvo užimtas Minskas, Daugpilis – gruodžio 10-ąją. Be to, Sovietų Rusija ragino Lietuvos komunistų partiją skelbti Lietuvoje sovietų valdžią. Taip, sako D. Pilkauskas, gimė 1918 metų gruodžio 16 dienos Lietuvos komunistų partijos manifestas dėl sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje, buvo sudaryta sovietinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama Vyriausybė.
Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, Valstybės tarybai, pasak muziejininko, nebeliko nieko kita, kaip sudaryti kariuomenės kūrimo komisiją.
Spręsti karinius klausimus buvo patikėta Kiprijonui Kondratovičiui, nelabai turėjusiam autoritetą kariniuose sluoksniuose.
„Kurti kariuomenę buvo sudėtinga, nes šalį faktiškai tebevaldė vokiečių valdžia“, – pripažįsta D. Pilkauskas. Pasak jo, ginklų ir amunicijos buvo galima gauti tik iš vokiečių, o tie nesutiko, kad kariuomenė būtų kuriama visuose Lietuvos miestuose.
„Manė, kad irgi galės kai kuriose vietose nuo pavojų apginti Lietuvą“, – pridūrė istorikas.
Vis dėlto pirmąjį dekretą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo ministras pirmininkas A. Voldemaras pasirašė jau 1918 metų lapkričio 23 dieną. Būtent ši data laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena.
Alytuje kuriamo pirmo pėstininkų pulko vadu buvo paskirtas karininkas Jonas Galvydis-Bikauskas. Nors Vilniui grėsė realus Raudonosios armijos pavojus, be to, į jį pretendavo ir lenkai, vokiečių valdžia, pasak D. Pilkausko, nesutiko, jog Vilniuje būtų kuriama kariuomenė.
A. Voldemaras, be vadovavimo Vyriausybei, dar turėjęs ir krašto apsaugos ministro portfelį, jį, D. Pilkausko teigimu, ketino perduoti į Lietuvą iš Pirmojo pasaulio karo mūšių grįžtančiam generolui Silvestrui Žukauskui.
Krašto apsaugos ministro pavaduotojas buvo jau minėtas K. Kondratovičius.
„Tai buvo carinis generolas, nemokėjęs lietuviškai. Jis neturėjo autoriteto tarp patriotiškai nusiteikusių į Lietuvą sugrįžusių kariškių“, – konstatuoja D. Pilkauskas.
Jis sako, jog būta ir kitos medalio pusės: daliai Vyriausybės narių atrodė, jog lietuviai karininkai neturi didelės patirties karo reikaluose. Autoritetu Lietuvoje buvo laikomas tik generolas S. Žukauskas – vienintelis lietuvis, pasak istoriko, tuo metu turėjęs generolo laipsnį.
Tačiau tikrovėje daug lietuvių buvo mobilizuoti į carinę kariuomenę, taigi turėjo nemenką karinę patirtį. Tiesiog jiems buvo sudėtinga gauti aukštus karinius laipsnius. Carinė valdžia neigiamai vertino kariškius katalikus, liberaliau buvo žiūrima į evangelikus – tokius kaip S. Žukauskas.
Vyriausias karo vadas generolas Silverstas Žukauskas pafrontėje (1920–1921 metai). PB ARCHYVO nuotr.
„Augustinas Voldemaras buvo labai išsilavinęs, mokėjęs daug kalbų diplomatas, bet kariniai reikalai jam visgi buvo nelabai žinomi, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas. – Jo nuomone, Lietuvos saugumo klausimą reikėjo spręsti diplomatiniu būdu. Vokietijos valdžia delsė perduoti ginklus besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, nes bijojo, jog susikūrusi Lietuvos kariuomenė gali nuginkluoti juos pačius. A. Voldemaras laikėsi nuomonės, kad pasaulis po taikos sudarymo nusiginkluoja ir Lietuvai nereikia didesnės kariuomenės…“
Tuometės valdžios galvos neįvertino Raudonosios armijos pavojaus. O ji jau skverbėsi į aplinkines teritorijas. Ir tos armijos gretose buvo populiarios Levo Trockio pasaulinės revoliucijos teorijos.
„Nepaisant to, kad Raudonoji armija buvo prastai ginkluota, ji kėlė labai didelį pavojų Lietuvai“, – vienareikšmiškai pabrėžia D. Pilkauskas.
Vis dėlto A. Voldemaras, su Valstybės tarybos prezidiumo pritarimu, 1918 metų gruodžio 20 dieną ramiai išvyko į užsienį – dalyvauti taikos konferencijoje. Išvyko ir Valstybės tarybos pirmininkas A. Smetona.
Iškeliavus premjerui, Vyriausybės darbas pakriko – tiksliau, Lietuvoje faktiškai neliko Vyriausybės, nes P. Leonas, teisingumo ministras, D. Pilkausko teigimu, pavaduoti A. Voldemarą atsisakė.
Galinčiu tai padaryti laikytas ir Mykolas Sleževičius. Kai gruodžio 22 dieną Vilniui iškilus pavojui Vyriausybė pasitraukė į Kauną, kitą dieną M. Sleževičius sutiko sudaryti naują Vyriausybę. A. Voldemaro vadovaujamos Vyriausybės likučiai atsistatydino gruodžio 26-ąją, ir pirmoji Vyriausybė nustojo gyvavusi.
Tą pačią dieną buvo suformuota antroji Vyriausybė. A. Voldemaras joje paskirtas užsienio reikalų ministru. Užsienyje buvęs premjeras rūpinosi Antantės pagalba Lietuvai.
Pasak D. Pilkausko, nors pirmoji Vyriausybė veikė neilgai, tačiau pradėjo Lietuvai svarbius darbus. Ir, nepaisant išties sudėtingų sąlygų, per trumpą laiką gana nemažai spėjo nuveikti. Greitai formuojama milicija pradėjo kovoti su plėšikais. Atskirose vietovėse ji sugebėjo iš vokiečių gauti ginklų ir savo teritorijoje kontroliavo padėtį. Anot istoriko, milicijai net sekėsi kažkiek kovoti su plėšikaujančiais vokiečių kariais. (Deja, likusiose šalies dalyse Vokietijos armijos daliniuose valdžią ėmė kareivių tarybos ir situacija buvo sunkiai valdoma.)
Kūrėsi tuo laiku ir vietinės valdžios organai, pradėta rūpintis tvarka maisto tiekimo srityje. Nors ne taip sparčiai, kaip turėjo būti, tačiau pradėta kurti ir Lietuvos kariuomenė.
