„Sekundės“ archyvo nuotr.

Žvejybos entuziastams Lietuvos nepakanka

Žvejybos entuziastams Lietuvos nepakanka

Vieni jų nepabūgsta ir 2 000 kilometrų kelionės į menkėmis garsėjančią Šiaurę, kiti didžiausią malonumą randa pelnydami pergales pasaulio čempionatuose.

Susikrovę brangiausią turtą – meškeres, rites ir kabliukus, – kiekvienais metais mėgėjiškos žūklės aistruoliai traukia ne tik prie Lietuvos, bet ir viso pasaulio vandens telkinių.

Dar vaikystėje žvejyba susidomėjęs Nerijus Pėža šios „ligos“ taip ir neišsigydė. Bėgant metams, paprastą septynmečio berniuko meškerę keitė vis brangesnis inventorius, o laisvo laiko leidimą prie Kupiškio marių nurungė egzotiškos kelionės į tolimus kraštus bei didelių žuvų vaikymasis. Štai jau keletą metų panevėžietis kartu su geriausiais draugais leidžiasi į visą parą trunkančią kelionę, kurios pagrindinis tikslas – itin stambus laimikis.

„Visų lietuvių žvejų svajonė – Norvegija, – tikina Nerijus. – Mes – ne išimtis, tad kiekvieną pavasarį sėdame į autobusiuką ir važiuojame svajonės link. Šiaurėje, už poliarinio rato, išsinuomojame namelį ir visą savaitę skiriame šiam malonumui.“

Net ir būdamas besąlygišku šio pomėgio propaguotoju, panevėžietis pripažįsta, kad į tokias keliones galima leistis tik gerai pasiruošus ir tik vėlyvą pavasarį bei vasara. Kitais metų laikais Šiaurę užkloja gilus sniegas, oro temperatūra nukrenta keliasdešimt laipsnių žemiau nulio, taigi kaulus laužantis speigas neleidžia mėgautis malonumu.

„Pagrindinis mūsų tikslas – didžiosios menkės, – pasakoja N. Pėža. – Įspūdingiausias laimikis siekė net 32 kilogramus!“

Tačiau Norvegijoje, pasak žvejo, galima pagauti ir kitų žuvų, – pavyzdžiui, jūros vilkų. „Paprastai visos jos gerokai didesnės nei mūsų Baltijos jūroje aptinkamos vandens gyventojos“, – atskleidė vyras.

Jūrinės žūklės gerbėjas Nerijus Pėža sako, jog meškerioti į svečius kraštus traukia ir laimikio dydis (nuotraukoje – Norvegijoje, su ką tik ištrauktu bemaž 6 kg svėrusiu jūros vilku), gerokai lenkiantis Baltijos jūros žuvų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Jūrinės žūklės gerbėjas Nerijus Pėža sako, jog meškerioti į svečius kraštus traukia ir laimikio dydis (nuotraukoje – Norvegijoje, su ką tik ištrauktu bemaž 6 kg svėrusiu jūros vilku), gerokai lenkiantis Baltijos jūros žuvų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nerijus dar kartą pabrėžia, kad, keliaujant į tolimas šalis, neužtenka tik noro. Būtina turėti jėgos bei kokybišką inventorių, kuris sugebėtų išlaikyti kelias dešimtis kilogramų sveriančius laimikius. Jūrinei žvejybai pritaikyti reikmenys kainuoja nepigiai, taigi tikriems entuziastams į savo pomėgį tenka investuoti nemenkas sumas. Tačiau nuvykus į meškeriotojų rojų, pasak N. Pėžos, visos išlaidos pasimiršta.

Vyrų teritorija

Panevėžietis juokauja, kad po savaitės už poliarinio rato laimikiai vos telpa į autobusiuką. Vienu metu parsivežti galima tik 15 kilogramų menkių filė bei vieną trofėjų – didžiausią pagautą neišdarinėtą žuvį, – tačiau tikrasis laimikis neretai būna didesnis. Tad grįžę į namus žvejai pradžiugina ne tik šeimą, bet ir būrį artimųjų. Visiems jiems tenka paragauti ne vien menkių, bet ir kitų prie Skandinavijos krantų plaukiojančių žuvų.

„Jeigu Norvegijoje stambūs laimikiai kimba visas dienas, praėjus kuriam laikui tampa nuobodoka. Tuomet norisi leistis į eksperimentus ir gaudyti kitokius gyvius. Be to, nuolat iš vandens traukiant didžiules žuvis galiausiai paskausta rankos“, – juokais skundėsi N. Pėža.

Jis neslepia, kad ne visus džiugina tokia vyrų ištikimybė meškerės ir valo brolijai. Mat žvejų ir žuvies pilname autobusiuke antrosioms pusės vietos paprastai nelieka, mylimos žmonos būna priverstos namuose laukti sugrįžtančių nuotykių ieškotojų. Visgi damoms tenka su tuo susitaikyti taupant pinigus.

„Kelionė į Norvegiją – brangus malonumas, – dar kartą primena Nerijus. – Be to, nelabai įsivaizduoju, ką ten galėtų veikti žvejyba nesidominčios antrosios pusės. Šiaurėje klimatas drėgnesnis ir šaltesnis, mes visą dieną praleidžiame su meškerėmis rankose, tad žmonoms tektų nuobodžiauti. Žinoma, Skandinavija pasižymi labai gražia gamta, įspūdingais kalnais, tačiau mūsų pamėgtose salose pramogų randa tik žvejai.“

Be to, patikina panevėžietis, vyrus į nuotykius Šiaurėn išleidžiančios gyvenimo draugės tikrai nejaučia jokios pagiežos. Pasak jo, supratingos žmonos pasitiki vyrais, supranta jų aistrą žvejybai ir dėl išleidžiamų nemenkų sumų stengiasi nepriekaištauti.

„Moterys kartą ar du per mėnesį tvarkosi nagus ir blakstienas, eina į kitas grožio procedūras, tad reikėtų gerai paskaičiuoti, kas – aš ar žmona, – savo pomėgiui išleidžia daugiau!“ – juokiasi Nerijus.

Žvejyba – net per atostogas

Atsilygindamas žmonai už supratingumą, N. Pėža stengiasi ją nustebinti prabangiomis poilsinėmis kelionėmis į šiltus kraštus. Tačiau net ir tuomet vyro lagamine atsiranda vietos žūklės reikmenims.

„Žvejoju visur, kur tik galiu, skirtingas klimatas ir sąlygos pomėgį paverčia dar malonesniu, – aiškina jis. – Pavyzdžiui, Norvegijoje tenka pratintis prie žvarbaus oro, vėjo, o Tenerifėje šilta ir gera. Tačiau nors kurortinėse šalyse jūros gyventojų yra daug, norėdamas kažką pagauti privalai pats išsinuomoti laivelį. Pramoginės žūklės organizatoriai dažnai dirba atmestinai, jiems svarbu gauti pinigų, o iš pasiplaukiojimo neretai tenka grįžti tuščiomis. Tuo metu Norvegijoje žvejybos organizatoriai supranta šią veiklą ir pirmiausia stengiasi dėl klientų, o ne uždarbio.“

Taip, šypsosi panevėžietis, visos jų šeimos atostogos ilgainiui tapo neatsiejamos nuo meškeriojimo. Tai irgi turi savų pranašumų – Nerijaus pomėgis leido jam pamatyti gražiausius pasaulio kampelius: pakeliui į Norvegiją gėrėtis Suomijos kraštovaizdžiais, o Estijoje atrasti vieną įspūdingiausių – Čiudo ežerą.

Varžybų žvaigždė

Aistra žvejybai Nerijui nė kiek nenusileidžia molėtiškis Sigitas Lukšta. Dar vaikystėje atradusį lietuvių pamėgtą atsipalaidavimo būdą, šiandien vyrą galima vadinti tikru profesionalu ir tituluotu čempionu.

„Visuomet stengiuosi išbandyti savo įgūdžius Lietuvoje organizuojamose varžybose, o jeigu susumavus visų etapų rezultatus pasirodau geriausiai, gaunu galimybę vykti į pasaulio čempionatus. Ši laimė man jau nusišypsojo penkis kartus, o savo šaliai atstovavau Latvijoje, Estijoje, Anglijoje, Airijoje ir Italijoje“, – pasiekimais dalijosi S. Lukšta.

Pademonstravęs puikius sugebėjimus Lietuvoje, žvejys įgūdžius tobulina ir nuvykęs į kitus kraštus. Prieš keletą metų Estijoje vykusiame čempionate komandinėje spiningavimo iš valčių rungtyje Sigitas džiaugėsi pirmąja vieta, o valčių ekipažo įskaitoje – sidabro medaliu.

Molėtiškis aiškino, kad, norint mėgautis pergalėmis, svarbu suprasti, jog kiekvienoje šalyje žvejyba skiriasi.

„Kuo toliau keliaujame, tuo labiau skirsis gamtos, žuvų gyvenimo būdas bei jų gaudymo sąlygos. Tačiau dėl to visas procesas tampa tik dar malonesnis, – tikina jis. – Nors bendras principas išlieka vienodas – meti ir trauki, – būtina žinoti, kokią įrangą naudoti, kur ieškoti žuvų, kokį masalą pasiūlyti. Tikri entuziastai supranta, kad visas procesas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti su tuo nesusipažinus.“

Be varžybų jau negalintis gyventi molėtiškis paprastai jau metų pradžioje gali pasakyti, ką veiks po kelių mėnesių. Per metus jam tenka dalyvauti dviejose Lietuvos žvejų lygose, kurios organizuoja po ketverias varžybas, tad laisvalaikį, darbus bei susitikimą su draugais pirmiausia reikia planuoti ne pagal nuotaiką ar progas, o žvelgiant į varžybų kalendorių.

Sigitas Lukšta dėl galimybės pažvejoti nukeliautų ir į pasaulio kraštą. „Kuo toliau keliaujame, tuo labiau skirsis gamtos, žuvų gyvenimo būdas bei jų gaudymo sąlygos. Tačiau dėl to visas procesas tampa tik dar malonesnis“, – tikina jis. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Sigitas Lukšta dėl galimybės pažvejoti nukeliautų ir į pasaulio kraštą. „Kuo toliau keliaujame, tuo labiau skirsis gamtos, žuvų gyvenimo būdas bei jų gaudymo sąlygos. Tačiau dėl to visas procesas tampa tik dar malonesnis“, – tikina jis. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Žvejys, kuris… nemėgsta žuvies

Į svečias šalis gaudyti jūros gyventojų S. Lukšta keliauja ne tik per varžybas ar čempionatus. Prieš keletą metų jis gavo galimybę automobiliu nuvykti į Rumuniją, toje šalyje patirti įspūdžiai neblėsta iki šiol.

„Tuomet meškeriojau Dunojaus deltoje, žuvų buvo gausybė, o jų rūšys šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų. Pamenu, traukiau vieną laimikį po kito, tačiau namo grįžau tuščiomis – visas žuvis paleidau atgal į upę. Tiesą sakant, esu vienas iš tų, kurie nemėgsta žuvies, todėl šis pomėgis man tik atsipalaidavimo ir geras laiko leidimo būdas“, – atskleidė jis.

Nors pagrindinis kelionių tikslas dažniausiai būna žvejyba, Sigitas džiaugiasi, kad pakeliui pamato daugybę gražių vietų, gali susipažinti su naujais žmonėmis. Taip nutiko kelionėje link Norvegijos. Važiuodami autobusu, daugybė žūklės mėgėjų netrunka rasti bendrą kalbą, o užsimezgusi pažintis neretai perauga į vyrišką draugystę.

„Pasimėgavimą teikia ne tik pati žvejyba, kelionė, bet ir parsivežti įspūdžiai. Norvegijoje pagavau savo didžiausią gyvenimo laimikį – 27 kilogramų menkę, o jos ištraukimas, grumtynės bei tuo metu patirtos emocijos kelią šypseną ir dabar“, – džiugiomis akimirkomis dalijosi vyras.

Be žmonos palaikymo – niekaip

Sigitas atvirai prisipažįsta: visas jo laisvalaikis yra skirtas žvejybai. Dirbantis pagal laisvą grafiką molėtiškis džiaugiasi galimybe vos kilus norui griebti meškerę ir išvykti poilsiauti, nors guodžiasi, kad laiko vis maža. S. Lukšta juokauja jau svajojantis, kaip, sušilus orams, galės pasiimti taip trokštamų atostogų ir jas skirs tik žvejybai.

Niekada namuose nebūnantis vyras turėtų kelti nemenką susierzinimą daugumai sutuoktinių, tačiau Sigitas džiaugiasi, jog jam gyvenime pasisekė – jau daugiau nei dvidešimt metų šalia tobula moteris.

„Mano žmona labai mėgsta žvejybą ir, kai tik gali, keliauja su manimi. Kai vyksta varžybos, išvykstame dviem dienoms, pabūname gamtoje, puikiai kartu praleidžiame laiką“, – pasakojo molėtiškis. Anot jo, susipažinus su būsima žmona, mylimosios aistra žvejybai didėjo sulig kiekviena diena. Visgi vyras kategoriškai nesutinka, kad tai jo nuopelnas, tvirtina, kad žmogaus negalima priversti pamėgti tai, prie ko nelinksta širdis.

„Pavyzdžiui, aš nenoriu šokti baleto. Ir galite bandyti, kiek tik norite, jūs manęs nepriversite to daryti!“ – gera nuotaika trykšta žvejys.

Supratęs, kad žvejyba tampa ne tik laisvalaikio leidimo, bet ir gyvenimo būdu, S. Lukšta kartu su bendraminčiais įkūrė sportinės žūklės klubą „Ešerys“, kuris šiuo metu vienija apie dvi dešimtis narių. Visgi, juokauja žvejys, net ir bendraminčiams negali atskleisti visų savo profesinių paslapčių.

„Visuomet klubo nariams negailime patarimų, pademonstruojame įvairias technikas, tačiau prieš pat varžybas privalome išlaikyti bent dalį savo paslapčių, kad sėkmė nenusisuktų. Atskleidžiame daugumą, tačiau tikrai ne visas gudrybes!“ – šypsosi S. Lukšta.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų