Žodžio virsmas kūnu

Žodžio virsmas kūnu

Nors fotografės Violetos Bubelytės kūryba jau beveik keturis dešimtmečius apibrėžiama santykiu 1:1 – tik ji ir fotokamera, – į šio triptiko istoriją įsipina ir kitas žmogus. Ieva Rekštytė-Matuliauskė užrašo pasakojimą, kaip nutrūkusios dviejų bendraminčių idėjos po kurio laiko vis tiek atranda savo pavidalą ir lieka draugystės prisiminimu.

Tą pačią dieną po interviu į mano elektroninį paštą įkrenta nuoroda į legendinio performanso menininko, klouno Slavos Polunino spektaklio „Sniego šou“ įrašą. „Malonaus žiūrėjimo“, –brūkšteli laiške V. Bubelytė. 2010-aisiais sukurtas pasirodymas persmelktas poetiškų metaforų, koncerto, cirko, pasakos elementų, o pats rusų pantomimos teatro klasikas meistriškai žongliruoja žiūrovų emocijomis nuo juoko iki graudulio. „Vaikystėje ir paauglystėje žavėjausi pantomima, – kelias valandas prieš šio įrašo peržiūrą užsiminė V. Bubelytė. – Galbūt ir mano fotografijos su tuo susijusios.“

Tai man – netikėta detalė. Kai prieš šešerius metus pirmą kartą dariau su menininke interviu, pasirinkimą imtis autoportretinių aktų ji priskyrė tuomečiam kontekstui ir sunkiai apibrėžiamam vidiniam norui.

Tai buvo 1980-ieji. Tarybinėje Lietuvoje akto fotografija buvo retas ir netoleruotinas dalykas, tačiau V. Bubelytei vis tiek knietėjo šią sritį išbandyti. „Galvojau, baisoka, bet padarysiu, – prisimena ji, – truputį chuliganiškai. Eksperimentavau, kas pavyks, buvo įdomu pažaisti. Žiūriu – pavyko.“ Iš abstrakčių bandymų išsigryninusi kūrybinė išraiška duoda vaisių jau beveik keturis dešimtmečius, tačiau autorė vis dar išgirsta tų pačių klausimų: kodėl ji fotografuoja save, kodėl nuogą, kodėl tik nespalvotai. Į įžūlesnius pasiteiravimus, ar ji siekė fotografijose atrodyti graži ir gundanti, menininkė yra atšovusi, jog, jei jos tikslas būtų tik pasirodyti gražiai, būtų leidusi save fotografuoti kitiems. Kam pačiai tiek vargti? „Patikti nori kiekvienas žmogus, bet pasigrožėjimo savimi savybės aš neturiu“, – nukerta ji.

Skubėdama į susitikimą su V. Bubelyte prisimenu ir per pirmąjį interviu taupiai suformuluotą jos darbų apibūdinimą: „Tai tiesiog V. Bubelytės fotografija. Kai bandai įsisprausti į rėmus, kur tada kūryba?“ Jau po kelių pokalbio minučių gaunu įsitikinti, jog menininkė ir toliau linkusi palikti kūrybines analizes tiems, kas iš to valgo duoną. Tiesa, tai nereiškia, kad menotyrininkų mėginimai išvengia autorės kritikos. „Jie nuolat linksniuoja kūniškumą, drąsą rodyti nuogą savo kūną. Bet svarbiausia ne tai. Moteris fotografijose nesu visai aš, tai mano sukurtas personažas, – sako pašnekovė. – Tarsi norėdama paaiškinti savo fotografijas, turėčiau atskleisti gerą gabalą asmeninio gyvenimo. Bet aš visai to nenoriu. Tai mano pavidalas, kūno ir veido priemonė. Ir niekas kitas nesuvaidins mano minčių ir jausmų geriau nei aš.“

Išskirtinai šio 1990 m. triptiko atveju mintys ir jausmai priklausė dviem žmonėms. V. Bubelytės bičiulis filosofas Aleksandras maždaug metai prieš šių kadrų pasirodymą ieškojo, kaip iliustruoti savo tekstus, pavadintus „Vaikų laidotuvėmis“. Abu ėmė svarstyti, kas tai galėtų būti. Neabejotinai kas nors tyro ir efemeriško. Šviesaus. Galbūt baltas ant balto? Pavyzdžiui, baltos gėlės baltame fone. Vaikštinėdami po Vilnių du bendraminčiai galėdavo valandų valandas postringauti šia tema, pusiau juokais pusiau rimtai rinkdamiesi, kurios gėlės tiktų labiausiai.

Dviejų draugų sumanymai taip ir neperžengė kūrybiškų pašnekesių lygmens. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aleksandras pasitraukė į JAV, o po maždaug metų atsirado šie kadrai. „Tik po kiek laiko į juos žiūrint man toptelėjo, jog jie – būtent tai, ko mes ir ieškojome, ką įsivaizdavome, – šypteli V. Bubelytė. – Ilgai glūdėjusi mintis materializavosi nesąmoningai. Žodis tapo kūnu tik po kurio laiko. Tiesa, niekaip negalėjau išsirinkti vienos fotografijos, tiksliau, nesinorėjo atsisakyti kitų.“

Ryšys su Aleksandru jam išvykus nutrūko ir bičiulės triptiko jis nepamatė. „Tegul ir lieka gražus prisiminimas“, – tarsteli V. Bubelytė.

Tačiau padėti taško šioje „Nuotraukos istorijoje“ dar nereikėtų. Triptikas pasirodo įvairiose parodose, o modelis, pašnekovės žodžiais tariant, „ir toliau išdarinėja tuos pačius niekus, tik jau atitolo nuo jaunystės romantizmo.“  Šįmet V. Bubelytė ketina pristatyti naujausius darbus Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, ir tai, lažinkimės, bus dar viena proga sulaukti „kodėl fotografuojatės nuoga“ klausimų. Akivaizdu, jog nuogas kūnas net ir nevaržomų atvaizdų laikais turi savo efektą. Ir vargu ar prie jo galima įprasti tiek, kad jis mūsų visiškai neintriguotų.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų