Vyriausybė privalo veikti aktyviau, bet ir su protu

Sauliaus Skvernelio Vyriausybė sulaukia kritikos dėl neva imituojamų pertvarkų. Dažnai ji pelnyta, bet ne viskas taip paprasta.

Demokratinė santvarka neįsivaizduojama be nuolatinio valdžios atstovų ir visuomenės – socialinių grupių, verslo, nevyriausybinio sektoriaus – ryšio. Santykio kokybė leidžia susitarti, užtikrina politikos stabilumą ir visapusišką pokyčių palaikymą. Kita vertus, diskusija užima laiko ir vilkina sprendimų priėmimą, pradedama priekaištauti dėl atidėliojimo ir atsakomybės kratymosi.

Į politinę areną valstiečiai įžengė su profesionalumo šūkiu. Neva pats laikas valstybę valdyti kokybiškai ir efektyviai, priimti visuomenei reikalingus sprendimus, remtis pragmatizmu ir logika. Ministrais tapo savo srities žinovai, įpratę vadovautis ekspertinėmis žiniomis, o ne aiškiai išreikšta politine ideologija.

„Pagrindinis Vyriausybės tikslas buvo spręsti problemas ir įgyvendinti strategines reformas“, – teigė Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas Egidijus Barcevičius. Iš pažiūros tai techninio pobūdžio darbas, ieškant efektyviausių būdų ir priemonių.

Nedaug priežasčių šypsptis. (BNS nuotr.)

Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo priemonių plane nugulė aibė siūlymų bei reformų. Valstiečiai pasiryžo patvirtinti Darbo kodeksą ir balsavimą internetu, peržiūrėti socialinių išmokų, teismų sistemas, kultūros politiką ir atlikti daug kitų darbų. Vieni klausimai – grynai techninio pobūdžio: Architektūros ar Turizmo įstatymams pakeisti, e. recepto ar kombinuoto bilieto sistemai įdiegti nebūtina plataus masto diskusija.

Vis dėlto Vyriausybės darbotvarkėje gausu ir planų iš esmės pertvarkyti kai kuriuos valstybės gyvenimo aspektus. Todėl jai ne visuomet pavyksta atsiriboti nuo moralinio vertinimo. Keliose viešosios politikos srityse pastebimos labai ryškios vertybinės, pasaulėžiūros ir interesų skirtys. „Tai bet kurioms profesionalų ar ekspertų vyriausybėms yra didelis išbandymas“, – įsitikinęs E. Barcevičius.

Pirma problema išryškėjo užvirus viešai diskusijai dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ir galimybės šaldyti embrionus. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, turintis aiškią vertybinę poziciją šiuo klausimu, labai greitai buvo įsuktas į skirtingų pasaulėžiūrų ginčą, o pastangos priimti techniškai tvarkingą sprendimą atvėso taip pat staiga, kaip ir įsiplieskė.

Iššūkis kalbėtis su visuomene ir interesų grupėmis aikštėn iškilo ir siekiant pertvarkyti aukštojo mokslo bei švietimo sistemą. Net tokie klausimai kaip mokslo metų ilginimas, kuriam užtenka tik ministro įsakymo, visuomenėje sutikti kaip neteisėti. Esą priimant sprendimą nedalyvavo suinteresuotos grupės.

Tai rodo, kad S. Skvernelio Vyriausybė labai greitai susidūrė su iššūkiu visuomenei pristatyti savo idėjas bei darbus. Ir patyrė nesėkmę. Ką ir kalbėti apie gebėjimą derėtis.

Menas kalbėtis

Retas Lietuvoje paprieštarautų, jog nereikia spręsti alkoholio vartojimo problemos. Visgi siekis ją išrauti su šaknimis, kad ir kokie būdai pasirinkti, susidūrė su atviru visuomenės pasipriešinimu. Tam įtakos turėjo abiejų pusių nesugebėjimas siekti kompromiso.

E. Barcevičius mano, kad Vyriausybei trūksta atviresnio komunikavimo ir pasitikėjimo gyventojais, supratimo, kad kritika nebūtinai yra „nupirkta alkoholio pramonės“, noro tartis: „Neužmirškime, kad tango šokamas dviese. Kompromisui turi būti nusiteikusios abi pusės. O mes visur matome tik interesus, laimėtojus ir tuos, kurie lieka kvailio vietoje.“

Neužmirškime, kad tango šokamas dviese. Kompromisui turi būti nusiteikusios abi pusės.

Tai rodo, kad trūksta konsultacijų su visuomene, o vykstančias reikia tobulinti. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Vitalis Nakrošis įsitikinęs, kad konsultuotis su suinteresuotų grupių atstovais reikia beveik visais atvejais, ypač rengiant reformų koncepcijas arba vertinant teisės aktų poveikį.

Bėdos po vieną nevaikšto

Tam tikri įstatymai, pavyzdžiui, lobistinės veiklos reglamentavimas arba tokios reformos kaip mokesčių pertvarka, reikalauja ne ideologinių grupių spaudimo, o profesionalų žvilgsnio. Tačiau kai kuriais kitais klausimais kiekvienas žmogus gali būti ekspertas, kaip antai dėl lytiškumo ugdymo programos.

Valstiečiams nesiseka arba jie tyčia vengia kalbėtis ir su visuomene, ir su ekspertais. „Nei aukštojo mokslo reformos, nei miškų urėdijų pertvarkos atvejais nebuvo rengiamos viešos konsultacijos, neatliktas poveikio vertinimas. Tai rodo, kad priimant sprendimus trūksta korektiškumo, o surenkant duomenis – objektyvumo, alternatyvių sąnaudų, naudos ir reformos įgyvendinimo būdų vertinimo“, – teigė V. Nakrošis.

Nesugebant diskutuoti apie reformas, kyla ir problema dėl konsultavimosi, kaip įgyvendinti pertvarkas. „Jeigu viešojo valdymo ir viešųjų paslaugų sistema veikia gerai, 4 balai iš 5, galime diskutuoti su įvairių sektorių organizacijomis ir jų atstovais, kaip tą sistemą padaryti puikią. Tačiau jei ji veikia prastai, 2 balai iš 5, bendradarbiavimas su ekspertais niekur neveda“, – sakė pašnekovas.

Konsultacijos reformoms stabdyti

Visuomenę ir interesų grupes įtraukti į sprendimo priėmimo procesus gali būti svarbu ir prisidėti prie geresnio rezultato. Bet toks žingsnis gali ir trukdyti. Politologai pastebi, kad derybomis nesunku piktnaudžiauti. Tai leidžia stabdyti reformas arba pakreipti jas norima vaga. Visuomenė tam nepritaria, o Vyriausybė sulaukia kritikos dėl buldozeriu priimamų sprendimų.

V. Nakrošis mano, kad tam tikras reformas tik taip pavyktų įgyvendinti. „Buldozeris yra veiklos strategija, kurią pasirenka reformos šalininkai. Jeigu planas geras ir reikalingas visuomenės interesui patenkinti, jis gali būti naudojamas.“ Kitais atvejais politikai renkasi kitokias strategijas – siekia konsensuso (Darbo kodekso tvirtinimas Trišalėje taryboje) ar slepiasi po paklode (pertvarkos įgyvendinamos slapta).

Kaip buldozerio strategijos pavyzdį politologas pateikė Alkoholio kontrolės įstatymo keitimo procesą. Tiesa, Seime jis sulaukė net opozicijos palaikymo.

E. Barcevičius pritarė: „Konsultacijos su visuomene nėra panacėja, nes ji retai turi vieną nuomonę.“ Vieni nepritaria, kiti palaiko. Treti lieka abejingi, ir tik reformai pasibeldus į duris, piktinasi dėl kiekvienos detalės.

Padėtį galėtų pakeisti pasitelkta viešųjų ryšių galia. Klausimas, kiek žmonių iš tiesų domisi ir skaito kiekvieną Seimo ar Vyriausybės priimamą sprendimą, tegu lieka retorinis, tačiau galima numanyti, kad piliečių nuomonę būtų įmanoma keisti tinkamai komunikuojant.

Visgi pastebima, kad reformos šalininkai dažnai pralaimi komunikacijos karą. Lemiamas veiksnys – emocingi, patrauklūs ir suprantami oponuojančios pusės argumentai. V. Nakrošis įsitikinęs, kad valdžios institucijos neišnaudoja komunikacijos potencialo: „Reikia rodyti naudą visuomenei. Reformos gali būti sėkmingos tada, kai jų rezultatą žmonės pajaučia savo piniginėse.“ Tai leidžia perrinkti pertvarkų įgyvendintojus ir užtikrinti tęstinumą.

Ar suprantate, kaip mums sunku?

Ne kartą akcentuota, kad didžiausias iššūkis S. Skvernelio Vyriausybei yra užsitikrinti politinį palaikymą Seime. „Įstatymuose parašyta, kiek turi būti urėdijų. Tai reiškia, kad, norėdama pertvarkyti sistemą, Vyriausybė privalo keliauti į Seimą ir gauti jo palaikymą“, – pateikė pavyzdį V. Nakrošis. Priešingu atveju tikimybė įgyvendinti reformą sumažėja iki minimumo.

Kita vertus, šiai Vyriausybei trūksta gabumų derėtis ne tik su visuomene, bet ir tarpusavyje. Vieni komandos nariai, siūlydami sprendimus, laimi ir išlieka sausi, kiti profilaktiškai gauna šalto dušo. Sveikatos apsaugos ministras vienas srėbė privirtą košę dėl alkoholio kontrolės griežtinimo, švietimo ir mokslo ministrė – dėl švietimo sistemos pertvarkos.

Todėl galima manyti, kad reformų įgyvendinimo sėkmė – vienose rankose. „Viską lemia ministro pirmininko užimama pozicija ir elgesys: ar S. Skvernelis bus principingas reformatorius, ar išlaikys dėmesį esminėms permainoms ir kaip stipriai už jas kovos“, – kalbėjo VU TSPMI profesorius.