Plastikinė žuvėdros formos segė, 1960–1970 m. 2008-aisiais pirkta jau nebeegzistuojančiame savaitgaliniame Klaipėdos sendaikčių turgelyje (priešais Parodų rūmus) už 1 litą.

Vintažo nuotykiai. Plastmasinių vertybių istorijos

Vintažo nuotykiai. Plastmasinių vertybių istorijos

Ernestas Parulskis pasakoja, kodėl jau du dešimtmečius ieško plastikinio maišelio su „Wrangler“ džinsų nuotrauka.

Kai užeinu (gana dažnai) į visokių daikčiukų parduotuves ar tokio asortimento skyrius prekybos centruose, apžvelgdamas margas lentynas su spalvotomis servetėlėmis, piniginėmis, bloknotais, lietsargiais, taupyklėmis, tokiais stikliniais pailgais cilindrais su rutuliukais viduje, sąvaržėlių dėžutėmis, rašikliais su gėlėmis vietoj koto, išradingiausiai dekoruotais puodukais, vazelėmis, mažais ventiliatoriais ir visu kitkuo, kas padėta žemiau akių lygio, retkarčiais pagalvoju – juk galiu duoti šimtą procentų, kad mažiausiai du trys vienetai iš šitos pasiūlos po trisdešimties metų taps kultiniais vintažiniais objektais.

Ir jei žinočiau – kurie, tikrai kelis nusipirkčiau. Na, bet išprognozuoti šiandienių daiktų likimą artėjančioje ateityje labai sunku. Galima logiškai išsidėlioti, kad, pavyzdžiui, šiandien kruopščiai padaryti automobilių modeliai po trisdešimties metų bus gerokai brangesni, bet žinant, kad jie ir šviežiai pagaminti nėra pigūs, investicinę grąžą skaičiuoti tampa beprasmiška. Tačiau jokia logika negalėjo suveikti 1978 m., kai mados farvaterių sekėjai pradėjo už didžiulius pinigus pirkti vienkartinius plastiko maišelius su „Marlboro“ raitelio arba „Wrangler“ džinsais aptempto užpakalio nuotraukomis ir juos pavertė retenybėmis. Neišlikusiais artefaktais, nes mados aksesuarai buvo naudojami iki totalaus nudriskimo, o tuomet su liūdesiu išmetami. Aš tokio maišelio ieškau jau du dešimtmečius, atlygio suma vis auga, bet trofėjaus dar neturiu.

Kodėl man jo reikia? Galiu išvardyti ne vieną priežastį: žinau bent dviejų muziejų darbuotojus, mielai priimsiančius tokį maišelį į savo fondus; jau įvyko trys parodos, kuriose tas plastiko gabalas būtų tapęs svarbiu eksponatu; žinau tris rašytojus, su dėkingumu galėjusius panaudoti maišelio nuotrauką savo knygose; galiausiai – seni ir gerai išsilaikę buitiniai gaminiai iš plastmasės yra nepaprastai reti antropologiniai artefaktai. Jie sunaudojami iki išnykimo. Tuo buitinis plastikas skiriasi nuo plastikinės juvelyrikos ir bižuterijos. Šiame kontekste net neminiu žanro aristokratijos – tarpukarinės juvelyrikos iš bakelito, katalino, liucito ar XX a. pradžios celiuliozinių ženkliukų.

Vintažinio plastiko ekspertai teigia, kad šių gaminių kainos kyla greičiau nei klasikinės tauriųjų metalų su brangakmeniais juvelyrikos kainos. Ši tendencija matoma net masinės gamybos segmente – prieš dešimtmetį litą kainavusi plastmasinė (ir gana negrabi) 7-ojo dešimtmečio žuvėdros pavidalo segė šiandieniuose vintažo aukcionuose įvertinama šešiais–septyniais eurais, o praėjus dar dešimtmečiui patrauks ir visą šimtą. Na, bepigu auginti juvelyrikos kainas – maži simpatiški daikčiukai retai išmetami, jų vis dar tebėra tiek, kad palaikytų ugnį vintažo krosnyje. Visas kitas plastmasinis šlamštas būdavo išmetamas. Ir teisingai.

Vintažinio plastiko ekspertai teigia, kad šių gaminių kainos kyla greičiau nei klasikinės tauriųjų metalų su brangakmeniais juvelyrikos kainos.

Todėl, vieną dieną betikrindamas Kalvarijų blusturgio prekystalius, džiugiai sustojau pamatęs neišraiškingą pakuotę su plastmasiniais vamzdeliais. Apžiūrėjęs ją įdėmiau supratau, kad rankose turiu retą daiktą – 1990 m. kooperatyve pagamintą rinkinį kokteiliams. Jį sudarė dešimt beprotiško dydžio, maždaug vieno centimetro skersmens šiaudelių ir dvidešimt maišelių, į kuriuos reikėjo įpilti vandens ledukams. Pamatęs šiuos skurdo civilizacijos likučius atgaminau keturių dešimtmečių senumo sovietinių kokteilių gamybos įspūdžius.

Aš, tuomet paauglys, buvau kartu su kitais paaugliais tėvų ir jų draugų (tuomečių trisdešimtmečių su trupučiu) šventėje, labiausiai tikėtina – vieno jų gimtadienyje. Dėl įprasto sovietinio tiekimo sutrikimo pagrindiniu ir vieninteliu suaugusiųjų šventės gėrimu tą dieną tapo jugoslaviškas vermutas, bet trūkumai svečiams nuotaikos nesugadino. Ruošdamasis dar vienam džiugiam tostui, kažkas pamatė ant butelio užklijuotą etiketę su galimų kokteilių receptais. „Darysim kokteilius pagal instrukciją!“ – sušuko vienas linksmuolis ir perskaitė pirmą punktą: „Norint pasidaryti kokteilį „Martini“ reikia į šimtą gramų vermuto…“ Visi įsipylė į taures vermuto. „…įpilti penkiasdešimt gramų džino.“ Klausytojai pakikeno ir vietoj kažkur Vakaruose teliūškuojančio džino šliūkštelėjo dar truputį vermuto. „Dabar atsargiai įpilame penkiasdešimt gramų ananasų sulčių…“ Ananasų sultys sukėlė ypač griausmingą juoką, o jų kategoriškai neįveikiamas deficitas buvo padengtas dar viena vermuto porcija. Instrukcija baigėsi patarimu kokteilį vartoti per šiaudelį – jų, aišku, nebuvo, ir svečiai virtualų vermuto pavidalo kokteilį išgėrė įprastuoju būdu.

Turguje aptiktas kokteilių gėrimo rinkinys nepriklausomybės atkūrimo metais kainavo kelis rublius, o blusturgio pardavėjas prašė euro, kurio grynais neturėjau. Kol suvaikščiojau iki bankomato, šiaudelius kažkas nupirko! Tai tapo nelabai reikalinga, bet vis dėlto patirtimi, kurią panaudojau jau internetiniame aukcione. Pardavėjas siūlė pasivaržyti dėl išgaubto cilindro formos – vėliau sužinojau, kad cilindro pusės gali pavirsti dviem plastiko taurėmis. Pro skaidrius cilindro šonus buvo matyti dosni kokteilinių šiaudelių sauja ir etiketės kraštas su užrašu „Kokt…“ (tiek jo buvo pardavėjo paskelbtoje nuotraukoje). Produkto formos, etiketės fragmente išskaitomo šrifto stilius aiškiai rodė, kad galiu nusipirkti puikų 7-ojo dešimtmečio daiktą, gal net ankstyvą „Plastos“ gaminį.

Po blusturgio pamokos gudriai saugojausi galimų (ir realiai egzistuojančių) konkurentų kokteilinių šiaudelių srityje ir iki finalinių aukciono minučių neparodžiau suinteresuotumo: nerašiau savo kainos, neprašiau parodyti kitokių nuotraukų. Likus sekundei, spaudžiau pradinę loto kainą – du eurus, ir pradėjau laukti kitų pirkėjų pasiūlymų uragano. Na, o pats nusprendžiau kautis iki pergalės. Bet nieko neįvyko – daugiau pirkėjų nebuvo. Gal konkurentas iš Kalvarijų turgaus tiesiog tą akimirką, kol vaikščiojau iki bankomato, pamatė kooperatinį rinkinį ir prisiminė, kad jam ūkyje būtent dabar reikia dešimties didelio skersmens vamzdelių ir jokios paklausos sovietinių kokteilių vintažui (ir tuo pačiu plastiko vintažui) nėra?

Po kelių dienų paėmęs lotą į rankas smarkiai nenusiminiau – rinkinys buvo latviškas, bet laikotarpį nustačiau teisingą, tad daiktas dar gaus savo istoriją. Štai jau viename straipsnyje sudalyvavo.

Beje, žurnalo skaitytojams primenu, kad tai jau antras rubrikos „Vintažo nuotykiai“ tekstas. Praėjusiame numeryje rašiau apie kalinių pagamintą spiningą, ir ta istorija baigsis tik šiame straipsnyje. Laimėjus spiningo aukcioną, už sekundės gavau žinutę. Žūklės įrankių kolekcionierius klausė, ar negalėčiau jam parduoti prie loto buvusios atsarginės spiningo viršūnės. Pardavinėti nenorėjau ir lengva ranka man nereikalingą viršūnę kolekcionieriui atidaviau. Netikėtai mainais gavau dovanų – sovietinį plaktuvą, tinkantį ir beveik neegzistavusiems kokteiliams plakti. Daiktas ypač nepatogus, bet siužetą papildo puikiai.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų