(Viktorijos Samarinaitės nuotr.)

Vilties ir mirties namai

Vilties ir mirties namai

Meditacijos centrai europiečiams dažnai asocijuojasi su balta minimalistine erdve ir veide tvyrančia palaima. Tačiau Viktorija Samarinaitė Mianmare atrado kitos formos meditaciją – tarnystę nuskriaustiesiems.

Su aštuoniais purpuro spalvos apdarais vilkinčiais vienuoliais basa einu Jangono – buvusios Mianmaro sostinės – gatvėmis. Aplink zujant nepertraukiamai eismo grandinei, tylėdami renkame dienos aukas. Lėkštėmis su maistu ir kitomis gėrybėmis nešini žmonės rikiuojasi prie suklypusių medinių trobelių ar prabangesnių dviaukščių namų. Jų link žengiame per purvą, paplavas, šiukšles, žvyrą ir karštą asfaltą.

Jangono ir jo apylinkių gyventojai kasdien paaukoja dešimtis kilogramų maisto ir pinigų. Virti ir nevirti ryžiai, kariai, daržovės, troškiniai, kepta mėsa, žuvis, sausainiai, šokoladas, tirpi kava, pyragėliai, vaisiai, aliejus, muilas, skalbimo milteliai, rankšluosčiai, gaivieji ir energiniai gėrimai – tinka viskas be išimties.

Aukų rinkimas ir gera vietinių valia yra pagrindinis Jangono priemiestyje įsikūrusio „Thabarwos“ meditacijos centro gyventojų maisto šaltinis. Tai netipinis meditacijos centras, apsuptas medžių giraičių ir dvelkiantis ta įsivaizduojama, nepasiekiama ramybe. Šią niekam nereikalingoje žemėje įkurtą vietą persmelkęs šlapimo ir nešvaros kvapas. Jis tvyro visur: ligoninėje, valgykloje, gatvėje, meditacijos salėje, moterų ir vyrų miegamuosiuose.

„Thabarwos“ komunos gatvelėse verda gyvenimas: bėgioja pusnuogiai vaikai, prie griovio moterys skalbia drabužius, kruopšti siuvėja palinkusi prie būsimo drabužio, nedidelėje kavinėje vyrai pliekia kortomis, o joje esantis televizorius transliuoja Mianmaro muilo operas. Čia gyvena daugiau nei 3500 žmonių, tarp jų vienuoliai, jogai, benamiai, prostitutės, apleistieji, turintys priklausomybių, neįgalieji, šimtamečiai, šeimos su vaikais, savanoriai, sunkiai sergantys ir laukiantys mirties. Kiekvienam reikalinga lova ir maistas. Daugeliui jų taip pat būtina reguliari priežiūra ir vaistai.

Mano užduotis – rinkti negendančius produktus pakuotėse, gėrimų butelius ir higienos reikmenis. Pirmą kartą tai daryti kiek nejauku.

Kas rytą lygiai 5.30 val. mane pažadina gaidys ir gauja dėl maisto kąsnio kovojančių šunų. Per valandą išsibudinu, pusryčiams pavalgau ryžių arba itin aštrių ryžių makaronų ir laukiu sunkvežimio, turinčio nuvežti į iš anksto numatytą miesto ar priemiesčio vietą, kur tądien bus renkamos aukos. Kol lekiame duobėtais keliais, vienuoliai rūko cigaretes arba kramto tabaką ir ant asfalto išspjauna ryškiai raudonas sultis. Šnekučiuojamės apie naujausius matytus filmus ir dainuojame „The Beatles“ dainas. Taip subliūkšta mano turėtas tik dvasingai nusiteikusio, romaus ir rimto, pasaulietinių malonumų ir geidulių nekankinamo vienuolio vaizdinys.

Apsikarstę puodais, kibirais ir krepšiais, sustojame į dvi eiles. Vienoje rikiuojasi vienuoliai, kitoje – centro savanoriai. Procesijai pajudėjus, tarp mūsų įsivyrauja absoliuti tyla. Niekas nė neapsikeičia žvilgsniais. Kol vienuoliai laimina vaikus, mes renkame ir čia pat rūšiuojame viską, ką duoda patys ne tiek ir daug turintys vietiniai. Mano užduotis – rinkti negendančius produktus pakuotėse, gėrimų butelius ir higienos reikmenis. Pirmą kartą tai daryti kiek nejauku. Tačiau vos po pusvalandžio ši veikla tampa savotiška vaikščiojimo meditacija.

Po pietų purvinu keliuku einu į šalia esantį meditacijos centro pastangomis įkurtą Geros valios gyvenvietę, neretai vadinamą „15 pėdų“ kaimeliu. Jo teritorija padalyta į atskirus vos 4,6 kv. m gyvenamuosius plotus. Čia suręstose bambuko lūšnose glaudžiasi 15 tūkst. neturinčių kur daugiau eiti žmonių. Gyvenvietės viduryje riogsančioje trobelėje įkurtas vaikų dienos centras. Kasdien tam tikromis valandomis iš atokiausių teritorijos kampų mažieji atskuba pažaisti su savanoriais, o šie per elementarius žaidimus bando juos išmokyti anglų kalbos pagrindų.

Kol vieni savanoriai rūpinasi maistu, moko kaimo vaikus, įrengia kanalizacijos sistemą ir bando pritaikyti naujas efektyvias priemones gyvenimo sąlygoms pagerinti, kiti apžiūri pacientus, keičia sauskelnes, išvalo ir pertvarsto žaizdas, padeda jiems sportuoti ir įkalba išgerti vaistų.

„Thabarwos“ pacientų ligų įvairovė primena medicinos vadovėlį: nuo AIDS, tuberkuliozės, vėžio, diabeto ir kraujo užkrėtimų iki psichikos sutrikimų. Daugiau nei 53 mln. gyventojų turinčiame Mianmare yra 20 psichologų ir tik dvi psichiatrijos ligoninės. Tačiau vienuolynų ir meditacijos centrų – apstu. Mano lankomame „Thabarwos“ centre gyvenanti vienuolė Sudasana daugiau nei prieš metus Vietname paliko šeimą ir atvyko čia pasiruošusi likusį gyvenimą paskirti geriems darbams: „Nusprendžiau tapti vienuole, nes norėjau ištrūkti iš savo proto pinklių. Kartais, kai daliju sriubą, ir kitas vienuolis pakelia dubenį, rodydamas, kad jos nenori, mano protas nupiešia vaizdinį, jog jis ketina man trenkti. Žinau, kad tai proto kūrinys. Neturėčiau reaguoti.“

Dukart per savaitę ligoninėje apsilanko gydytojas. Jis atsainiai apžiūri pacientus ir skiria jiems vaistų. Deja, kai kurie ligoniai į centrą atkeliauja per vėlai. Tačiau „Thabarwos“ meditacijos centre mirties niekas nesureikšmina. Jau po kelių čia praleistų dienų ligonius kasdien slauganti Alva per susirinkimą pasako, kad vieno pacientų, kuriam yra kumščio dydžio infekuota žaizdą nugaroje, gyvybė tėra kelių dienų klausimas. Jis nustojo kalbėti, valgyti ir, tarsi suprasdamas savo lemtį, bukai stebeilijasi į lubas. Ne vieną mėnesį centre praleidę savanoriai jau turi veiksmų planą: siūlo susisiekti su ligonio šeima ir net sumokėti už jo kelionę namo. Vakare eidama į bendrą moterų miegamąjį pastebiu keletą vienuolių ir savanorių, medituojančių atsisveikinti su gyvaisiais skirtame namelyje. Iki šiol jis visuomet buvo užrakintas.

Sunkiausia buvo ne susitaikyti su ore tvyrančia mirties nuojauta, bet išmokti nors šiek tiek pagerinti gyvųjų gyvenimą.

Man sunkiausia buvo ne susitaikyti su ore tvyrančia mirties nuojauta, bet išmokti nors šiek tiek pagerinti gyvųjų gyvenimą. Kelias dienas delsusi, nusprendžiau prisijungti prie pacientus prausiančios grupės. Lauke paruošusi maudynių vietą, pasiėmiau neįgaliojo vežimėlį ir užkilau į antrą ligoninės pastato aukštą. Daugiau nei dvidešimtyje vienoje erdvėje sustatytų medinių lovų be čiužinių ir pagalvių gulėjo vien vyrai. Šūktelėjau ir parodžiau sutartinį ženklą „dušas“, staiga viena po kitos ėmė kilti pageidaujančių maudytis rankos. Pirmas praustis pasiruošęs pacientas itin sunkiai judėjo. Įsodinau jį į vežimėlį, tuomet užkėliau kojas ir pamačiau, kad jis be vienos pėdos. Negalėjau paklausti, iš kur jis atvyko, kiek laiko praleido centro ligoninėje ir kas nutiko jo pėdai. Užtat rūpestingai jį nuprausiau, nutryniau ne vieną dieną neplautą kūną, nušluosčiau ir padėjau apsivilkti švariais drabužiais. Baigus jis pažvelgė man į akis ir ėmė juoktis bedante šypsena. „Ačiū, labai ačiū“, – kartojo. Prikandau pradėjusią drebėti lūpą, kad nepravirkčiau.

Daugiau nei savaitę praleidusi centre tikriausiai netapau geresniu žmogumi. Atlikdama nelabai malonius darbus, ne kartą turėjau prisiversti įveikti proto sukurtas ribas ir peržengti pasišlykštėjimo barjerą. Tačiau tik išvažiavusi supratau, kad „Thabarwos“ meditacijos centre sielos ramybė pasiekiama ne nežinia kelintą valandą sėdint lotoso poza, bet ištiesiant stiprią pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia. Kartais taip sveika bent trumpam pamiršti save.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų