-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Politikai neturėtų tikėtis tokios pat asmeninio gyvenimo apsaugos, kokią turi jų rinkėjai, nes viešų asmenų elgesys ir būdo savybės daro įtaką visuomenei.
Vieni politikai vis tiek kruopščiai slepia savo šeimas, namus, laisvalaikį ar nuodėmes – beveik nieko nežinome apie Ramūno Karbauskio, Agnės Širinskienės, Aurelijaus Verygos ir kitų svarbiais veikėjais tapusių žmonių asmeninį gyvenimą.
Kiti yra pajutę skaudžiąją viešumo pusę – bene ryškiausias pavyzdys ‒ pirmuosiuose laikraščių puslapiuose publikuotos slapta darytos Algirdo Mykolo Brazausko nuotraukos iš paplūdimio užsienyje, kur jis ilsėjosi su tuomet nuo visuomenės slėpta, bet netrukus oficialia žmona tapusia Kristina Butrimiene.
Treti, ypač jaunesnės kartos, politikai reitingams kelti ir įvaizdžiui kurti naudojasi socialiniais tinklais ir žiniasklaidos dėmesiu, atverdami ir privataus pasaulio duris.
Visuomenė irgi neturi vieningo požiūrio. Netrūksta sakančiųjų, kad jiems nerūpi, kas su kuo miega, kad meilės nuotykiai ar kivirčai šeimoje neturėtų užgožti valstybės reikalų. Kiti atšauna, kad žmonės turi teisę apie politikus žinoti viską. Esą jei politikas neatsispiria alkoholiui, ar turės valios priimti svarbius valstybei sprendimus, jei yra azartinis lošėjas, ar netaps priklausomas nuo skolų išieškotojų, o negebėdamas praeiti pro trumpą sijoną, neveidmainiaus atstovaudamas krikščioniškiems principams?
Vakarų pasaulyje politikų privatus gyvenimas visuomenės griežčiausiai narstomas Jungtinėse Valstijose. Tai leidžia įstatymai, tam yra sukurtos tokios institucijos kaip pirmosios ponios pozicija, šitai svarbu ir visuomenei. Daugiau kaip pusė amerikiečių prisipažįsta mažiau linkę remti kandidatą į šalies prezidentus, kuris yra netikintis.
Mažiausiai politikų asmeniniu gyvenimu būdavo linkę domėtis, ar juo labiau teisti, prancūzai. Ilgą laiką Prancūzijos ministrų pirmininkų ir prezidentų meilės romanai nebuvo viešinami, visuomenė to nereikalavo. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytoja Ieva Petronytė-Urbonavičienė pripažįsta, kad šie skirtumai nyksta, o tam prielaidas sudaro pasaulinė interneto technologijų plėtra, politikos personalizacija.
„Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, turbūt esame tarp šių artėjančių vienas kito link polių – politikų asmeniniu gyvenimu domimės, tačiau realių pasekmių jų karjeroms skandalingos istorijos turi gerokai mažiau nei JAV, – sakė I. Petronytė-Urbonavičienė. – Užtenka prisiminti JAV prezidento Billo Clintono ir Lietuvos prezidento A. M. Brazausko nesantuokinių ryšių viešo nagrinėjimo atvejus.“
Kaip žinoti, kada privatus politikų gyvenimas yra visuomenės teisė žinoti, o kada – jos smalsumo tenkinimas?
Specialistai sutinka, kad riba labai trapi, o vienintelis kriterijus yra viešasis interesas. „Kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar egzistuoja teisėtas, realus poreikis gauti visuomeninės svarbos turinčią informaciją apie politiko privatų gyvenimą“, – tvirtino žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė. Ji pažymėjo, kad šią sąlygą atitinkanti informacija gali būti svarbesnė už viešo asmens privataus gyvenimo apsaugą.
„Šis interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju skelbiant visuomeninę reikšmę turinčią informaciją apie politinėje veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas, – kalbėjo specialistė. – Todėl žiniasklaida gali be politiko sutikimo informuoti visuomenę apie jo privatų gyvenimą tokiu mastu, kokiu politiko asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams.“
Žurnalistų etikos inspektorė mano, kad vertėtų kruopščiai pasverti būtinybę viešinti politikų asmeninio gyvenimo detales, susijusias su jo nepilnamečiais vaikais arba sveikatos būkle.
„Jeigu į neteisėtus politiko veiksmus, elgesį ar veiklą įtraukiami ir nepilnamečiai vaikai, šį faktą atskleisti galima – tai viešasis interesas“, – sakė G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė. Tačiau viešinti vaikų vardus ar pavardes draudžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. „Net situacijoje, kai dabar jau buvusi Seimo narė Greta Kildišienė į posėdį valstybinėje institucijoje atsivedė mažametį vaiką, jo duomenys turėjo būti saugomi, o atvaizdas neviešinamas arba dengiamas techninėmis priemonėmis“, – pastebėjo inspektorė.
Su smalsumu nederėtų painioti ir politiko sveikatos informacijos viešinimo. „Sveikatos būklė, nedaranti įtakos politiko veiklai, ligos, kurioms nebūdingas moralinis aspektas, sveikatos sutrikimai, neatskleidžiantys jokio politiko elgesio, kuris visuomenėje galėtų būti vertinamas dviprasmiškai, pagrįstai galėtų likti už visuomenės žinojimo ribų“, – teigė G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė.
Kita vertus, pasitaiko atvejų, kai politikai naudojasi išskirtinėmis sąlygomis gydymo įstaigose. Visuomenė turi teisę tai žinoti, o žiniasklaida – pareigą tai atskleisti. Iš pirmo žvilgsnio „menkavertė“ informacija apie eilinį politikų apsilankymą gydymo įstaigoje gali slėpti išskirtinio dėmesio, privilegijų teikimą ar netinkamą viešųjų finansų naudojimą.
Asmeninio gyvenimo viešinimas dažnu atveju politikams išeina į naudą. Žinoma, kol viskas neapvirsta aukštyn kojomis, kaip nutiko konservatoriui Mykolui Majauskui, ir nuotraukų su šeimos nariais socialiniuose tinkluose nepakeičia vieši žmonų ar rinkėjų atsiprašymai.
„Šiais laikais, kai rinkimų kampanijos tampa vis labiau personalizuotos, sutelktos į politikų asmenybes, o ne jų programines nuostatas, politikams asmeninio gyvenimo išviešinimas socialiniuose tinkluose tampa itin didele pagunda, – kalbėjo I. Petronytė-Urbonavičienė. – Juk žmones traukia „žemiški“, į juos panašūs politikai – šmaikštaujantys, pietaujantys, apsipirkinėjantys, švenčiantys gimtadienius.“ Dėl šios priežasties viešinti savo asmeninį gyvenimą politikai pasirenka sąmoningai.
Žmones traukia „žemiški“, į juos panašūs politikai – šmaikštaujantys, pietaujantys, apsipirkinėjantys, švenčiantys gimtadienius.
Tai, nors ir kartais nenatūraliai, didina visuomenės pasitikėjimą – esame linkę balsuoti už panašius į save. Kita vertus, darosi sunkiau suprasti, kodėl kitos, pavyzdžiui, žiniasklaidos iškeltos asmeninio gyvenimo detalės nebeturėtų būti viešinamos ir aptariamos.
Visgi jei asmeninis politikų gyvenimas neatspindi deklaruotų vertybių, viešas jų gynimas visuomenei ima atrodyti kaip veidmainystė. Seimo narys Petras Gražulis yra naujausias pavyzdys – kovotojas prieš abortus pats ragino nuo jo kūdikio besilaukiančią moterį nutraukti nėštumą.
Tokios politiko privataus gyvenimo situacijos atskleidžia moralinių savybių, pažiūrų dviprasmiškumą, pakerta pasitikėjimą, kuris daug svarbesnis nei pačios skandalingos asmeninio gyvenimo detalės.
Politika yra ar bent jau turėtų būti kova dėl vertybių. Jas deklaravę politikai imasi jų gynėjų vaidmens. „Nuoseklu, kad rinkėjai tikisi deklaruotų vertybių laikymosi, ypač jei tai susiję su moralės klausimais“, – įsitikinusi I. Petronytė-Urbonavičienė.
Su šia mintimi politikai turėtų gultis ir keltis. 2012 m. porinkiminė apklausa atskleidė, kad mažiausiai svarbūs dalykai renkantis politiką yra jo laisvalaikio pomėgiai, gyvenimo būdas, išvaizda ir šeiminis gyvenimas. Lietuviai labiau linkę vertinti politiko moralę ir gebėjimą atlikti pareigas. Tačiau būtent sąžiningumas ne kartą minėtas kaip svarbiausia savybė. Visuomenė galiausiai ima bjaurėtis moralistais, kurie tūžmingai auklėja kitus, bet sau taiko kitokius standartus.
