(Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.)

Vaidas Vyšniauskas ir du jo pašaukimai

Vaidas Vyšniauskas ir du jo pašaukimai

Pusę susitikimo Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi su tenoru. Kitą pusę – su dvasininku. Bet pašnekovas buvo vienas – Vaidas Vyšniauskas. Talentas ir dvasinės paieškos lėmė, kad šiandien jam gerai pažįstami ir Lietuvos kalėjimai, ir pasaulio operos scenos.

Nuskambėjus paskutiniam vėl į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) grįžusios operos „Madam Baterflai“ taktui, publika kurį laiką sėdi nuščiuvusi, o tada pratrūksta ovacijomis. Plojimai dar labiau pagarsėja scenoje pasirodžius V. Vyšniauskui. Tenoro kuriamas amerikietis Pinkertonas sudaužė širdį Čio Čio San, tačiau jo bravūriškas žavesys nuginkluoja ne tik nelaimingąją įsimylėjėlę, bet ir žiūrovus.

Ką tik sostinės scenoje dainavęs „America forever!“, jau kovo pradžioje V. Vyšniauskas išvyks į JAV. Niujorke laukia ypatingas karjeros laiptelis: „Metropolitan Operoje“ jis dainuos Samsoną Camille’io Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“. Pagrindinis vaidmuo vienoje prestižiškiausių pasaulio scenų – faktas, kurio svoriui pabrėžti nebereikia jokių detalių. Tik vienintelės: šio teatro publika V. Vyšniauską neplanuotai pirmąkart išgirdo dar 2018-ųjų spalį, kai, staiga sunegalavus pagrindiniam dainininkui, lietuvis per mažiau nei pusvalandį buvo tiesiog įmestas į sceną trečiajame operos veiksme.

Debiutas buvo staigus, bet jo priešistorė – ilga. Kartą asmeniniame pašte V. Vyšniauskas rado „Metropolitan Operos“ laišką. Teatras domėjosi, kas atstovauja lietuvių tenorui (operos pasaulyje žinomam kaip Kristian Benedikt), ir pakvietė atvykti. „Teatrai puikiai suvokia, kad tokių sudėtingų pagrindinių vaidmenų atlikėjams tenka milžiniškas krūvis, žiauri atsakomybė ir didžiulė rizika. Todėl vaidmeniui būna samdomi dar vienas ar du solistai“, – aiškina tenoras. Pagrindiniu Samsono atlikėju pasirinktas Roberto Alagna – prancūzų operos žvaigždė. Lietuvis premjeriniuose spektakliuose buvo jo dubleris. Tai reiškia būtinybę puikiai išmokti vaidmenį ir per spektaklius, kuriuose pats nevaidini, pernelyg nenutolti nuo teatro – maža ką. Bet kartu dublerio duona nesuteikia jokių garantijų, kad į to pastatymo sceną apskritai užlipsi. Gal viskas klostysis taip, kad dublerio nė nereikės. O galbūt prireikus bus pasirinktas visai kitas dainininkas.

V. Vyšniauskas ir šiuo atveju, jo žodžiais, buvo lucky. Teatras jam pasiūlė ne tik prireikus pakeisti R. Alagną, bet ir pakvietė dainuoti Samsono kovą vyksiančiame spektaklyje. Taip jis nuo 2018-ųjų rugpjūčio ėmė intensyviai repetuoti ir ramiai laukti po pusmečio vyksiančio debiuto. Bet spalio 1-ąją „Metropolitan Operoje“ publika rinkosi į sezono atidarymo vakarui pasirinktą „Samsoną ir Dalilą“. V. Vyšniauskas – kaip visuomet tokiais atvejais – taip pat buvo teatre, nors to iš dublerių nereikalaujama. Pirmąjį veiksmą R. Alagna sudainavo puikiai ir lietuvis jį pasveikino. „Antrajame veiksme išgirdau įtartinų gaidų, bet to nesureikšminau. Juk mes gyvi žmonės, visko būna. Čia kaip sporte: kartais tritaškiai ar baudos metimai krenta, kartais – ne“, – prisiminė V. Vyšniauskas. Teatro bufete užsisakė salotų ir jų pakramsnojęs ketino eiti į savo kambarį parepetuoti. Staiga atsidarė durys, ir iki tol nematytas vyriškis tenorui pareiškė: „Toliau dainuosite jūs.“ Mat sunegalavęs R. Alagna atsisakė tęsti savo pasirodymą.

Kone paskutinę akimirką dar spėjo paskambinti žmonai: „Aš einu į sceną. Prašau, pasimelsk.“

„Iš pradžių pamaniau, kad tai pokštas. Vėliau pagalvojau, kad turbūt aš scenoje dainuosiu, o R. Alagna vaidins personažą – taip kartais daroma, pavyzdžiui, per generalines repeticijas, kai pagrindinis dainininkas nori pasaugoti balsą. Ne, sako, tu būsi Samsonas. Bet juk man reikia grimo, sceninio kostiumo – visko! O tas vyras sako: „Tai juk turi dar 25 minutes, eime“, – prisimindamas juokiasi V. Vyšniauskas. Po mažiau nei pusvalandžio jis jau žengė prieš publiką. Kone paskutinę akimirką dar spėjo paskambinti Lietuvoje likusiai žmonai: „Aš einu į sceną. Prašau, pasimelsk.“

LNOBT didžiojoje salėje telpa apie 1000 žiūrovų. „Metropolitan Operoje“ įrengta beveik 3800 vietų, ir ypač sezono pradžioje jos nelieka tuščios. Bet V. Vyšniauskas nei publikos, nei salės mastelio tąkart nematė. Trečiajame veiksme Samsonas yra aklas. Solistui specialiu grimu užklijuojamos akys, tad jis vos vos gali įžiūrėti scenos kontūrus ir partnerius. V. Vyšniauskas prisiminė, kad spektaklį stebi ir vienas bičiulis. Norėjo parašyti jam per „WhatsApp“, kad pafilmuotų debiutą, bet skubėdamas programėlėje niekaip neįžvelgė draugo vardo. „Beveik nematai nei suflerio, nei dirigento. Dainuodamas turi atsiminti viską, ką esi repetavęs anksčiau, kitaip tau jau niekas nepadės“, – prisiminė jis.

Į dažnus klausimus, ar labai jaudinosi, tenoras turi paprastą atsakymą – „nebuvo kada“. Visas trečiasis veiksmas praskriejo lyg stulbinantis sapnas, iš kurio pažadino ovacijos. Netikėtai debiutavusį lietuvį sveikino Dalila – garsusis latvių mecosopranas Elina Garanča – ir spektakliui dirigavęs seras Markas Elderis, kadaise prie šios operos dirbęs su Plácido Domingo. Į sceną pasveikinti naujojo Samsono atėjo teatro meno direktorius Jonathanas Friendas, sveikinimus siuntė „Metropolitan Operos“ vadovas Peteris Gelbas.

Jau gerokai vėliau, nusivalęs grimą ir persirengęs, tenoras iš teatro išėjo į naktinį Manhataną. Su salotomis, kurių taip ir nebaigė valgyti. „Ėjau vienas ir galvojau: niekas net nežino, kas ką tik įvyko mano gyvenime. Jaučiau didelį vidinį pasitenkinimą. Aišku, tai – tik vienas iš gyvenimo epizodų.“

Tų epizodų Manhatane ateityje bus ir daugiau. Kovą vyksiančio jau oficialaus savo debiuto V. Vyšniauskas laukia „ryžtinga širdimi“. O 2019-ųjų rudenį tame pačiame teatre patvirtintas ir naujas darbas – vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Ne pirmus metus V. Vyšniauskas viešai kartoja, kad jo gyvenimo svajonė – sudainuoti Otelą „Metropolitan Operos“ scenoje: „Ir jaučiu, kad prie jos artėju. Lėtai, bet užtikrintai.“

Lemtingasis Otelas

Būtent Otelo vaidmuo V. Vyšniauskui tapo tramplinu į tarptautinius vandenis. Pavydųjį maurą jis kūrė net 17-oje pastatymų, bet lemtingasis buvo vienas – 2011 m. režisuotas Eimunto Nekrošiaus. Kaip šviesaus atminimo režisierius jame įžvelgė Otelą, šiandien galima tik spėlioti. „Nekrošius juk buvo labai nekalbus. Su juo dirbti buvo fantastiškai įdomu, nors tikrai nelengva. Reikėjo įdėti labai daug vidinių pastangų, – prisimena V. Vyšniauskas: – Yra režisieriai, kurie dirba tik su išoriniu veiksmu. O Nekrošius sugebėdavo įkrauti visą atmosferą, kurioje pasiduodavai kūrybiniams impulsams. Principo „sudainavau ariją, tai dabar pastovėsiu scenoje ir pailsėsiu“ čia nebuvo.“

Jis prisimena pirmąją repeticiją, kurioje bandė prisijaukinti vaidmenį, pajusti save scenoje. Ilgokai jį stebėjęs, režisierius priėjęs tarė: „Supranti, nėra laiko čia taip… Supranti? Tu jau turi jausti savo svorį – kiek sveria tavo žingsnis, tavo koja.“ O jau po pirmųjų savaičių repeticijų maestro V. Vyšniauskui pasakė: „Išeis. Viskas bus gerai.“

Apie sėkmės istorijas, prasidėjusias nuo vieno į jutubą įkelto įrašo, vis pasakoja popmuzikos ar repo atlikėjai. Tačiau taip gali nutikti ir rimtosios muzikos pasaulyje. E. Nekrošiaus režisuoto „Otelo“ ištraukas su paties dainuojamomis arijomis V. Vyšniauskas paskelbė jutube. Ir ratas įsisuko – lietuvį pastebėjo, pasiūlymai kurti šį vaidmenį kitų režisierių pastatymuose ėmė piltis vienas po kito. 2013-ųjų kovą jis debiutavo Italijoje, gimtajame Luciano Pavarotti mieste Modenoje, kur veikia šio garsiojo tenoro vardo operos teatras. Vėliau Otelą dainavo Miunchene, Sankt Peterburge – čia Marijos teatre operai dirigavo Valerijus Gergijevas.

Dirbti su E. Nekrošiumi buvo fantastiškai įdomu, nors tikrai nelengva. Reikėjo labai daug vidinių pastangų.

2013 m. gruodžio 1-ąją V. Vyšniauskas buvo pakviestas į GALA koncertą Monrealio operoje, kur daugiausia dainavo ištraukas iš „Otelo“. Tarp kelių tūkstančių žiūrovų jo klausėsi ir šiame Kanados mieste gyvenanti mama. Koncertas suvedė su dirigente Keri Lynn Wilson – su ja 2016-aisiais kartu dirbo keturiuose „Otelo“ spektakliuose. K. L. Wilson yra jau minėto „Metropolitan Operos“ vadovo žmona, taigi per ją tenoras vėliau susipažino ir su pačiu P. Gelbu. Tąkart kanadiečiams dainavęs V. Vyšniauskas buvo pristatytas ir dar vienai įtakingai asmenybei – „Metropolitan Operos“ mecenatei. Su sutuoktiniu ji kiekvieną sezoną šiam teatrui skirdavo milijonus JAV dolerių. Pasveikinusi lietuvį moteris pasakė: „Jūs turėtumėte dainuoti Otelą ir mūsų teatre.“

Dar prieš dešimtmetį šio dramatinio tenoro klausėsi kur kas mažesnė (ir ne tokia reikli) auditorija. 2011-aisiais jo albumą išleido anaiptol ne operos įrašais garsėjanti „Zuzi Records“. Šiemet pasirodys nauja V. Vyšniausko plokštelė, įrašyta su LNOBT choru bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Modesto Pitrėno: šįsyk leidėja – amerikiečių bendrovė „Delos Music“. Apie savo karjeros šuolį V. Vyšniauskas kalba paprastai: „Dėkoju Dievui, kad nesusitaikiau su visomis savo vokalinėmis bei gyvenimo problemomis.“ Jis prisimena buvusio LNOBT direktoriaus Kęstučio Minderio žodžius, kuriuos šis dainininkui pasakė išeidamas į pensiją: „Esu netikintis žmogus, bet vieną stebuklą gyvenime mačiau – tai tu. Kai 1994 m. atėjai į teatrą, sakiau, kad nieko iš tavęs nebus. O dabar nebeturiu komentarų.“ Pats tenoras tokį virsmą aiškina ne vien disciplina ir talentu: „Šitaip veikia tikėjimas – jis paima tave ir padaro kažką neįmanomo.“

Tarnystė kitiems

Kai V. Vyšniauskas kalba apie tikėjimą – jis iš tikrųjų visų pirma kalba apie tikėjimą. Ne savimi ar kitais, bet Dievu. Prieš keliolika metų tenoras tapo protestantiškosios „Naujosios kartos“ bažnyčios pastoriumi. Tada pasakodavo, kad kartais sekmadienio rytą sako pamokslą, o vakare dainuoja scenoje. Niekas nepasikeitė ir dabar, kai pasirodymų geografija išsiplėtė, o nemažai laiko tenka praleisti lėktuvuose. Drauge dirbantys režisieriai ar koncertų organizatoriai žino, kad sekmadienis V. Vyšniauskui – laikas, skiriamas šeimai, maldai, galbūt koncertui, bet jokiu būdu ne įprastoms repeticijoms: „Tam yra likusios šešios savaitės dienos. Mano prioritetai visiškai aiškūs: sekmadienio rytą turiu būti bažnyčioje.“

Ankstesniuose interviu tenoras yra ne kartą pasakojęs apie save iki atrandant Dievą ir po to. Vakarėliai, alkoholis, rūkalai – visa tai liko ankstesniame etape, pasibaigusiame prieš 27 metus. Visgi apie kai kurias savo tarnystės veiklas jis prabyla tik dabar: „Niekas nežino, kad kartais lankausi kalėjime. Turiu minčių ateityje tam skirti daugiau savo tarnystės. Puikiai suprantu, kad tie žmonės yra nusikaltėliai, kad jie padarė blogų dalykų. Bet man patarnauti tiems žmonėms yra ypatinga malonė. Kalėjime žmogus yra sustabdytas: jis nebegali daugiau daryti bloga, bet tą laiką gali skirti apmąstymams.“

Pirmoji V. Vyšniausko tarnystė dar 2002 m. buvo vadinamajame Šanchajuje – prasta reputacija garsėjusiose Vilniaus Šnipiškėse. Ten lankydavosi vietinių lūšnelėse, kalbėdavosi su rajono senbuviais, su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Ne vienam padėjo įveikti priklausomybę nuo alkoholio: „Turi žmogų įtikinti, kad jis gali tapti laisvas.“ Save V. Vyšniauskas įtikino, kad gali tapti laisvas nuo cigarečių. Pirmąją jis užtraukė būdamas penkerių, o aštuonmetis mamai pareiškė: „Jau mečiau.“ Bet, kaip rašė Markas Twainas, nieko nėra lengviau, nei mesti rūkyti – tai galima daryti kasdien. Kartą V. Vyšniauskas atsitiktinai pamatė reklamą, kviečiančią atsikratyti šios priklausomybės veikiant infraraudonųjų spindulių akupunktūrai. Tai kainavo 600 litų – prieš beveik porą dešimtmečių tai buvo nemenka suma. Bet įmonės atstovė tenorui paaiškino, jog akupunktūra padeda palengvinti abstinencinį laikotarpį ir ištverti pirmas porą savaičių, kurios būna sunkiausios. „Man atėjo nušvitimas: vadinasi, turiu iškęsti dvi savaites ir tapsiu laisvas. Tada rūkymui paskelbiau finalinį mūšį ir jau 18 metų nerūkau.“

Kartais lankausi kalėjime. Galvoju ateityje tam skirti daugiau savo tarnystės.

Skeptiškai žvelgiantiems į dvasinius atsivertimus V. Vyšniauskas gali pateikti neįtikėtinų virsmo istorijų: „Pasakoju toks įsitikinęs, nes pats esu matęs, kaip žmogus iš benamio virto ne tik kad vėl socialiu, bet ir tarnaujančiu kitiems.“ Prie „Naujosios kartos“ bažnyčios veikia reabilitacijos centras, kuriam vadovauja vyras, prieš 12 metų buvęs benamis. Su dar vienu tokiu pat žmogumi glaudėsi Vilniuje, apleistame pastate be langų ir durų. Sutikęs jį V. Vyšniauskas pakvietė ateiti į pamaldas, po kurių šis gaus pavalgyti. Vyras ėmė lankytis bažnyčioje, netrukus liovėsi gerti, susirado darbą. Vėliau išvyko dirbti į Airiją, grąžino visas skolas, sumokėjo už dukrų studijas. Grįžęs į Lietuvą pasakė norintis tarnauti tokiems žmonėms, koks jis buvo pats. Todėl dabar vadovauja 12 vyrų priimančiam reabilitacijos centrui netoli Maišiagalos.

„Jeigu žmogus turi viltį – viskas keičiasi. Tam, kad dirbtum, nusipirktum sviesto, tikėjimo nereikia. Tikėjimas reikalingas neįmanomomis aplinkybėmis – kai susergi, kai esi ant bedugnės krašto. Tas, kas išrado lėktuvą, turėjo fanatiškai tikėti, kad vieną dieną žmonės skraidys. Martinas Lutheris Kingas tikėjo, kad rasizmo agresija bus sustabdyta, nors tais laikais tai atrodė beprotybė. Sovietmečiu tikėjome, kad Lietuva bus laisva, nors tai atrodė neįmanoma. Aš tikėjau, kad dainuosiu Otelą, kad dainuosiu „Metropolitan Operoje“, nors kiti manimi netikėjo“, – kalba V. Vyšniauskas.

Keliose mokyklose baigęs Biblijos studijas tenoras tikras: žinių būti sielovadininku jam pakanka. Vis dėlto ateityje norėtų jų gauti dar daugiau, galbūt neakivaizdžiai studijuoti teologiniame koledže. Regis, dvi visai skirtingos gyvenimo pusės ir toliau organiškai pinsis į vieną: tviskančios pasaulio scenos ir kalėjimai bei lūšnynai, nusilenkimai publikai ir tarnystė silpniesiems bei pažeistiems: „Puikiai suprantu, kad Žemėje esame labai laikini. Esminis klausimas – ne ką pasiekiame, ne ką įsigyjame, bet kuo mes tampame.“

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų