-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Santjagas išpildo skirtingų tobulo didmiesčio ieškotojų lūkesčius, nes siūlo visko, ko tik įmanoma įsigeisti. Muziejai, meno galerijos, kylantys dangoraižiai, gurmaniški įvairių šalių virtuvių restoranai ir geriausi universitetai – viskas vienoje vietoje. Tai tarsi nauja amerikietiška svajonė. Labiausiai klestintis didmiesčio rajonas – Sanhatanas – šiuo vardu pakrikštytas neatsitiktinai. Pavadinimas kilo iš svarbiausio JAV finansų ir prekybos centro Manhatano. Sanhatane susitelkusios garsiausios tarptautinės ir Lotynų Amerikos įmonės – HSBC, KPMG, „Shell“ ar Meksikos „Claro“.
Devintojo dešimtmečio antroje pusėje į Čilę pradėjo keltis žmonės iš kitų Lotynų Amerikos valstybių ir net tolimosios Korėjos. Tačiau užsieniečių čia nedaug – apie 2,3 proc. visų gyventojų. Imigrantai iš JAV ir Europos dažniausiai dirba tarptautinėse bendrovėse ar pradeda savo verslą. Valdžia saugo darbo vietas savo piliečiams ir nenoriai atveria duris atvykėliams. Pagal šalies įstatymus įmonės, kuriose dirba bent 25 darbuotojai, turi užtikrinti, kad mažiausiai 85 proc. jų būtų čiliečiai.
Dar sunkiau integruotis į Čilę atvykstantiems nekvalifikuotiems darbuotojams iš tokių kraštų kaip Bolivija, Venesuela ar Kolumbija. Ypač kenčia šalyje gerovę susikurti norintys perujiečiai, kurie sudaro net trečdalį visų Santjago imigrantų. Perujiečiai dažnai susiduria su diskriminacija. Vaikams sunkiau pritapti mokykloje, o suaugusieji nuolat pralaimi kovoje dėl darbo. Perujietišką kilmę išduodantis vardas Čilėje gali pakišti koją net ir aukštos kvalifikacijos specialistams. Apimti nevilties kitataučiai sutinka plušėti ilgesnes valandas ir už mažesnį atlygį, nei gautų vietiniai. „Atvykau čia dirbti, o ne gyventi, – pasakojo viena pažįstama, dirbanti kasininke perujiečių parduotuvėje Santjago centre. – Užsidirbusi pakankamai grįšiu namo.“ Tokių parduotuvių ar Peru virtuvės restoranų pagrindinėje aikštėje ir aplink ją pridygo tiek daug, kad ši miesto dalis gavo Mažosios Limos pravardę.
Santjage susidaro įspūdis, kad čiliečiams pajusti prabangaus elitinės visuomenės dalies gyvenimo skonį taip pat svarbu, kaip dešimtmečius medituojančiam vienuoliui patirti nušvitimą. Norėdami prilygti turtingiesiems, žemesniųjų klasių atstovai paskutinius pesus išleidžia brangiam televizoriui, o atsiradus galimybei keliasi į prestižinius rajonus. Tokių kaimynysčių vengia aukštą padėtį visuomenėje užimantys čiliečiai. Pasakyk, kur gyveni, pasakysiu, kas tu. Pataikaudami šiai Čilėje įsitvirtinusiai nuostatai, turtingieji kaimynai kuriasi savo socialinio sluoksnio atstovų gyvenamuose kvartaluose.
Prestižiniuose rajonuose esu mačiusi daug gatve skubančių kostiumuotų vyrų ir elegantiškas sukneles vilkinčių moterų. Nors gali pasirodyti priešingai, ne visi jie – sėkmingi verslininkai, karjeros aukštumas pasiekę teisininkai ar žymūs medikai. Kartais elegantiški apdarai tėra maskuotė – priemonė, padedanti sukurti turtingųjų įvaizdį ar tokio gyvenimo iliuziją. Pasiekus darbovietę, teisininko kostiumą keičia pilka uniforma ir staliaus plaktukas, kuriuo mosikuojant sprendimas skelbiamas nebent savo paties likimui. Svajonės peržengti lyg į akmenį įrėžtas socialinio rato ribas dažniausiai taip ir neišsipildo. Gyvenamoji vieta, mokykla, netgi smulkūs tarties ar žodyno skirtumai bemat išduoda, kuriai socialinės klasės lentynai priklausai.
Vyrauja nuomonė, kad bemaž visi pietų amerikiečiai atviri ir svetingi. Mažų Čilės miestelių žmonių nuoširdus dėmesingumas iš tiesų paperka. Pašnekinti gatvėje jie atvirauja tarsi seniai matytam bičiuliui, o kartais pasiūlo pašnekesį pratęsti savo namuose prie pietų stalo. Visai kita realybė sostinėje: atrodo, lyg čia kiekvienas būtų užsidaręs atskiroje planetoje. Santjagiečiai vengia akių kontakto, į naujas pažintis veltis neskuba, bendrauja formaliai ir šaltai. Man pasisekė – draugų čiliečių turėjau dar prieš atvykdama į Santjagą. Greitai susiradau daug laiko atimantį modelio darbą, tad vienišumo akimirkų buvo mažai. Kitiems imigrantams sunkiau, tad jie buriasi į bendruomenes. Nors Santjage užsieniečių daug, jaukius vakarus prie puodelio arbatos dažniausiai leisdavau tik su čionykščiais.
Nacionalistiškai nusiteikę vietiniai svetimšalių į draugų būrį įsileisti neskuba ir mieliau renkasi tautiečių kompaniją. Tai nestebina: krašte, kur konkurencija plačiai išsikerojusi, nerūpestingoms draugystėms laiko nelieka. Konkurencinė kova prasideda dar vaikystėje. Vaikai spaudžiami akademiniais pasiekimais pralenkti bendraamžius, įtampą kelia mokykloje patiriamos patyčios, kitais reikalais užimtų tėvų dėmesio trūkumas, kiekvieną nesėkmę lydintis smurtas šeimoje. Kasmet didėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius – iššūkis susiskaldžiusiai Čilės visuomenei. Suaugusieji taip pat kenčia nuo depresijos, daugėja žmonių, vidinę įtampą malšinančių vaistais. Kelios draugės pasakojo mačiusios, kaip ant dangoraižio stogo stovintį žmogų susirinkę stebėtojai sarkastiškais šūksniais ragino šokti, užuot suteikę pagalbą ar bandę įkvėpti gyventi.
Prieš atvykdama į Čilę apie žemės drebėjimus žinojau tik tiek, ką buvau išmokusi geografijos pamokose ar girdėjusi pasakojant televizijos laidose. Savo pirmąjį stipresnį drebėjimą prisimenu su šypsena. Tą rytą pabudau ant nugaros pajutusi svetimą ranką, kuri švelniai mane purtydama ragino keltis. Atmerkusi akis nesusivokiau, kas nutiko, – tamsiame kambaryje buvau viena. Staiga pajutau po savimi drebančią lovą. Stryktelėjusi iš patalų, sprukau iš kambario. „Ar jutai žemės drebėjimą?“ – šypsodamasi paklausė buto šeimininkė. Tai, kas atrodė silpnas, staiga prasidėjęs, tačiau taip pat greitai nutrūkęs drebėjimas, po kelių akimirkų sugrįžo ir smogė dviguba jėga. Dingo elektra, žmonės išsigandę skubėjo išjungti dujas, kad išvengtų galimo sprogimo. Jaučiausi, lyg atsidūrusi veiksmo trileryje: buvo labai baisu, rodėsi, jog mūsų daugiaaukštis tuoj virs griuvėsių krūva, o mes visi žūsime.
Patys čiliečiai, kilus drebėjimui, nepanikuoja. Jie nuo mažens mokosi gyventi retkarčiais po kojomis sudrebant žemei, tad į šiuos gamtos maištavimus nebekreipia dėmesio ir ramiai tęsia darbus. Būdama čia ir pati perpratau, kaip su jais susitaikyti. Stipresniam drebėjimui netikėtai užklupus gatvėje, kaip ir čiliečiai, nebėgu, o tik pakeitusi kryptį sustoju atokiau nuo elektros stulpų ar statinių, kurie neatlaikę galėtų užgriūti. Šalis ganėtinai gerai ištvėrė 2010 m. drebėjimą. Ji yra priėmusi vienus griežčiausių pasaulyje statybos kodeksų ir tų instrukcijų paisoma, todėl dauguma pastatų puikiai išlaikė stichijos išbandymą. Žinoma, siaubingų nuostolių neišvengta. Čilę supurtęs 8,8 balo žemės drebėjimas nusinešė daugiau nei 700 gyvybių, išdarkė kelius, suniokojo pakrantę ir ten gyvenančių žmonių buveines. 1960 m. Valdivijos mieste užfiksuotas stipriausias per šimtą metų 9,5 balo drebėjimas. Silpnesni ar stipresni drebėjimai šalyje – kasdienybė.
Čilę virpina ne tik požeminės gamtos stichijos. Drebėjimai, kuriuos sukelia socialinio gyvenimo jėgos, nėra tokie fatališki ir staigūs, tačiau vyksta nuolat. Nepaisant ekonomikos stabilizavimo 1988 m. ir spartaus augimo, socialinė atskirtis šalyje tebėra viena didžiausių regione ir pasaulyje. Iš 123 valstybių, kuriose Jungtinės Tautos stebi socialinę nelygybę, Čilė užima 116 vietą. Turtingiausių asmenų pajamos 25 kartus viršija mažiausiai uždirbančių čiliečių. Kai kurie šių glaudžiasi plastikiniuose nameliuose, toli nuo prabanga tviskančių Santjago rajonų. Visuomenės sluoksnių kontrastas toks ryškus, kad net atrodo, jog ši valstybė – tai iš skirtingų paveikslų iškarpų sulipdyta dėlionė. Santjago Puente Alto rajone 750 tūkst. žmonių dalijasi viena valstybine ligonine, o sostinės elitas turi galimybę pasirinkti iš keleto privačių aukščiausių standartų gydymo įstaigų.
Naujojo liberalizmo sistemos pažadai dėl geresnio gyvenimo neišpildė visuomenės lūkesčių. Daugybę viešojo sektoriaus funkcijų atidavus į privačias rankas, kokybiškos paslaugos tapo turtingųjų privilegija, o vidurinė ir žemoji klasės paliktos nuošalyje. Kartą, suskaudus skrandžiui, sumaniau paeksperimentuoti ir apsilankyti valstybinėje klinikoje. Savo eilės nykioje patalpoje laukiau beveik aštuonias valandas, o mane priėmusiam daktarui trūko kompetencijos, su pacientais jis elgėsi šiurkščiai, be lašo užuojautos.
Čiliečiai augantį pyktį ir nepasitenkinimą esama padėtimi išreiškia protestais. Kai ramią dieną mane, einančią šaligatviu, šūkaudama aplenkė grupė juodai apsirengusių jaunuolių, sutrikau. Veidus skarelėmis ar medžiagų skiautėmis prisidengę maištautojai mėtė akmenis į prie pėsčiųjų perėjos sustojusį autobusą ir brovėsi vidun. Iš baimės suakmenėjusi stebėjau, kaip jie niokoja viską aplinkui, nekreipdami dėmesio į pašalinių bandymus juos nuraminti. Atvykus policijai, dalis demonstrantų išsiskirstė, o likusieji toliau grūmėsi su ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis juos išvaikyti bandančiais pareigūnais. Tąsyk susirėmimas greitai nurimo, tačiau kartais mažos grupelės maištas įsisiautėja taip, kad gali pasijusti lyg karo lauke: dega autobusai, dūžta kavinių, parduotuvių vitrinos, girdėti isteriški riksmai, smarkiai sužalojami policijos pareigūnai ir nieko dėti praeiviai.
Nuo 2011 m. ypač padaugėjo studentų demonstracijų. Į gatves protestuoti išeinantys jaunuoliai siekia esminių reformų švietimo srityje. Dauguma studentų, Čilės universitetuose besimokančių geriausių specialybių, beveik išimtinai kilę iš turtingiausių šeimų. Aukštasis mokslas čia – vienas brangiausių pasaulyje, tad visai suprantama, kad jį įpirkti gali tik maža dalis turtingųjų, – kitiems tenka imti paskolas. Be to, valstybinės mokyklos, į kurias savo atžalas leidžia neprestižiniuose rajonuose gyvenantys ir mažesnes pajamas gaunantys tėvai, tinkamai neparengia mokinių studijoms aukštojo mokymo įstaigose. Stipendijos, teikiamos per baigiamuosius egzaminus pasiekusiems aukščiausius rezultatus, atitenka privačių mokyklų absolventams. Kai kurie studentai priversti palikti universitetą anksčiau, nes jų žinios ar raštingumo lygis neatitinka aukštosios mokyklos reikalavimų.
Nors Čilėje esu jau 3 metus, prie kai kurių kultūrinių skirtumų sunku priprasti iki šiol. Jei palieptum, užkietėjusiam rūkaliui mesti rūkyti kainuotų mažiau pastangų, negu čiliečiui atsikratyti nekontroliuojamo įpročio meluoti. Geriau melas negu apykartė tiesa – tai čilietiška lietuviškos patarlės versija. Jie nekaltai meluoja nenorėdami įžeisti, prisipažinti klydę, o kartais – siekdami naudos. Ne kartą teko pasukti ne ta kryptimi čilietiškam išdidumui neleidus prisipažinti, kad nežino adreso, ar taip ir nesulaukti draugo, nes šis „pamiršo“ apie susitarimą susitikti.
Pasitaiko ir tyčia apgaudinėjančių gudruolių, kurie nepraleidžia progos ką nors nugvelbti. Savo darbą ilgapirščiai atlieka nepastebimai, o, tiesai pradėjus aiškėti, gindamiesi pačią auką priverčia jaustis kaltą. Įtikinti čilietį klydus – Sizifo darbas. Jie aršiai gina savo nuomonę, energingus šūksnius palydėdami plačiais mostais, o po ranka pasipainiojusius daiktus sviesdami žemėn. Nekaltas prieštaravimas gali įpūsti konflikto kibirkštį. Gyvendama šioje šalyje išmokau vengti tam tikrų temų. Įsitikinau, kad, norint pelnyti vietinių palankumą, geriausia liaupsinti jų kultūrą, išskirtinius rašytojus ir rinktinius vynus. Čiliečiai trokšta jaustis unikalūs, tad nekaltas leptelėjimas apie svetimus laimėjimus ar pastaba, kad kvapą gniaužiančių vaizdų galima išvysti ir Europoje, gali įžeisti jų savigarbą.
Čilė kaskart stebina įvairumu. Kiekvienas joje pabuvęs papasakotų savą, visiškai skirtingą istoriją. Tai savaime suprantama: išsilaisvinusi iš diktatoriško režimo, šalis, tarsi maksimalistas paauglys, bando atsiskleisti įvairiose srityse ir dar tik mokosi iš savo pačios klaidų.
Ką pamatyti?
Tores del Painės nacionalinį parką. Rojus keliaujantiems po Patagoniją. Turistus nuošalioje vietovėje žavi ežerai ir lagūnos, maitinami tirpstančių ledynų. Parke pasitinka Tores del Painės granitiniai bokštai, aukščiausias jų – Paine Grande. Iššūkių mėgėjams derėtų išbandyti 8–10 dienų žygį, kuris veda per kalnus, ežerus ir milžinišką ledyną.
Atakamos dykumą. Tai sausiausia vieta Žemėje. Kai kuriose jos dalyse nelijo apie 400 metų. Vaikštinėjant po grublėtą, išdžiūvusių ežerų ir meteoritų išmuštų kraterių išmargintą teritoriją, galima pasijusti, tarsi tyrinėtum Mėnulio paviršių.
San Alfonso del Mar. Algarobo miestelyje esantis baseinas 2006 m. įamžintas Guinnesso rekordų knygoje kaip didžiausias pasaulyje. Jo ilgis – 1013 m, o plotas – 8 hektarai.
Valparaisą. Centrinėje Čilėje įsikūrusio kolonijinio miesto pavadinimas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „rojaus slėnis“. Labiausiai keri senamiestis – 2003 m. jis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Siūloma Valparaiso vaizdu iš viršaus pasigrožėti pakilus funikulieriumi, apsilankyti Iglesia La Matriz del Salvador bažnyčioje ir Nobelio literatūros premijos laureato Pablo Nerudos namuose.
Velykų salą. Pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje esanti sala vietinių žinoma kaip Rapa Nui. Sala taip pavadinta neatsitiktinai. Būtent Velykų rytą 1722 m. ją atrado danų tyrinėtojas Jacobas Roggeveenas. Saloje yra daugiau kaip 800 moai – milžiniškų iš ugnikalnio uolienos iškaltų statulų.
Kur pavalgyti?
„Bocanariz“. Nors Čilėje yra begalė restoranėlių, kuriuose galima paragauti išskirtinio šalies vyno, dauguma jų priklauso privatiems vyndariams, norintiems įpiršti savo produktų. Itin platus „Bocanariz“ valgiaraštis suteikia galimybę išmėginti kone kiekvienos rūšies vyną iš geriausių Čilės vynų paletės. Patiekalų meniu suskirstytas į kategorijas taip, kad lankytojams būtų lengviau apsispręsti, kokį vyną prie kurio patiekalo derinti. Jose Victorino Lastarria 276, Santjagas
„Zanzibar“. Pasaulio virtuvės restoranas. Užkandžiaujant pavasariniais blyneliais, ragaujant marokietišką elnieną ar vegetarišką lazaniją, o desertui užsisakius itališką panakotą, paprasta užsimiršti, kad esi Santjage. Vos užėjus akį patraukia margi mozaikiniai staliukai, ryškiaspalvės pagalvėlės, ornamentuoti kilimai ir turkiško stiliaus kabančios lempos – atrodo, lyg būtum patekęs į naują egzotišką pasaulį. San JM Escrivá de Balaguer 6400, Local 6 Vitacura, Santjagas, zanzibar.cl
„Ocean Pacific“. Tobula vieta norintiems paskanauti jūrų gėrybių. Restorano aplinka sukurta taip, kad atrodo, lyg vakarieniautum povandeniniame laive jūros dugne. Avenida Ricardo Cumming 221, Santjagas, oceanpacifics.cl
Ką valgyti?
Sopaipilla. Iš kviečių miltų aliejuje verdami paplotėliai valgomi vietoj duonos, gali būti patiekiami su sūriu, gvakamole, mėsa, daržovėmis, pomidorų padažu, garstyčiomis ar lydytu sviestu.
Empanada. Į kibinus panašūs pyragėliai su mėsos, sūrio, daržovių ar šokolado įdaru. Jų galima įsigyti vietos kavinukėse ar iš gatvės prekiautojų, kurie pyragėlį aliejuje išverda pirkėjui matant.
Humita. Į kukurūzų lapus įvyniota kukurūzų masė, verdama garuose.
Kur apsistoti?
„Hotel Lakutaia“. Viešbutis įsikūręs Puerto Viljamso miestelyje, Navarino saloje. Pasiekti šią kvapą gniaužiančią, tarsi nuo likusio pasaulio atskirtą vietą galima lėktuvu ar laivu. Jauki viešbučio aplinka, knygomis nukrautos lentynos, rami, širdį šildanti muzika leidžia pasijusti kaip namie. Nuotykių ieškotojams viešbutis žada nepamirštamą patirtį ekskursijoje „Ant pasaulio krašto“. lakutaia.com
„W Santiago“. Prabangus 4 žvaigždučių viešbutis, įsikūręs Santjago El Golfo rajone, dar pramintame Sanhatanu. Prašmatniame modernaus stiliaus viešbutyje juntama Pietų Amerikos dvasia. Paragauti tradicinių šalies patiekalų kviečia restoranas, esantis dvidešimt pirmo aukšto terasoje, iš kurios atsiveria visas Santjagas. Kituose viešbučio restoranuose galima paskanauti azijietiškos ir prancūziškos virtuvės patiekalų. Isidora Goyenechea 3000, Las Condes, Santiagas.
