Šventė prie puodų

Šventė prie puodų

„Dabar viskas daug asmeniškiau“, – esminį pokytį Vilniaus restoranų ir kulinarinių studijų peizaže nusako aštuonerius metus Lietuvoje gyvenantis italų šefas Gianas Luca Demarco. Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankosi mamos virtuvę primenančioje jo studijoje.

Tai ne pats geriausias Giano Lucos rytas. Iš studijos renginio vakar jis grįžo tik apie pusiaunaktį ir namie rado sirguliuojančius savo mažamečius. Visą naktį prabudėjo palinkęs virš jų ir nusnūdęs tik paryčiais strimgalviais lėkė į kulinarijos studiją, kur sutarėme dėl interviu. Pagaliau jis, akivaizdžiai pavargęs ir susierzinęs, klesteli ant kėdės priešais. Visa laimė, gyvenimo neteisybę gali pataisyti puodelis espreso. „Gyvenimas Vilniuje, ypač maitinimo sektoriuje, taip sparčiai juda į priekį, kad net aš, greitas italas, kartais pasijaučiu kaip lėtas estas, – sako pašnekovas, ranka trindamasis veidą. – Vilnius turi tiek, kad užtektų dar keliems miestams. Jis sugeba gyventi didelės sostinės gyvenimą, iš tiesų būdamas nedidelis.“

Kitas pasaulis

Tai, ką Gianas Luca rado atvykęs į Lietuvą prieš aštuonerius metus ir kaip viskas atrodo šiandien, jo paties studijai skaičiuojant ketvirtus metus, italui sunku palyginti. „Kitas pasaulis, – išraiškingai taria lietuviškai ir visų pirma vardija pokyčius srityje, kurią geriausiai pažįsta: – Žmonės kur kas dažniau lankosi restoranuose, tačiau ir sparčiai auga maisto gaminimo namie kultūra. Tai liudija vien susidomėjusių mūsų studijos rengiamais kursais ir renginiais skaičius.“

G. L. Demarco labiausiai džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja vietų, kuriančių savitą charakterį ir mezgančių asmenišką ryšį su klientais. Italas pastebi, jog, užuot ėję pavalgyti į artimiausią restoraną, dabar daugelis užsisako staliukus pas konkretų šefą. Be abejo, asmens vardas sukelia daugiau pasitikėjimo, santykis tampa artimesnis: norintiems nepretenzingos, sklandžios ir malonios patirties tai tampa apsisprendimą, kur pavalgyti, nulemiančiais argumentais.
Pats Gianas Luca, kaip įprasta italui, asmenišką bendravimą itin vertina ir su malonumu skiria dėmesio kiekvienam, atėjusiam į jo studiją: „Juokauju, kad kartais pasijaučiu kaip kunigas: tie patys žmonės čia ateina švęsti savo vestuvių, metinių, vaikų krikštynų, gimtadienių.“ Kulinarijos studijos vis labiau populiarėja ir tarp įmonių – jos čia rengia vakarėlius ir mokymus neformalioje aplinkoje. G. L. Demarco pastebėjo, kad vienos bendrovės nuolat ieško naujų kulinarinių patirčių ir užsisako vis kitų šalių virtuvių pamokas, tačiau kitos tuos pačius kursus mielai kartoja kasmet.

Galbūt mano virtuvė nėra labai erdvi ir kieta, kaip kartais norėčiau, bet tam yra konkurentų

Bendras mitybos tendencijas neišvengiamai atspindi ir klientų pageidavimai. Nors G. L. Demarco studijoje vis dar nenurungiami azijietiški ir itališki valgiai, lankytojai vis dažniau prašo vietoj mėsos gaminti žuvų patiekalų, įtraukti kuo daugiau daržovių, pageidauja išmokti ruošti veganišką ar gliuteno neturintį maistą. Giano Luco nuomonė apie ekstremalią mitybą gana karšta, bet numojęs ranka jis palinki tiesiog geriau įsiklausyti į save ir rasti pusiausvyrą.
Kulinarijos studijų, siūlančių švęsti asmenines šventes, mokytis maisto gamybos subtilybių ar tiesiog suorganizuoti kitokį renginį, regis, atsiranda kasmet. Nuo įvairių šalių tradicinių ir modernių virtuvių iki sausainių dekoravimo ir klasikinių tortų kepimo kursų – pasiūla didelė kaip ir paklausa. „Galbūt mano virtuvė nėra labai erdvi ir kieta, kaip kartais norėčiau, bet tam yra konkurentų!“ – šypsosi italas.

Kūryba, o ne prievolė

Anot Giano Lucos, iš kulinarijos studijos žmonės tikisi išsinešti kuo daugiau įgūdžių bei žinių, praversiančių ir namie. Išmėginti save kitoje virtuvėje nori ir sugebantys net iš kirvakočio sriubą išvirti, ir tie, kurie laikydami keptuvę rankose jaučiasi nejaukiai. „Nė vienas nėra gavęs papeikimo, kad ko nors nemoka, – dievagojasi pašnekovas. – Visus skatiname domėtis ir mielai aiškinu nuo pagrindų ar, matydamas, kad žmogus jau įgudęs, papasakoju daugiau gudrybių.“ Dideliu atpildu jis vadina momentus, kai sugrįžusieji pasidžiaugia, jog naujai išmoktas patiekalas jau tapo šeimos tradicinis.

Dažnas, sudalyvavęs kulinarijos studijų renginiuose pirmą sykį, prisipažįsta, kad ėjo kiek abejodamas, ar stovėti prie puodų bus labai šventiška ir įdomu, tačiau išeina galvodamas priešingai. „Maisto gamyba yra kūryba, o ne prievolė, – jau beveik šaukdamas tvirtina Gianas Luca. – Tai suartina!“ Jis nepamena nė vieno karto, kai studijoje pasigamintas maistas kam nors nebūtų patikęs – savas darbas vertinamas, kaip ir skanaujamas, su visai kita emocija.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų