Svajonės apie tylą

Svajonės apie tylą

Mirgos Gražinytės-Tylos vardas vis dažniau skamba minint stulbinamą karjerą užsienyje pasiekusius talentingus lietuvius. Ieva Rekštytė vyksta į Berlyną susitikti su lietuvių dirigente, kuriai prognozuojama pasaulinė šlovė.

Paskutiniai dramatiški akordai. Užgęsta šviesos ir prapliumpa plojimai, tačiau dvi rankos dar laukia akimirkos, kai galės ploti kiek pajėgdamos. Į sceną išeina nusilenkti choras, antraeiliai herojai, pagaliau Chosė ir Karmen. Netrukus į prožektorių šviesą išnyra smulki šviesiaplaukė moteris, ji dėkoja dainininkams ir publikai, stoja tarp aktorių, ir visi sykiu nusilenkia. Ovacijos ošia. Nuostabiausia, kad jos kyla ne tik dėl užplūdusio pasididžiavimo išvydus svetur sėkmę pelniusią lietuvių dirigentę M. Gražinytę-Tylą. Šioje tris su puse valandos trukusioje operoje, kurioje buvo galima išvysti tiek išraiškos formų ir sumanymų, kad užtektų dar penkioms, lietuvė atrodė labiausiai užtikrinta tuo, ką daro. Tiksliais plastiškais judesiais ji braižė tempo, ritmo ir nuotaikos žemėlapius atlikėjams ir tai darė, rodos, nė sekundei nepaleisdama saito su jais.

M. Gražinytė dar kartą ištempia visus operos dainininkus į scenos pakraštį nusilenkti. Ir dar sykį. Atrodo, visi patenkinti savo darbu, o ryšys tarp jų labiau draugiškas nei formalus. Rytoj bus proga savo įspūdžius patikslinti: mudvi su dirigente sutarusios susitikti per gana ankstyvus pusryčius, todėl mintyse imu raginti visus skirstytis ir leisti jai ilsėtis.

Mūsų susitikimui vietą išrenka ji. Tai restoranas „Dressler“, įsikūręs visai čia pat Berlyno komiškosios operos. Jo klasikinis, konservatoriško stiliaus interjeras dvelkia vokišku užtikrintumu ir, rodos, yra pritaikytas lankytojams, neturintiems poreikio eksperimentuoti su valgiaraščiu. Ką tik čia užsukęs pusamžis vyras bičiuliškai prieina prie padavėjos ir persimeta su ja keliais žodžiais. Jų trumpą dialogą užbaigia griausmingas abiejų juokas, vyriškis į užantį įsispraudžia laikraštį ir patenkintas nužingsniuoja prisėsti lauke. Matau, kaip pro jį, stotingą vokietį, prasmunka mano pašnekovė. „Labas rytas!“ – šūkteliu, ir ji, plačiai šypsodamasi, ištiesia man ranką. Prisimenu, kad šis interviu užrašų knygelėje pažymėtas prieš metus, o aktyviau planuotas pusmetį. Pernai Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė po interviu įteikė klasikinės muzikos žurnalą, ant kurio viršelio buvo jauna švelnių veido bruožų, tačiau akivaizdžiai ryžtinga moteris, tvirtai prie savęs spaudžianti batutą. „O, ji ne tik talentinga, bet ir puiki pašnekovė, pirmyn!“ – tuomet paskatino R. Prusevičienė.

Praėjus keliems mėnesiams nuo šio pokalbio, į akis pakliuvo „Los Angeles Times“ koncerto apžvalga daug žadančiu pavadinimu: „Los Andželo filharmonijos dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla uždega ugnį Disney’aus koncertų salėje“. Susižavėjimas lietuve neslepiamas ir pačiame tekste. „Jau galima oficialiai skelbti mirgomanijos pradžią“, – šis sakinys turbūt įstrigo labiausiai ir galutinai pastūmėjo susitikimo nebeatidėlioti.

Nė nežinau, ar nustembu, kai paaiškėja, jog asmeniniu laiku dirigentė vadina ramų darbą su partitūra

Kokie šios manijos simptomai ir ką apie ją mano pati pašnekovė, netrukus turėsiu progą įsitikinti, o kol kas mudvi dairomės tinkamiausio staliuko ramiam pokalbiui. Mirga prisipažįsta šiek tiek persišaldžiusi, todėl atsisėdame restorano viduje. Vos klestelėjusios ant kėdžių imame kalbėtis apie vakarykštę operą. M. Gražinytei teko perimti jau pastatyto ir publikos pamėgto spektaklio vairą, tad darbo pobūdis – visiškai kitoks nei lipdant naują pastatymą. Tačiau šį sezoną daugiau nei pusė operos atlikėjų buvo nauji, tad ne vien jai reikėjo greitomis perprasti kūrinio dvasią. „Praėjus pirmajam spektakliui, kuriam jau dirigavau, prieš vakarykštį pasirodymą tebuvo dvi repeticijos, – atsidūsta pašnekovė. – Tokia vokiškų repertuarinių teatrų tvarka. Ji gera iš vadybinės pusės, jei tuos spektaklius publika noriai perka, tačiau iš meninės perspektyvos tokia taisyklė yra nuodėminga. To, ko nedarei keturias savaites, turi padaryti per vakarą… Tikslumo, juvelyrinio profesionalumo labai dažnai pritrūksta.“ Dirigentė pasiguodžia, kad, pradėjus repeticijas su choru, jau pirmajame jo numeryje daug kas klibėjo.

Neatsispiriu pagundai pasidomėti, ar šis „Karmen“ pastatymas jai apskritai patinka. M. Gražinytė diplomatiškai pradeda iš toliau: „Aišku, yra kūrinių, kurie iš karto patraukia ir sudomina, o į kitus iš pradžių žiūri atsargiau ir galvoji, kad dar bus matyti, ar kas nors čia tave užkabins. Prieš kokius penkerius metus ruošiau premjerą, naujai parašytą kūrinį, ir jis manęs nelabai įtikino: per visą pastatymo laiką jaučiau nepasitikėjimo juo šešėlį. Apmąstydama tas patirtis ėmiau galvoti, kad arba aš daugiau niekada to nedarysiu – nesiimsiu kūrinio, kuris manęs neįtikina šimtu procentų, arba sau įteigsiu, kad šiuo metu man tai pats geriausias kūrinys, tad į jį kimbu, bandau suprasti, o jei yra silpnų vietų – mėginu atlikti taip, kad jos nebebūtų silpnos.“ Pastebiu, jog kalbėdama M. Gražinytė taip pat diriguoja: akompanuoja sau gestais ir, dėdama prasminius akcentus, ima pabrėžtinai artikuliuoti žodžius.

Taigi, kaip vis dėlto su „Karmen“? Mirgos pažintis su šia opera prasidėjo apie 2011-uosius Heidelberge. Ji, tuomet dar antroji kapelmeisterė, asistavo dirigentui, o po kelių spektaklių pati perėmė dirigavimą. Šiemet šis kūrinys sugrįžo: dabar Berlyne, o vasaros pabaigoje – Los Andžele. Ten M. Gražinytė atlieka Rodiono Ščedrino „Karmen“ siuitą, sukurtą balerinai Majai Pliseckajai. Siuitoje nebus dainininkų, skambės tik styginiai ir mušamieji. Galop Zalcburge ruošiamasi naujam „Karmen“ pastatymui ir darbas su juo, anot dirigentės, bus sunkus bei intensyvus procesas.

„Kai taip susidėliojo šio sezono paveikslas, man pasirodė, kad „Karmen“ bus akivaizdžiai per daug, bet dabar džiaugiuosi, jog galiu kapstytis šiame kūrinyje toliau“, – tvirtina dirigentė, o aš spėlioju, ar ji visgi stengiasi save įtikinti, ar nuoširdžiai taip mano. „Buvo įdomu pasigilinti, kaip Georges’as Bizet sujungia dramaturgiją su muzika, kokios detalės ir mintys paslėptos operoje. Šį kūrinį lygina su Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybomis“, priklausančiomis prie pačios viršūnėlės, prie genialiausių kūrinių, kuriuose tiek daug gali atrasti, pažinti, mėgautis…“ – šiuos veiksmažodžius Mirga taria prisimerkusi, pabrėždama kiekvieną skiemenį. Atrodo, kad jos entuziazmo nenuslopina neįtikėtinas darbų tempas ir kelionės. Heidelbergas, Zalcburgas, Los Andželas – šiuose miestuose lietuvė nutūpia dažniausiai. Į griežtą sezono grafiką ji norėtų dažniau įrašyti gimtąjį Vilnių, kuriame gyvena gausi ir muzikali dirigentės šeima: mama pianistė Sigutė, tėtis choro dirigentas ir pedagogas Romualdas, močiutė smuikininkė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė , sesuo pianistė Onutė, taip pat prie fortepijono sėdantis brolis Adomas… „Tai turės keistis“, – tyliai, bet tvirtai tarsteli dirigentė. Ji graužėsi negalėdama atvykti į tėčio jubiliejų prieš kelerius metus, tačiau tada niekaip nepavyko ištrūkti iš darbų. Pradėjusi mokytis užsienyje Mirga atsimena net neturėjusi minties, kad čia liks gyventi: buvo tikra, jog pastudijuos ir grįš. Tačiau baigusi bakalaurą suprato, kad reikia toliau tęsti studijas, „nes dar nieko neišmokta“. Vėliau nusprendė dar šiek tiek pasilikti ir pagilinti žinias: „Galiausiai pamačiau, kad jei noriu rimtai šioje srityje dirbti, į ją susikoncentruoti, negaliu grįžti, nes Lietuvoje negalėčiau tiek, kiek galiu čia.“

Kalbėdama M. Gražinytė taip pat diriguoja: akompanuoja sau gestais ir, dėdama prasminius akcentus, ima pabrėžtinai artikuliuoti žodžius

Kai garsiai nusistebiu savo pašnekovės gebėjimu su dideliu įkvėpimu panirti į darbus, ji garsiai nusijuokia, o paskui surimtėjusi sako: „Tie dalykai, kuriuos randu gilindamasi į muziką, ir duoda man jėgų, dėl jų ir noriu dirbti.“ M. Gražinytė neslepia, kad šiame karjeros etape labiausiai ją išsunkia muzikinės dalies vadovės Zalcburgo valstybiniame teatre pareigos: „Ne ieškojimai ir atradimai muzikoje, o organizaciniai dalykai, vadyba, rutina yra varginantys, – ji kietai sučiaupia lūpas, – pareigų yra tiek daug, kad sunku išsikovoti laiko ir erdvės salas, kuriose galėtum ramiai atsisėsti ir pabendrauti su kūriniu. Įsigilinti į tekstą ir muziką valanda yra tiek mažai, o tarp dienos darbų ir tą vieną valandą surasti sunku.“

Prie mūsų priėjusi padavėja angliškai teiraujasi, ko pageidautume pusryčiams. „Kavos, arbatos, vandens, sulčių, viskio?“ – su ryškiu vokišku akcentu vardija ji ir klausimo pabaigoje šelmiškai kilsteli antakius. Aš pasilieku prie kavos ir sulčių varianto bei vanilinio pudingo, o Mirga sklandžia vokiečių kalba užsisako sulčių, arbatos ir vieną keptą kiaušinį.

Pašnekovė apgailestauja, kad negalėjau prisijungti vakar, kai prieš operą buvo filmuojamas vokiečių menininkės filmas apie moteris dirigentes. Aš vis dar laikausi nuomonės, jog nemokant vokiškai mano dalyvavimas nebūtų buvęs labai vaisingas, tačiau įdomu pasmalsauti, kaip viskas pavyko. Vokiečių dokumentinio kino režisierė savo kuriamai juostai pasirinko keturias dirigentes, tarp jų pateko ir Mirga. Moteriškumo aspektas, kalbant apie šią vis dar patriarchalinę profesiją, vargiai išvengiamas ir kartais netgi tampa banalus, tačiau, M. Gražinytės manymu, režisierė geba šią temą paliesti jautriai ir išmintingai. „Šitie klausimai svarbūs, bet jei apsiribojama tik jais, tada man darosi šiek tiek pikta“, – šypteli.

Labiausiai Mirgą sujaudino pasakojimas apie penkiasdešimtmetę prancūzų dirigentę Emmanuelle Haïm, kuri viena augina devynerių metų dukterį. Ši moteris (Mirga persako vokiečių režisierės žodžius) gyvena muzika ir yra nuostabi menininkė, tačiau kartu – ir mylinti motina. „Visuomenė keičiasi ir, pavyzdžiui, Vokietijoje jau visiškai įprasta, kad vyrai eina tėvystės atostogų. Tačiau motinos poreikis būti su vaikais ir vaikams yra gamtos surėdytas, o dirigavimas – tai kelias, kuriame turi būti visa savo esybe, – ji sugniaužia pirštus. – Manau, ši prieštara drasko. Emmanuelle’i dar reikės kurį laiką gyventi su ta įtampa.“

M. Gražinytė sutinka, kad dėl šio aspekto moterims sudėtingiau imtis daug laiko ir jėgų reikalaujančių profesijų, tačiau ją džiugina faktas, kad tarp dirigentų lyčių proporcijos keičiasi. Keturiose aukštosiose mokyklose, kuriose pašnekovei yra tekę studijuoti, – Grace, Bolonijoje, Leipcige ir Ciuriche – dirigentų klasėse vaikinų ir merginų skaičiaus santykis buvo apylygis. Tik vienerius metus Leipcige savo klasėje ji buvo vienintelė mergina, tačiau dabar tokių dalykų, Mirgos manymu, beveik nepasitaiko. Tai, kad moterims kažkodėl sudėtingiau valdyti didelės sudėties orkestrą, o muzikantams – paklusti damai, pašnekovei atrodo senstelėję stereotipai. Ji kitaip suvokia ryšį tarp orkestro ir dirigento. „Ne vadovavimo ir valdymo momentas čia svarbiausias, iš paties žmogaus turi jaustis iniciatyva. Kaip tai pasiekti? – pašnekovė pakartoja mano klausimą, ir jos veidu perbėga šypsena. – Tai didžiausia paslaptis! Pažadinti iniciatyvą, norą kartu kurti ir žavėtis kūriniu galima tik per pažinimą: skaitant, grojant, ieškant, pažįstant kontekstą ir suvokiant, kaip jis gimė. Savyje jį išnešiojant. Procesas reikalauja vidinės koncentracijos ir didelių pastangų. Ir kai kūrinys jau išnešiotas ir gali gimti natūraliai, tada viskas labai logiškai susidėlioja – ryšys toks stiprus, kad spinduliuoja jis pats. Ne valdymas esmė, o to kūrinio kūrimas kartu.“ Norėdama iliustruoti savo mintis, išraiškingai imituodama vyrišką tembrą, ji pakartoja mėgstamus vengrų smuikininko bei dirigento Sándoro Végho žodžius: „Ne aš darau Mozartą, tai Mozartas daro mane!“

Kad M. Gražinytė rinksis „daryti“ muziką, jos tėvams iš pradžių buvo kilę abejonių. Nors Mirga – jau ketvirtos kartos muzikė savo šeimoje, tačiau būdama maža ji taip uoliai piešė, kad gimdytojai nusprendė dukterį leisti į Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrių. Netrukus jie suprato, jog nukreipė vaiką ne ta kryptimi. „Kartą Mirga nulinko man ant peties ir pradėjo verkti sakydama, kad daugiau dailės mokytis nenori, – prisimena jos tėvas R. Gražinis. – Manau, Mirgai tiesiog buvo svetimas dailininko būdas: šie labiau individualistai, susitelkę į save, o muzikantai atviresni.“ Muzikantų pasaulis būsimai dirigentei buvo pažįstamas ir artimas nuo mažų dienų, kai ji kartu su tėčio vadovaujamu kameriniu choru „Aidija“ keliaudavo po įvairias šalis. „Kai ji pasakė, jog nebenori mokytis dailės, aš paklausiau: „Tai ką, Mirgut, stojam į chorinį?“ Ji linktelėjo. Mes nuėjome į kitą kambarį, kuriame stovi pianinas, ir pradėjome pačius pagrindinius mokslus.“

Ten galiu ramiai dirbti ir pasikrauti“, – viltingai sako pašnekovė, nors ir puikiai supranta, kad vargu ar tyla kada nors nusvers jos varde užkoduotą mirgėjimą

M. Gražinytė šį lūžį puikiai prisimena. Mergaitei tuomet buvo vienuolika ir ji suvokė, kad nori mokytis tik muzikos. „Styginiams instrumentams jau buvo per vėlu – reikia labai treniruoti smulkiąją motoriką, fortepijonui jau irgi šiek tiek vėloka, gal dar pučiamieji būtų pavykę, – susimąsto pašnekovė. – Natūraliai liko choras, dainavimas ir chorinis dirigavimas. Būdama 15–16 metų svajojau apie dainininkės kelią. Tačiau kai Austrijoje neplanuotai iš pradžių kaip pasirenkamojo, o vėliau kaip pagrindinio ėmiau mokytis dirigavimo, atrodė, jog čia man nepažįstama sritis, vargiai joje susitvarkysiu, bet lygiai taip pat ji viliojo ir buvo labai įdomu sužinoti, kiek ji galėtų tapti mano namais.“

Taip netikėtai M. Gražinytė atėjo iki dabartinio momento, skambiai pavadinto mirgomanijos pradžia. Klausiu, kiek tokius pozityvius atsiliepimus seka ir kaip vertina pati dirigentė. „Tos „Los Angeles Times“ apžvalgos, prisipažinsiu, neskaičiau, – taria moteris tarytum šiek tiek susigėdusi. – Tokie atsiliepimai užkrauna atsakomybę, o vidiniam vystymuisi ar augimui jie gali net patrukdyti. Tada atsiranda tarsi kažkoks laukimas, jog dabar turi būti dar geriau, kad įvyktų sensacija. Tai nėra natūralu, ne taip žmogus veikia. Iš to vidinės atramos niekados negausime.“ Mirga šypteli ir priduria, jog tokios apžvalgos teigiamos nebent tuo, kad padeda atsiverti platesnėms galimybėms, o vidinės savivertės stokojantiems žmonėms šiek tiek jos įkrečia. Bet dirigentė tuoj patikslina: „Jei tik tai netampa didžiavimusi ar nosies užrietimu. Savivertė yra aiškus, blaivus suvokimas, kas tu esi.“ Kažin, ar kas nors, klausydamasis M. Gražinytės kalbėjimo ar žvelgdamas į ją dirbančią orkestro duobėje, galėtų sudvejoti, jog ši jauna moteris suvokia, kas ji tokia ir ką ji daro. Galbūt čia ir yra mirgomanijos pamatas?

Mūsų pokalbis grįžta prie dabartinio dirigentės karjeros etapo didžiausio iššūkio, apie kurį ji užsiminė susitikimo pradžioje. Šįkart M. Gražinytė suformuluoja jį taip: „Kasdienė kova, kad liktų asmeninio laiko.“ Nė nežinau, ar nustembu, kai paaiškėja, jog asmeniniu laiku ji vadina ramų darbą su partitūra. Eidama Zalcburgo teatro muzikos direktoriaus pareigas ji imasi administracinių, organizacinių darbų ir jiems išeikvoja didžiąją dalį dienos, tad laiko dirbti prie naujų kūrinių katastrofiškai stinga. Tarsi pati save guosdama pašnekovė sako: „Suprantu, kad tai svarbi mano veiklos dalis. Ji būtina tiems vaisiams, kurių mes tikimės iš muzikos.“

Prieš ketverius metus, pajutusi sunkiai sustabdomą atsakomybės ir darbų krūvio augimą, Mirga prie savo pavardės pridėjo Tylos pseudonimą. Kūrybiniai slapyvardžiai dirigentei visuomet atrodė prasmingi ir gražūs, be to, užsieniečiams buvo keblu ištarti jos vardą ir pavardę. M. Gražinytė juokiasi, kad to palengvinti nepavyko, – svetimšaliams dabar dar sudėtingiau ištarti visus tris dėmenis, be to, oro uoste ne kartą teko aiškintis dėl pseudonimo, kurį kas nors, užsakydamas jai bilietus, vis pridėdavo. Ar jis atnešė nors kiek tylos į moters gyvenimą? Mirga taip garsiai nusikvatoja, kad prie kito stalelio kavą geriantys kaimynai atsisuka ir šypteli. „Tuo metu, kai galvojau šį slapyvardį, man atrodė, kad būtų gerai nepamiršti patarlės „Mažiau kalbų, daugiau darbų“. Nežinau, ar tylos padaugėjo, tačiau turiu labai aiškiai įprasmintą siekį – kad jos nepritrūktų. Tada, kai ši mintis gimė, mano galvoje virė svajonės ir vizijos apie tylos vienuolyną, erdvę būti ir mąstyti, kurioje yra tiek laiko ir vietos kūrybai, kiek man pačiai jų reikia.“

Savotiškas Mirgos tylos vienuolynas šiuo metu yra butas Heidelberge, kuriame erdviai, per du aukštus, įsikūrė su savo širdies draugu. Dirigentei svarbu, kad namuose stovi pianinas, o vaizdas pro langus atsiveria į dangų. „Ten galiu ramiai dirbti ir pasikrauti“, – viltingai taria pašnekovė, nors ir puikiai supranta, kad vargu ar tyla kada nors nusvers jos varde užkoduotą mirgėjimą. Galop, harmonijai pasiekti juk reikia aukso vidurio.

Mintis apie tylą pertraukia garsus vokiškas pasisveikinimas – tai Berlyno komiškosios operos vadovas, su kuriuo Mirga sutarė susitikti toje pačioje kavinėje iškart po mūsų pokalbio. Mudvi bičiuliškai atsisveikiname ir aš išnyru į triukšmingą Berlyno gatvę. Žingsniuodama viešbučio link dar nežinojau, kad kitą savaitę Vilniuje lankysiuos Mirgos tėvų namuose ir žiūrėsiu vaizdo įrašą, kuriame ji, vos pustrečių metų mergaitė, kantriai atlaiko šeimyniškių klausimų laviną. Tik jie – rimtesni, nei būtų galima įspėti. „Mirgute, kaip Spivakovas diriguoja?“ M. Gražinytė užsimerkia ir ima mosuoti putliomis rankytėmis. Pasigirsta susižavėjusiųjų emocijos. Žiūrint šį įrašą mirgomanijos efektas tampa visiškai aiškus.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų