(Getty Images iliustr.)

Sumenkinti Rusijos grėsmę: sprintą pakeisti maratonu

Sumenkinti Rusijos grėsmę: sprintą pakeisti maratonu

Norint išlaikyti visuomenės dėmesį krašto apsaugai, laikas pakreipti diskusiją saugumo linkme, ne vien akcentuoti išorės grėsmes

Turbūt mažai ką nustebino, kad grėsmių vertinimo ataskaitoje Rusija įvardyta kaip pagrindinė grėsmė šalies saugumui. Vis dėlto ataskaita visuomenės dėmesį nuo abstrakčių karinių scenarijų bent trumpam nukreipė prie konkrečių priešiškų veiksmų, nuolat vykstančių šalyje.

Informaciją renkantys ir viešuose renginiuose verbuojantys agentai; šnipinėjimas elektroninėje erdvėje, pasinaudojant minimalios kibernetinės higienos trūkumu institucijose ir bendrovėse; mėginimai aštrinti priešpriešą su tautinėmis mažumomis – visos šios problemos rodo, kad Rusijos grėsmė yra arčiau mūsų, nei manome.

Dažną kritiką, ar ne per daug gąsdiname visuomenę, skubu atremti: saugumo problemos kėlimas ir plėtojimas Lietuvoje, kur tokios tradicijos nebuvo dešimtmečius, tikrai yra sveikintinas. Tačiau ligšiolinį informacijos vakuumą užtvindžius diskusijomis išskirtinai apie Rusijos karinės agresijos perspektyvas, istorinius jos aspektus ir politinius motyvus bei galimas puolimo strategijas, pradedamas justi žiniasklaidos ir visuomenės nuovargis. Kai žemėlapis su Rusijos atakos strėlytėmis, nukreiptomis į Pietryčių Lietuvą iš Kaliningrado ir Baltarusijos, tampa žanro klasika, rizikuojame nuvilti sąmoningėjančią auditoriją ir prarasti susidomėjimą.

Egzistencinės grėsmės ar kasdienis saugumas?

2014 m. prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje, Rusijos keliama grėsmė Lietuvoje imta traktuoti kaip ypač padidėjusi, suskubta rengtis ją atremti. Turint omenyje, kad iki tol krašto apsaugos biudžetas sistemingai mažėjo bene dešimtmetį, o saugumo tema laikyta beveik tabu, pirminis atsakas į šią krizę buvo svarbus ir sėkmingas. Dabar pats laikas nuo momentinio, mobilizuotis skatinančio visuotinio sukrėtimo pereiti prie pasiruošimo susidoroti su kasdieniais iššūkiais, siekiant ilgalaikio šalies saugumo.

Suaktyvėjus diskusijoms dėl krašto apsaugos ir gynybos, ekspertai ir kariai rengia paskaitas bei konferencijas apie hibridinio karo grėsmes, politikai ir šauliai savanoriai organizuoja susitikimus su moksleiviais bei miestelių bendruomenėmis. Tačiau nemažoje dalyje diskusijų kalbama apie blogiausią – egzistencinės grėsmės – scenarijų, nors šiuo metu užsienio ir Lietuvos ekspertai karinės invazijos į Baltijos šalis nevertina kaip labiausiai tikėtino scenarijaus.

Regioną stebintys Vakarų analitikai dažniau mini ilgalaikes pastangas destabilizuoti visuomenę pasinaudojant kontroversiškais naratyvais, užaštrinant konfrontacijas su pažeidžiamomis mažumomis ir akcentuojant NATO partnerių skirtumus.

Nuolat girdėdami akcentuojamas egzistencines grėsmes ir galimo pavojaus ženklus, bet matydami, kad juodžiausias scenarijus vis dar neįvyksta, žmonės gali imti manyti, kad gal padėtis nėra tokia jau rimta. Gali būti, kad apie išvengtas smulkesnes krizes dauguma mūsų nesužino, nes operatyvinės tarnybos ir krašto apsaugos institucijos gerai atlieka savo darbą. Tačiau kai karinės invazijos scenarijus pamažu tampa humoristiniu leitmotyvu „tai kada mus puls?“, aktyvinti visuomenę ir didinti jos atsparumą grėsmėms vis sunkiau.

Kai karinės invazijos scenarijus pamažu tampa humoristiniu leitmotyvu „tai kada mus puls?“, aktyvinti visuomenę ir didinti jos atsparumą grėsmėms vis sunkiau.

Pasiruošimas atremti būtent karinę grėsmę, žvelgiant iš piliečio perspektyvos, atrodo gan abstrakčiai: savivoka, patriotiškumas, žinios, ką daryti krizės atveju, ir, žinoma, galimybė prisidėti prie savanoriškų krašto apsaugos pajėgų. O mąstant apie jau kilusius pavojus, kurie po truputį dildo visuomenės atsparumą ir ilgainiui valstybės patvarumą, pasipriešinimo joms būdai anaiptol nėra tokie herojiški.

Mes nelinkę pernelyg galvoti apie saugumą naršydami internete ar mažumų integraciją artimoje aplinkoje kaip valstybės saugumo sudedamąsias dalis. Galbūt paradoksalu, bet žingsniai, kurių reikia imtis, kad kiekvienas prisidėtume prie Lietuvos saugumo užtikrinimo, yra nesunkiai įgyvendinami, tačiau tam kažkodėl pritrūksta valios.

Svarbi sudedamoji Rusijos ir prorusiškų jėgų strategijos dalis – iš lėto didinti spaudimą daugeliu kanalų, mažinti pasitikėjimą objektyviomis naujienomis ir tiesa kaip reiškiniu, pasinaudoti visuomenės audinio plyšiais vidiniam susipriešinimui didinti. Kad šias grėsmes atremtų, gyventojai turėtų ruoštis saugumo maratonui, o ne grėsmių sprintui: viešą dėmesį ir politinį palaikymą saugumo tema sunku ilgai išlaikyti, jei informacija pateikiama siaurai ir šabloniškai, menkai susijusi su asmeniškai išgyvenamais įvykiais.

Žinoma, vykdyti įsipareigojimus NATO svarbu. Krašto gynybai būtina skirti bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kad sumažintume technologinį atsilikimą ir pademonstruotume politinę valią pasikeitus geopolitinei situacijai. Kadangi valstybės ištekliai riboti, svarbu parodyti, kaip bendrą gyvenimo kokybę gerinantys žingsniai švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos srityse tiesiogiai prisideda prie ilgalaikio visuomenės atsparumo ir saugumo didinimo.

Nesant tokio progreso, stiprėja nusivylimas ir jausmas, kad tavo nuomonė nesvarbi ir asmeninių perspektyvų nedaug, todėl žmonės tampa neatsparūs žinutėms, siūlančioms lengvas ir greitas permainas (nesvarbu, jas žada vietos populistai ar prorusiški šaltiniai). Diskusijose apie karą Ukrainoje ar istorines Lietuvos laisvės kovas neretai minima, kad skurdūs provincijų jaunuoliai ir smulkūs nusikaltėliai sudarė okupantus palaikančių pajėgų branduolį. Tačiau to nesusiejame su konstruktyviais prevenciniais žingsniais – mažindami skurdą, socialinę atskirtį ir stiprindami bendruomenes, išsklaidytume tokių potencialių rekrūtų gretas.

Strateginės komunikacijos atgarsiai už Atlanto

Vakaruose susidomėjimas Baltijos šalių saugumo problematika smarkiai išaugo. JAV idėjų kalvės analizuoja galimus agresijos scenarijus, jų tikimybę, NATO ir Baltijos šalių pajėgumą pasipriešinti.

Tokius straipsnius ir įžvalgas publikuoja platus – tiek demokratiškų, tiek respublikoniškų pažiūrų – JAV analitikų spektras, įskaitant RAND, „Atlantic Council“, „The Potomac Foundation“, „Cato“, „The Washington Institute“, tad dėmesiu profesionalų bendruomenėje skųstis tikrai negalime.

JAV ginkluotųjų pajėgų atstovai taip pat aktyviai permąsto iki tol menkokai pažinto regiono kontekstą, savo pasiruošimo lygį, doktrinų tinkamumą. Kone kas mėnesį vyksta strateginės pratybos, aptarimai ar krizių simuliacijos – taip ieškoma būdų atremti Rusijos provokacijas Baltijos regione nepereinant prie karo veiksmų.

Esame linkę laikytis arčiau tų JAV politikų, kurie istoriškai prijaučia Baltijos šalims, bet taip jiems užkrauname ir užduotį plėsti mus palaikančių ratą, ir šviesti kolegas, užuot patys to ėmęsi.

Esame linkę laikytis arčiau tų JAV politikų, kurie istoriškai prijaučia Baltijos šalims, bet taip jiems užkrauname ir užduotį plėsti mus palaikančių ratą, ir šviesti kolegas, užuot patys to ėmęsi. Oficialiuose vizituose į Baltijos valstybes matome vos vieną kitą demokratą gausiame respublikonų būryje, taip pat Vašingtone darytose nuotraukose Lietuvos atstovai dažniau spaudžia rankas įtakingiems respublikonams. Istoriškai raginimai ginklu ginti sąjungininkus rečiau nuskambėdavo iš JAV demokratų stovyklos, bet tokie sprendimai gali būti priimami tik pritariant abiem partijoms. Taigi, be pastangų kurti glaudesnius ryšius su Donaldo Trumpo administracija, būtina užmegzti tvirtesnius santykius su kol kas minimaliai išnaudojamu demokratų sparnu.

Būtent ribotos žinios apie Baltijos šalių vidaus padėtį ir komplikuotus istorinius santykius su Rusija skatina sąjungininkus griebtis paviršutiniškų lozunginių paaiškinimų, kai reikia greitai priimti sprendimus.

Vašingtone dažnai sulaukiu klausimų, ar su NATO batalionu atvykę Vokietijos kariai Lietuvoje nesiejami su nacių okupacija, ar valdžios diskriminuojami rusakalbiai nesurengs ginkluoto pasipriešinimo? Verta atkreipti dėmesį, kad prorusiškų jėgų bandymai apšmeižti Vokietijos karius (vasarį paskleista melaginga žinia apie išprievartautą paauglę, o kovą paskelbta, kad bataliono vadas esąs dvigubas agentas) Lietuvoje greitai diskredituojami, tačiau sąjungininkams tokios žinutės neatrodo absurdiškos būtent dėl skirtingo istorijos suvokimo. Privalome efektyviau komunikuoti su sąjungininkais.

Užimdama poziciją, kad Rusija yra karinė agresorė, Lietuva tarptautiniuose forumuose jau senokai pagarsėjo kaip vienos temos valstybė. Neplėtodami saugumo problemos sau tik pakenksime. Norėdami išlaikyti NATO partnerių dėmesį, privalome įtraukti visuomenę ir didinti jos atsparumą, tai traktuoti ne kaip antraeilį viešųjų ryšių aspektą, o kaip neatsiejamą saugumo strategijos dalį.

Viešojoje Lietuvos atstovų komunikacijoje su Vakarų partneriais nuolat prašoma didinti sąjungininkų karinį kontingentą Baltijos šalyse, o į vidaus problemas numojama ranka kaip į minimalias ir nereikšmingas. Tačiau pokyčiai Vakaruose, tokie kaip augantis dėmesys strateginei komunikacijai su piliečiais ar ekonominių sprendimų paieškos kovojant su terorizmu, rodo didėjantį suvokimą, koks svarbus šalies tvarumo ir atsparumo grėsmėms ryšys.

Šias NATO tendencijas turėtų pradėti atliepti ir Lietuva. Jei vengiame atvirų diskusijų apie vietos lenkus ar totorius, taip pat grėsmes, susijusias su radikalėjančiais ar užverbuotais asmenimis karinėse žinybose, sąjungininkams signalizuojame, kad nesame linkę prisiimti atsakomybės už ilgalaikį valstybės saugumą ir pašalinti veiksnių, kurie tiesiogiai nuo mūsų priklauso.

Nežinomieji ir ilgalaikis saugumas

Modernias grėsmes prognozuoti vis sunkiau; nors kai kurių scenarijų aspektai kartojasi skirtingose geografinėse plotmėse, netikėtumo elementas dažnai naudojamas krizės efektui sustiprinti. Todėl, norint didinti visuomenės atsparumą platesniam galimų krizių spektrui, svarbu parodyti tiesiogines saugumo sąsajas su žmonių kasdienybe.

Kuriama gyvenimo kokybė yra rimta paskata kovoti už jos tęstinumą. Bet reikia apgalvoti ir priemones – žiniasklaidoje analizuojamos tik ginkluotos atakos galimybės ir nesiūloma konkrečių žingsnių, kurių gyventojai galėtų imtis jau dabar. Aptarti egzistencines grėsmes buvo gera pradžia, tačiau jau laikas Lietuvai gilintis į susvetimėjimo ir radikalizacijos priežastis (tiesioginės sąsajos su terorizmu Vakaruose gvildenamos jau keletą metų), ieškoti glaudesnių santykių su kaimynystėje gyvenančiais mažumų atstovais. Reikia žengti daug ir ilgalaikių žingsnių, kurie leistų jaustis oriais ir vertinamais piliečiais. Priešingu atveju auditorija telieka pasyvi dramos stebėtoja, o ne aktyvi kasdienio pasipriešinimo dalyvė.

Taip pat būtina skatinti diskusijas ir nuomonių įvairovę, peržvelgti Lietuvos bei kitų šalių istorinę patirtį ir ją pritaikyti dabarčiai. Traktuodami visuomenę kaip besimuistantį mažametį, kuriam šaukšteliu bandoma sumaitinti neginčijamą tiesą apie kilusias grėsmes ir pageidautiną atsaką, prarandame galimybę ugdyti svarbią pilietinės visuomenės saugumo atramą – neauginame sąmoningų ir kritiškai mąstančių, įsitraukusių žmonių.

Lietuvoje diskutuojant apie ginkluotųjų pajėgumų didinimą vis dažniau nuskamba atgrasymo politikos koncepcijų, tačiau JAV strateginės minties tradicijoje skiriami du atgrasymo aspektai: grasinant skaudžiai nubausti priešininką arba jam pademonstruoti, kad kova būtų tokia ilga ir sekinanti, jog pergalė apkarstų ir būtų neverta skirtų išteklių. Esminis pastarosios atgrasymo strategijos elementas – atspari visuomenė, pasiryžusi aktyviai siekti kokybiško gyvenimo tęstinumo esant nusistovėjusiai valstybės santvarkai. Norint užtikrinti ilgalaikį Lietuvos saugumą, metas rimtai permąstyti būtent šios strategijos sudedamąsias dalis.

Šio straipsnio autorė Eglė Murauskaitė yra Merilando universiteto vyr. mokslininkė, dirbanti prie ICONS projekto, atsakinga už krizių simuliacijas Europoje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų