Suaudusi pievų spalvas

Tekstilininkė Austė Jurgelionytė-Varnė savo kūrybą apibūdina kaip tekstilės ir judančio vaizdo sintezę, pabrėždama, kad šiuolaikinė tekstilė įgavo įvairių vaizduojamojo meno bruožų ir yra atvira naujoms idėjoms bei technologijoms. Tačiau tiek jos pačios, tiek bendraminčių kūrėjų platformos „Balta Balta“ kredo – grįžti prie natūralumo ir atsisakyti visko, kas žalinga gamtai ir žmogui.

Nenuostabu, kad įkvėpimo menininkė semiasi savo giminės sodyboje, žvelgiančioje į Neries vingį prie lietuviams sakraline vieta tapusios Kernavės. Iš sodybą supančių pievų augalų verdami natūralūs dažai, kuriais vėliau marginami jos kūriniai. Virš upės pakilusioje verandoje su Auste kalbamės apie tekstilės meną, kūrybines idėjas, tikėjimą natūralumu ir „Balta Balta“ filosofiją.

Kas yra šiuolaikinė tekstilė ir kaip ji atsirado tavo gyvenime?

Nuo vaikystės mačiau, kaip mano mama ir močiutė juokaudamos ardydavo megztinius, o vėliau suvydavo, išskalbdavo, išvydavo siūlus ir ramiai susėdusios po sunkių darbų megzdavo ar siuvinėdavo. Megzti mokėjau jau pirmoje klasėje. Nenuostabu, kad mano kelią nurodė vaikystėje matytas vaizdinys, įstrigęs atmintyje iki šiol. Moterims tekstilė padeda sujungti buitinius ir kūrybinius išgyvenimus ir išrasti ką nors naujo.

Aš ne tik audžiu, pinu, veliu, bet ir konceptualizuoju, animuoju, technologizuoju tekstilę. Šių dienų kūrėjus į priekį veda noras išmėginti tai, kas dar nepatirta: šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, sunkiai apibūdinama, tačiau atvira naujoms idėjoms, technologijoms. Kita vertus, neprarasti savitumo šiai sričiai padeda jos atstovų pagarba savajai profesijai, archajinei tradicijai.

Augustės Smailytės fotografija

Kalbi apie naująsias technologijas, tačiau tavo ir bendraminčių dizainerių kūrybos technika – visiškai priešinga, natūrali, net archajiška?

Kai esi arti gamtos, puoselėji tvarų gyvenimo būdą, sieki natūralumo savo aplinkoje, tuomet savęs natūraliai klausi: ką galėčiau padaryti, kad išvengčiau taršos, besaikio ir betikslio gamtos išteklių vartojimo? Iš savo profesinės srities žinodamos, jog cheminis dažymas tekstilėje yra labai kenksmingas aplinkai procesas, nusprendėme jį pakeisti.

Kurdamos savo gaminius naudojame marginimą augalais, žinomą nuo senų laikų, dėl greitesnio, pigesnio ir patvaresnio rezultato XIX a. išstumtą chemijos pramonės. Žinoma, anuomet apie poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai niekas negalvojo, tačiau šiandien – XXI a. ir tvaraus dizaino tendencijos jau įsibėgėja ir net madingos.

Jeigu žmonėms jau nebereikia aiškinti, kodėl geriau rinktis natūralų ir kokybišką maistą, kosmetiką, atėjo ir draugiškos aplinkai aprangos bei namų tekstilės laikas. Taip subrandinome etiško verslo idėją – šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam daiktų pertekusioje aplinkoje, pasiūlyti rinktis tokį gaminį, kuris ne tik pagražintų buitį, bet ir praturtintų būtį. Juolab kad jo pasirinkimas gali padovanoti švaresnį pasaulį ateitiems kartoms.

Taip gimė „Balta Balta“? Kas užkoduota šiame pavadinime?

Su keliomis bendramintėmis nusprendėme kurti naujus produktus remdamosios nuostatomis nenaudoti aplinkai žalingų technologijų, būti ekologiškomis arba draugiškomis aplinkai. Mūsų „ekologija“ matuojama ne sertifikatais, bet sąmoninga elgsena. Savo kūriniams ir dizainui renkamės tik natūralias, pirmiausia lietuviškas žaliavas, kartais naudojame senesnius gaminius.

Pačios braidome po pievas, renkame augalus, turinčius daug natūralių dažų, kaičiame katilus ir gaminame nuovirus, mirkome kiekvieną gaminį ne po vieną sykį norėdamos, kad jis pasiimtų iš gamtos tą vienintelę nuostabią spalvą. Spalvų ir atspalvių tiek daug – kaip kitaip pasivadinsi, jei ne baltabalta – vienijančia jas visas į vieną šviesos srautą. Žodis balta labai stiprus ir artimas mūsų ideologijai. Jis primena ir mūsų šaknis (baltus), yra švaros, gaivos, gėrio asociacija.

Dalis klientų mus pasirenka, nes puoselėja tvarų gyvenimo būdą ir mūsų produktai visiškai atitinka jų pasaulėžiūrą. Kita dalis mus vertina todėl, kad mūsų gaminiai – unikalūs rankų darbo autoriniai darbai. Yra ir tokių žmonių, kurie perka visai nesąmoningai: ne kartą esame girdėję tokius pastebėjimus kaip „čia mano spalvos“ arba „kokios nuostabios spalvos“. Taigi dažnai tos spalvos žmogų taip pakeri, kad šis tiesiog neatsispiria jų burtams.

Augustės Smailytės fotografija

Tad sodyba tau – ne poilsio, bet darbo vieta? Kai kiti tekstilininkai keliauja pirkti dažų į parduotuvę, tu išeini į pievą?

Pabėgusi į sodybą dažniausiai ieškau kūrybinio įkvėpimo. Atvažiavusi čia iš miesto girdžiu dūzgiančias bites, skambančią muziką ir artimųjų juoką. Teikiu pirmenybę beribei gamtos erdvei: miškams, laukams, uogienojams, upės vingiams, kur kūnas tarsi ištirpsta.

Dėl dažų – tikrai taip. Pievose renku augalus, uogas, lupu medžių žievę. Pati sodinu ir auginu dažinius augalus, renku bičių vašką, jį lydau ir piešiu ant audinių. Man tai primena senuosius baltų moterų ritualus, be kurių gaminiams trūktų šiek tiek gerosios magijos.

Mes, menininkės, pastebėjome, jog iš augalų išgautos spalvos kur kas lengviau dera viena prie kitos, teikia harmonijos. Gal iš tiesų jų spalvos mums kur kas labiau tinka, ir kai kurie žmonės tai jaučia intuityviai.

Augustės Smailytės fotografija

Ieškodama atspirties praeityje, turbūt remiesi ne tik baltų mitologija, bet ir savo giminės tradicijomis?

Mano šimtametė močiutė Veronika, 2017-ųjų vasarą nusifilmavusi dokumentiniame filme „100 metų kartu“, paskutiniais savo gyvenimo metais daug laiko praleido sodyboje. Ji buvo mokytoja, gėlininkė. Močiutė labai gražiai siuvinėjo, audė, mezgė, gėlynuose žydėjo įvairiausios gėlės. Jai pavyko suburti savo vaikus, anūkus ir proanūkius pabūti kartu, praturtino mus meile, išmokė gerbti ir pagelbėti vieni kitiems. Gavau nemažą močiutės palikimą – siūlų, rankdarbių, lininių audinių, rankomis austų lovatiesių, kurios papuošė sodybą jos prisiminimu. Labai juos branginu. Kartais kuriu net iš „šventų atliekų“, naudodama ar perdirbdama kiekvieną močiutės paliktą skiautelę ar siūlelį. Kai mezgu sūpynes, įmezgu dalį jos sukauptų lininių siūlų.

Augustės Smailytės fotografija

Sūpynės – vienas mylimiausių tavo gaminių?

Supamės motinos įsčiose, supame apkabinę kūdikius rankose, supamės žaisdami, supamės kaip įsimylėjėliai apsikabinę ir vėl supamės – tai begalybės ratas judesyje.

Kai mezgu sūpynes, sumezgu daug minčių, močiutes lininius siūlus su vilnos gijomis, vėliau suveliu, nudažau. Bet esmė slypi rituale – siūlų sukime, jų vijime, mezgime. Tai aliuzija į vaiką, supamą lopšyje. Toks ritualas, tikima, padeda pasitikti pavasarį ir įsupti žemę. Kai imi suptis, atrodo, kad ir žemė sukasi. Kai pavasaris prabus ir aplinka sustiprės, išaugs derlius. Nuo senų laikų supimasis sietas su vaisingumo magija.

Ar šiame greito vartojimo pasaulyje senąją baltų mitologiją atspindintys natūralūs gaminiai vėl įdomūs?

Mes vadovaujamės lėtos mados strategija, kuriame aukštos kokybės ir dizaino kūrinius, kurių nesinorėtų išmesti, veikiau perduoti iš kartos į kartą. Gyvas menininko prisilietimas gaminį paverčia unikaliu. Atrodo, kad kūrybinė aistra ir meilė užsifiksuoja jame ir traukia tokius vartotojus, kurie to ir ieško – daikto su istorija, su gyvybe, su intriga, su paslaptimi.

Labai dažnai mūsų gaminius perka kaip dovanas, ir jie keliauja pačiais įvairiausiais, neišmatuojamais maršrutais nuo Lietuvos iki Australijos ar Japonijos.

Augustės Smailytės fotografija

Austė Jurgelionytė-Varnė – tekstilės ir fotografijos mokslus baigusi menininkė, savo kūryboje jungianti tekstilės ir judančio vaizdo (vaizdo ir animacijos) medijas, sukūrusi vienus iš pirmųjų „judančios“ tekstilės pavyzdžių Lietuvoje. Nuo 1998 m. grupės „Baltos kandys“ narė. Nuo 2002-ųjų aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno parodose ir bienalėse. Viena iš „Balta Balta“ įkūrėjų ir kūrybinės komandos narė.