-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
(Lietuvių literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Į klausimą, kodėl pasirinko „Vyšnių sodą“, režisierė Irena Bučienė atsakė: „Norėjau, kad ši, anot B. Dauguviečio, tobuliausia Čechovo pjesė nuolat gyventų Akademinio dramos teatro scenoje“. Režsierė kartu su dailininke Janina Malinauskaite sukūrė toli gražu ne patrauklų scenovaizdį: nušiuręs namas, apleisto vaikų kambario sienos išblukusiais apmušalais, griozdiška senovinė spinta. Tačiau spektaklio veikėjai – Ranevskaja, Gajevas, Ania, guvernantė Šarlota, nusenęs Firsas ir dar keli keisti personažai – šito tarsi nepastebi. Irena Aleksaitė rašė: „Laikmečio pelėsiai palietė jau ir žmones. Varia, kurią nervingai ir ekspresyviai vaidina E. Gabrėnaitė, iš paskutiniųjų siekia palaikyti tvarką dvare, suvesti galą su galu. Kartais net atrodo, jei galėtų, šitoji Varia klyktų visu balsu, nes ji blaiviausiai mato artėjančią baigtį“.
(Lietuvių literatūros ir meno archyvo nuotr.)
1942 m. parašyta pjesė – viena iš įdomiausių ir brandžiausių J. Anouilho pjesių antikinių tragedijų tema. Ji priskiriama vadinamųjų „juodųjų pjesių“ ciklui. Geriau žūti, negu paklusti prievartai – tai pagrindinė kūrinio idėja. E. Gabrėnaitė – Antigonė. „Vaidmuo, kuriame pasiekta išgyvenimų ir apmąstymų pilnatvė“, – rašė Eugenijus Jonaitis. Aktorė sugebėjo parodyti visą išgyvenimų spektrą. „Čia ir vitališka gyvenimo meilė, ir tragiškos atomazgos suvokimas, ir pasiryžimas eiti iki galo, ir panieka kiekvieną poelgį, kiekvieną žingsnį apskaičiuojantiems žmonėms, ir neapykanta tiems, kas negali pasakyti „ne“, (…), ir tragiška vienatvė, ir noras gyventi, ir fizinė mirties baime… Ir meilė, meilė, meilė – kaip šio tragiško vaidmens dominantė“, – teigė kritikas. Šis jaunos aktorės darbas buvo pripažintas vienu brandžiausių tą teatro sezoną.
(Lietuvių literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Panevėžyje vykusiame respublikiniame teatrų festivalyje šis Henriko Vancevičiaus pastatytas spektaklis pelnė vieną iš pagrindinių prizų. Teatrui pavyko sukurti ibsenišką atmosferą. Spektaklis sukurtas taupiomis priemonėmis, būdingomis vėlyvojo laikotarpio H. Ibseno kūrybai. Visi didieji konfliktai jau įvyko, žiūrovas mato gedulingą finalą. Dailininkė Virginija Idzelytė visus pagrindinius herojus aprengė juodai. Ir tik E. Gabrėnaitės kuriama fru Vilton, pasak „Literatūros ir meno“ recenzento, „ryškia suknele – lyg linksma ir marga pietų plaštakė tarp pilkų šešėlių skurdžiame šiaurės krašte“. Jo teigimu, E. Gabrėnaitės vaidinama „fru Vilton iš žydros herojės drąsiau virsta patyrusia moterimi, kuri per trisdešimt gyvenimo metų išmoko realiai žiūrėti į pasaulį ir nepraleisti savo šanso.“
„Jaučiu, kad šiandien reikia statyti „Hamletą“. Būtent šiandien, būtent dabar, nes galimas dalykas, kad ryt poryt Danijos princo istorija vėl pavirs kuriam laikui tik senų laikų istorija,“ – rašė režisierė Irena Bučienė. Režisierė aktualizavo „Hamletą“. Jai buvo svarbi metafora – „Danija – kalėjimas“. Dailininkė Virginija Idzelytė Hamletą aprengė panašiais į kalėjimo drabužiais, Laertą ir dvariškius – breikerių kombinezonais, o Klaudijų, Gertrūdą, Polonijų bei kai kuriuos kitus „neigiamus“ personažus – retro stiliaus drabužiais. Deja, ne vienas kritikas pažymėjo, kad režisierė labai supaprastino sudėtingą W. Shakespeare’o dramą. Gertrūdos vaidmenį spektaklyje kūrė dvi aktorės – Aldona Janušauskaitė ir E. Gabrėnaitė. Pasak kritikų, aktorės traktuoja Gertrūdą kaip „įsimylėjusią patelę“. Dovydas Judelevičius rašė: „A. Janušauskaitės Gertrūda dar kiek santūresnė, pro demonstruojamą jausmą Klaudijui retkarčiais prasiveržia dėmesys sūnui. (…) E. Gabrėnaitė kur kas labiau paklusta režisierei. Hamleto laiškas Ofelijai kelia jai vien juoką. (…) E. Gabrėnaitės-Gertrūdos juoko kaukė nenukrenta net tada, kai nužudomas Polonijus ir aiškėja visa tiesa apie Klaudijaus nusikaltimą“.
(Lietuvių literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Pirmoji lietuviška antidrama. Tai ne pagal pjesę, o greičiau pagal scenarijų pastatytas spektaklis, kurio pagrindu kiekvieną kartą aktoriai kuria vis naują, vis kitokį spektaklį. Pauliui Širviui skirtas spektaklis yra ne biografinis kūrinys, o asociatyvinis vaidinimas apie Poetą, jo laikmetį – pokarį Lietuvoje. Spektaklyje įpinta ištraukų iš Jacko Londono romano „Martinas Idenas“. Viename laiške P. Širvys yra prasitaręs, kad šiame herojuje jis tarsi mato save. Nevaidinantys Lietuvos TSR valstybinio akademinio dramos teatro aktoriai (R. Paliukaitytė, M. Smagurauskas, E. Gabrėnaitė, I. Leonavičiūtė ir kiti) susirinko į grupę ir ėmė dirbti su Rimu Tuminu. „Spektaklyje yra tikras konfliktas (ne virtuvės lygio kivirčai) tarp Poeto, Asmenybės ir viską niveliuojančio, fatališkai melagingo, žiauraus laiko“, – rašė Egmontas Jansonas. – „Jame yra pokario Lietuvos atmosfera, aromatas, tikrumas (…). Ir jame, svarbiausia, palikta didžiulė erdvė aktoriaus kūrybingumui, kuriuo R. Tumino skatinami ėjo „akademikai“.
Ramunė Marcinkevičiūtė rašė, jog toks darbo pobūdis – tai ir naujas sceninio ansambliškumo variantas, kuris ne kiekvienam priimtinas: „Juk vaidinimo „Čia nebus mirties“ aktoriai aukoja solo vardan partnerystės. Iš jų tarpo išskirti ką nors vieną – reikštų pažeisti visumą. Kiekvieno vaidmens dalelė yra kitame ir dar kitame… Tik teatralas gali suprasti, kiek reikia pastangų tokiai partnerystei pasiekti. Todėl galime kalbėti apie unikalumą: „pjesės“ „Čia nebus mirties“ nepakartos joks kitas teatras.“
(Lietuvių literatūros ir meno archyvo nuotr.)
„Mano Ranevskaja – maksimalistė, kažkokia mistiška, žodžiais nenusakoma moteris. Visi šalia esantys vyrai žavisi, gal net myli (kaip kas moka) ją. Net Lopachinas neabejingas. Ranevskaja tą suvokia. Ji vertina, gerbia Lopachiną, bet jis… per daug aiškus. Įsimylim gi kažką nepasiekiamą, nesuvokiamą, nesuprantamą…“, – apie savo sukurtą personažą sakė E. Gabrėnaitė. Jos Ranevskaja nujaučia lemtį, ji yra ori, valdinga. Aktorė savo vaidyba parodo, kad jos praeitis lieka čia. Mes nematome scenoje nei namų, nei sodo. Bet tuščia scenos erdvė ir apšvietimas dažnai būna kur kas iškalbingesni. Spektaklio premjera įvyko 1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje. Mes visi tada kai ką atradome ir su kai kuo atsisveikinome. Į žurnalistės Neringos Kažukauskaitės klausimą, kokia pagrindinė spektaklio tema, režisierius Rimas Tuminas atsakė: „Atsisveikinimas. Nes koks bebūtų gyvenimas, jis buvo mūsų, kito nebus, ir su tuo, kurį gyvenome, reikia atsisveikinti. Atsisveikinti ne dramatiškai ir ne tragiškai, o viską supratus, suvokus“.
