-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kovo pradžioje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) parodė naują Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymą. Spektaklio režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas – bene garsiausias mūsų dienų teatro kūrėjas Robertas Wilsonas (JAV), muzikos vadovas – dirigentas Modestas Pitrėnas.
Naujasis pastatymas yra LNOBT, Madrido karališkosios operos, Kanados operos teatro Toronte ir Hjustono „Grand Operos“ koprodukcija. Madride premjera įvyko pernai lapkritį ir buvo parodyta 18 kartų, Toronte premjera numatyta rugsėjį – suplanuota 12 spektaklių. Deja, Vilnius apsiribojo 4 rodymais – atšaukė numatytą penktąjį spektaklį balandį dėl pastatymo sudėtingumo, esą jį sunku įkomponuoti tarp kitų LNOBT spektaklių.
Sunku nuslėpti nusivylimą tokiu provincialumu. Juk naujoji „Turandot“ – ant bangos! Premjera sulaukė daugybės palankių recenzijų ne tik iš operos, bet ir iš teatro kritikų, kurie šiaip jau nemėgsta, nesupranta šio žanro. Didžiulis publikos anšlagas! Tačiau į LNOBT „Turandot“ sugrįš tik 2020 m. vasarį. Klausimas – kokios kokybės grįš…
Beje, šis R. Wilsono spektaklis yra antrasis „Turandot“ pastatymas LNOBT ir apskritai Lietuvoje. Pirmą kartą „Turandot“ buvo inscenizuota 2003 m. amerikiečių dirigento Stefano Lano drauge su vokiečių bei austrų statytojų komanda. Nors kitos populiariojo italų kompozitoriaus operos – „Toska“, „Madam Baterflai“ – Lietuvoje dažnai statomos.
„Turandot“ yra trijų veiksmų G. Puccini opera, kurią jis rašė gyvenimo pabaigoje ir kurios nespėjo užbaigti. Kompozitorius mirė 1924 m., sukūręs du pirmuosius operos veiksmus ir dalį trečiojo. Finalą pagal išlikusius G. Puccini eskizus kompozitoriaus sūnus Tonio Puccini ir leidėjas Tito Ricordi patikėjo sukurti kompozitoriui Franco Alfano. Mat pastarojo opera „Šakuntalos legenda“ jiems atrodė panašios egzotiškos tematikos ir pasižymėjo sodria, G. Puccini stiliui artima orkestruote. F. Alfano turėjo pateikti net du operos finalo variantus, nes tik antrąjį, kuriame griežčiau laikytasi G. Puccini eskizų ir minimaliai liko paties F. Alfano sukurtos muzikos, 1926 m. patvirtino tiek leidėjas ir kompozitoriaus sūnus, tiek dirigentas Arturo Toscanini. Jo prieš mirtį kompozitorius prašęs: „Neleisk numirti mano Turandot.“ Legendinis maestro dirigavo operos premjerą Milano „La Scalos“ teatre 1926 m. balandžio 25 d. Beje, pirmąjį premjeros vakarą buvo rodoma originali G. Puccini „Turandot“ versija – be F. Alfano prirašytos pabaigos, o kitą vakarą – visa opera su „neoriginaliu“ finalu.
Turandot tema G. Puccini užsidegė 1919 m. apsilankęs to paties pavadinimo žymaus austrų režisieriaus Maxo Reinhardto spektaklyje. Kompozitorius pradėjo gilintis į Friedricho Schillerio 1801 m. parašytą pjesę, vis dėlto operos libreto pagrindu tapo grafo Carlo Gozzi 1762 m. sukurta pjesė „Turandot“. O originali įnoringosios princesės istorija atkeliauja iš dar toliau – XII a. persų poeto Nizami poemos „Septynios gražuolės“ (beje, Rusų dramos teatre rodoma Jono Vaitkaus „Septynių gražuolių“ inscenizacija). Nizami poemoje Turandot figūruoja kaip princesė numanomai iš Rusijos, o jos vardas reiškia Turano žemės – kaip iraniečiai vadino Centrinę Aziją – dukrą.
Operoje veiksmas vyksta Kinijoje. Čia pasirodo princas Kalafas ir pamilsta šaltąją princesę Turandot. Kad ją vestų, jis turi įminti tris mįsles: jei bent kartą suklys, mirs. Kalafas atspėja visus tris sykius, bet Turandot širdies nelaimi. Tuomet jis pasiūlo savo sąlygą: jei princesė iki aušros sužinos jo vardą, ryte jis mirs.
G. Puccini su libretistais Giuseppe Adami ir Renato Simoni susitiko 1920 m. kovą; nekantraudamas, dar nesulaukęs libreto (buvo priekabus, ir libretistai turėjo nemažai taisyti) muziką pradėjo rašyti 1921 m. sausį. 1924 m. kovą kompozitorius jau buvo sukūręs visą operą iki finalinio dueto. Tačiau jis nebuvo patenkintas libreto tekstu ir nebekūrė iki pat spalio 8-osios, kai pagaliau jam tiko ketvirtasis G. Adami pateiktas dueto variantas. Jau sunkiai sirgdamas spalio 24 d. jis išvyko į Briuselį, kur jam buvo taikoma eksperimentinė spindulinė terapija. G. Puccini numanė, kad padėtis rimta (diagnozė jam nebuvo atskleista), todėl grįždamas iš Briuselio aplankė A. Toscanini ir primygtinai prašė pasirūpinti „Turandot“ pastatymu. G. Puccini mirė nuo širdies smūgio 1924 m. lapkričio 29 d.
(Martyno Aleksos nuotr.)
Kompozitorius paliko visiškai baigtą, orkestruotą „Turandot“ iki Liu mirties scenos ir 36 puslapius eskizų operos finalo. Jis tikėjosi, kad operą užbaigs gana garsus to meto kompozitorius Riccardo Zandonai, kurį siūlė „Ricordi“ leidykla. Tačiau kompozitoriaus sūnus Tonio nepritarė šiam pasirinkimui, ir iki šiol operos teatruose girdime „Turandot“ su F. Alfano sukurtu finalu.
Įvairių tautų folklore netrūksta pasakų apie aikštingą princesę, neišsirenkančią jaunikio, kad ir kokie puikūs būtų pretendentai. Arba apie liūdną, nesijuokiančią princesę. Pabaiga visuomet būna laiminga – aikštingosios princesės pamokomos, paniurėlės prajuokinamos ir tampa mielomis karalienėmis. Turandot istorija irgi turėtų baigtis panašiai: neišsiaiškinusi princo vardo, nors tikėdamasi jį išgauti net kankina ir liepia nužudyti Kalafą mylinčią mergaitę Liu, galiausiai iš jo paties sužino vardą ir gali jį pasiųsti mirti. Tačiau tėvui imperatoriui Altoumui paklausus drąsuolio vardo ji, paveikta Kalafo bučinio, atsako: „Jo vardas – meilė.“
Vis dėto R. Wilsono pastatyme Turandot išlieka nepalenkiama, jai nereikia Kalafo meilės. Ar dėl to opera netenka įtaigos? Anaiptol. Režisierius, nuosekliai brėždamas savo mintyse sudėliotą, mums nebūtinai paaiškinamą dramaturginę pastatymo liniją, nuveda vyksmą kulminacijos link – pasak jo, iki pat paskutinės sekundės, kuri visada yra svarbiausia. Paskutinė „Turandot“ sekundė buvo visiškas šviesos išjungimas – aklina tamsa, į kurią po spalvomis žaižaruojančio finalo nuskendo visa scena.
Taigi, šviesos. Charakteringas, persiliejančių spalvų ir atspalvių R. Wilsono šviesų dizainas yra vienas labiausiai masinančių šio menininko stiliaus ženklų. Rafinuotą šviesų misteriją prisimename iš jo 2007 m. LNOBT statytos Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“. Tiesa, anuomet dominavo mėlyna, balta ir juoda spalvos, o šį kartą jas papildė ryškiai raudona – karališka, kraujo, meilės, Rytų spalva ir vietomis prasimušantis auksas. Vizualinį įspūdį reikšmingai papildo Jacques’o Reynaud kurti kostiumai ir stilizuotas Manu Halligan grimas bei perukai.
Vilsoniškoji vizualinė estetika neatskiriamai susijusi su režisieriaus kultivuojamu statiškuoju teatru, griežtai reglamentuota sceninio judesio choreografija, pabrėžiant sceninio vyksmo dirbtinumą ir sureikšminant kiekvieną judesį scenoje (režisūros bendraautorė Nicola Panzer). Menininko stilius puikiai pabrėžė G. Puccini „Turandot“ orientalizmą. Režisierius, kalbėdamas apie šį savo darbą, minėjo Pekino operą, No teatrą, kurie savo ritualizuota raiška ypač nutolę nuo jo itin nemėgstamo europietiškojo natūralizmo.
Kaip ir kituose savo darbuose, R. Wilsonas šiame pastatyme pabrėžia teatro dirbtinumą, kad scena nėra tikrasis gyvenimas. Vis dėlto griežtai sustruktūrintas, vaizdiniu požiūriu išgrynintas spektaklis daro stiprų emocinį poveikį.
Su žiūrovais „Turandot“ atsisveikino beveik metams (Martyno Aleksos nuotr.)
Operos spektaklio sėkmė didele dalimi priklauso nuo muzikinio atlikimo. Jei skambesys kliūva, vargu ar išgelbės net ir puikiausias pastatymas. M. Pitrėno vadovaujama muzikinė pastatymo pusė tikrai verta garsiojo bendraautoriaus – R. Wilsono – darbo. Puikiai palaikomas spektaklio kaip muzikinės visumos tempas, muzikoje girdima drama, o orkestras žaižaruoja turtingomis G. Puccini suteiktomis spalvomis. M. Pitrėnas dirigavo kovo 1 ir 2 d. spektakliams, o kovo 8, 9 d. – Martynas Staškus.
Turandot dainavo Sandra Janušaitė (kovo 1, 8 d.) ir Viktorija Miškūnaitė (kovo 2, 9 d.). S. Janušaitei Turandot partija nėra naujiena, ji šį vaidmenį atlieka Latvijos nacionalinėje operoje, o V. Miškūnaitei tai buvo debiutas.
S. Janušaitė yra patyrusi dramatinio soprano vaidmenų atlikėja – ji dainuoja Toską G. Puccini operoje, Zentą Richardo Wagnerio „Skrajojančiame olande“, dainavo Elzą „Lohengrine“ ir t. t. Stiprus, išlavintas balsas, nebijantis jokių G. Puccini muzikos išbandymų. S. Janušaitei puikiai tinka ir R. Wilsono Turandot traktuotė – aiškiai fiksuoti scenos judesiai, griežta laikysena, solistė gerai įvaldžiusi „mokėjimo stovėti“ scenoje meną (anot R. Wilsono, to europiečiai atlikėjai nemokomi).
V. Miškūnaitės dramatinių vaidmenų patirtis nedidelė, tad ne vienam melomanui kilo abejonių dėl šio jos gana rizikingo posūkio. Juk solistė dainuoja, pavyzdžiui, subtiliojo bel canto stiliaus Džuljetą Gaetano Donizetti operoje „Kaupulečiai ir Montekiai“, o pučiniškoji Turandot yra visai kitokio tipo partija. Paprastai, jei solistės dainuoja bel canto, tai nedainuoja Turandot, ir atvirkščiai. Ar tai reiškia, kad V. Miškūnaitė imasi naujo vokalinio amplua?
Kalafą kovo 1, 2 d. dainavo Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt), kovo 7, 8 d. – gruzinų tenoras Michailas Šešaberidzė. V. Vyšniausko pasirodymai buvo užtikrinti, abi nuostabiąsias arijas „Non piangere, Liù“ ir „Nessun dorma“ jis atliko pasigėrėtinai. Buvo sceniškai tikslus. M. Šešaberidzė, regis, sirgo, tad jo dainavimas pasirodė blankesnis, ypač greta ryškiųjų solisčių.
Pasiaukojančią Liu dainavo viešnia iš Rusijos Jevgenija Dušina (kovo 1, 2 d.) ir jaunas lietuvių sopranas Agnė Stančikaitė (kovo 8, 9 d.). J. Dušina pasirodė kaip puikios vokalinės technikos sopranas, žavėjo emociškai tikslia interpretacija. A. Stančikaitė džiugino skambiu balsu, sodriu dainavimu ir publikai tapo tikru šio spektaklio atradimu. Kitus vaidmenis skirtingais vakarais atliko Marco Spotti (Italija) ir Liudas Norvaišas – Timūras, Olegas Orlovas (Latvija) ir Kęstutis Alčauskis – imperatorius Altoumas, Arūnas Malikėnas ir Eugenijus Chrebtovas – Mandarinas.
Publiką ypač sužavėjo komiškoji, nuolat šokčiojanti ir besivaipanti Pongo, Pango ir Pingo trijulė, atsverianti „Turandot“ istorijos rimtumą ir grąžinanti spektakliui iš Carlo Gozzi pirmavaizdžio ateinančios commedia dell’arte spalvų. Kovo 1, 2 d. vaidmenis atliko ispanų tenorai Vicenças Esteve ir Juanas Antonio Sanabria, dalyvavę ir Madrido pastatyme, taip pat jaunas lietuvių baritonas Steponas Zonys, kuris pademonstravo gražų tembrą išryškinantį dainavimą. Kovo 8, 9 d. dainavo Tomas Pavilionis, Rafailas Karpis ir Šarūnas Šapalas.
Džiugu, kad „Turandot“ spektaklio galima klausytis užsimerkus (R. Wilsonas tai mėgsta), bet ir atvėrus akis tave pagauna spalvų ir simbolių partitūra.
