Smegenys be sienų

Smegenys be sienų

Australija ir Kanada siekia pritraukti daugiau studentų iš svetur. Tai kelia pavojų JAV ir Jungtinei Karalystei.

Montana Hirschowitz tiksliai pamena, kada nusprendė mokytis užsienyje – būdama dešimties vieną naktį, kai į jos namus Johanesburge įsilaužė ginkluoti plėšikai ir grasino šeimai. Quangas Nguyenas savo pasirinkimo nesieja su konkrečia akimirka: jis tiesiog nenorėjo, kad nemažą dalį studijų laiko surytų komunistinės ideologijos paskaitos, kaip įprasta jo gimtajame Vietname. Marokietė Jehanne Aghzadi visą vaikystę lankė amerikietiškas mokyklas ir norėjo tęsti studijas anglų kalba. Joy Lin ieškojo geresnės programos, nei galėjo rasti Kinijoje, ir norėjo aktyvesnio studentiško gyvenimo, o baigusi turėti progą įgyti darbo svečioje šalyje patirties.

Visi galiausiai atsidūrė Majamio universitete Floridoje, o priežastys rinktis šią mokyklą buvo ne mažiau įvairios nei tos, dėl kurių jie paliko tėvynę: geras oras, aukštai vertinamos juos dominančių dalykų studijos, parama studentams, o vienu atveju – stipendija. Bet, atmetus konkrečius atvejus, jie – dalis masinės tendencijos. Ne gimtinės universitetuose ir koledžuose studijuoja daugiau jaunuolių nei kada nors. Kai kuriose šalyse ir programose užsieniečiai šiandien sudaro nemažą dalį studentų: antai Australijoje – ketvirtadalį, o JAV aukštosiose mokyklose tokių yra apie milijoną.

2000 m. pasaulyje tarptautinių studentų buvo 2 mln., o dabar – jau 4,5 mln. Besivystančiose šalyse, kur vietos pasiūla prasta, daugėjant gyventojų ir augant pajamoms, iki 2025 m. jų skaičius turėtų pasiekti 7–8 mln. Rinkos dalį bando atsiriekti keli kraštai, kur tradiciškai užsieniečių studijavo nedaug. Japonija deda pastangas, kad iki 2020 m. joje aukštuosius mokslus krimstų 300 tūkst. svetimšalių, t. y. 60 proc. daugiau nei dabar. Malaizija iki 2025 m. viliasi beveik padvigubinti skaičių – iki 250 tūkst.

Studijos užsienyje išpopuliarėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai kelios turtingos šalys pristatė paramos programas ir pradėjo siūlyti daug stipendijų. Augančios skurdesnių kraštų gyventojų pajamos pridėjo finansinį motyvą. Turtingų valstybių vyriausybės dažnai reguliuoja, kiek vietinių priimti į universitetus ir kiek imti už mokslą. Užsieniečiai, kuriems galima nustatyti didesnį mokestį, papildo aukštųjų mokyklų kišenes ir subsidijuoja vietos studentus. Bet ne visos šalys, kurioms pasisekė pritraukti daug svetimšalių studentų, daro tai, ko reikia, kad jie toliau plūstų.

Šiandien daugiausia sutraukia anglakalbės valstybės, nes naudinga mokėti anglų kalbą. Prancūzija populiari tarp buvusių jos imperijos kraštų ir abiturientų, kurie baigia visame pasaulyje veikiančias prancūziškas mokyklas, dotuojamas Prancūzijos vyriausybės. Daug studentų sutraukia Vokietija, pradėjusi siūlyti podiplomines programas anglų kalba ir panaikinusi mokestį už mokslą net užsieniečiams.

Absoliučiais skaičiais pirmauja JAV, kur 2014–2015 m. mokėsi 975 tūkst. atvykėlių studentų. Geriausi šios šalies universitetai jau seniai traukia gabiausius užsienio protus, ypač tiksliųjų mokslų srityje, ir dažnai vilioja dosniomis stipendijomis. Bet pagal proporciją JAV rezultatai ne tokie įspūdingi – tik 5 proc. tenykščių studentų yra iš užsienio.

Viena priežastis – po 2001 m. teroro išpuolių sugriežtintos vizų išdavimo taisyklės. Kita – norintiems dirbti ne studentų miestelyje reikia specialaus leidimo, o baigus aukštąją sunku ilgam likti ir dirbti. Taip pat nelengva ilgesniam laikui gauti darbo vizą, tad dažnas studentas, kurio piniginė plona, verčiau vyksta kitur, kad galėtų padengti dalį sąnaudų. Be to, dauguma JAV institutų atsisako mokėti švietimo agentams – konsultantams, kurie padeda jaunuoliams, ypač Azijoje, pasirinkti aukštąją mokyklą ir pateikti jai dokumentus. Pasak konsultacijų bendrovės „i-graduate“, agentai JAV vertina kaip patraukliausią kryptį, bet rečiau rekomenduoja jų aukštąsias mokyklas, nes daugiausia dirba už komisinius.

Paprastai studentai iš pradžių pasirenka šalį, o tik tada sprendžia, į kurį koledžą stoti. „Tai reiškia, kad nacionalinė reklamos strategija yra labai svarbi“, – sakė Markas Reidas iš Majamio universiteto. O JAV tokios neturi, tad kiekvienai įstaigai tenka pačiai reklamuotis užsienyje. M. Reidas su kolegomis rengia pristatymus tarptautinėse mokyklose ir dalyvauja verslo mugėse – kasmet aplanko apie 65 šalis. Tai apsimoka. Majamyje studentų iš užsienio dalis triskart viršija nacionalinį vidurkį. Atvykėliams iš Lotynų Amerikos patinka gyventi mieste, kur dauguma vietinių – ispanakalbiai. Studentai iš Kinijos Majamiu susidomėjo 2009 m., kai JAV universitetų reitinge, kurį rengia „US News and World Report“, šis miestas pateko į penkiasdešimtuką.

Aukštasis mokslas po Pietų kryžiumi

O štai Australijai tarptautiniai studentai (ir jų sumokami pinigai) jau seniai yra nacionalinis prioritetas. Šioje šalyje švietimas tarp eksporto sektorių užima antrą vietą po kasybos, ir 2015 m. jo vertė siekė 18 mlrd. Australijos dolerių (15 mlrd. JAV dolerių). Ten ketvirtis visų studentų, o verslo ir vadybos programose – beveik pusė, yra iš užsienio. Poroje ypač verslių įstaigų Australijoje gimę studentai sudaro mažumą.

2009–2012 m. Australija nebėra tokia patraukli. Taip iš dalies nutiko sustiprėjus valiutai, bet taip pat dėl to, kad rasistiniai išpuoliai prieš studentus iš Indijos Melburne ir žlugę keli prastai valdyti privatūs koledžai suteršė jos įvaizdį užjūryje. Vyriausybės kova su nesąžiningu vizų išdavimu ir nekokybiškomis programomis atkreipė dėmesį į nevienodą pasiūlą, taip pat visiems studentams, net stojantiems į elitines įstaigas, reikėjo ilgiau laukti vizos. Smukus valiutos kursui ir sušvelninus vizų išdavimo taisykles, stojančiųjų vėl padaugėjo. Davidas Hetheringtonas iš Sidnėjaus idėjų kalvės „Per Capita“ pateikia du šios istorijos moralus. Pirma, užsienio studentams reikia aiškių vizų išdavimo taisyklių ir teisės dirbti studijuojant. Antra, šalies įvaizdis turi reikšmės.

Kanada, kur dar neseniai universitetuose buvo reta svetimšalių studentų, pasimokė iš Australijos patirties. Maždaug prieš dešimt metų vyriausybė nusprendė, kad priimdami daugiau užsieniečių, kurie už mokslą moka brangiau, universitetai galėtų pataisyti savo finansinę padėtį, o mokslus baigę atvykėliai būtų vertingas jaunų kvalifikuotų darbuotojų šaltinis. Imigracijos taisyklės visada buvo gana palankios, kaip pabrėžia Paulas Brennanas iš organizacijos „Kanados koledžai ir institutai“ (angl. Colleges and Institutes Canada), bet dar neseniai nebuvo aiškios tvarkos, kaip baigus studijas pradėti dirbti, o vėliau gauti leidimą nuolat gyventi. Šiandien taisyklės numato, kad darbą susiradę absolventai automatiškai įgyja teisę iki trejų metų likti Kanadoje, priklausomai nuo studijų trukmės. Vėliau į šią darbo patirtį atsižvelgiama, jei jie kreipiasi leidimo nuolat gyventi.

Bendradarbiaujant koledžams, universitetams ir Kanados imigracijos tarnybai, rečiau vizų negauna studentai iš Indijos – tikslinės rinkos. Ketvirtis visų užsienio studentų (ir pusė iš Indijos ir Kinijos) galiausiai gauna leidimą nuolat gyventi. „Pastaruoju metu tarptautinių studentų skaičių daugiausia augina trumpesnės koledžų ir politechnikumų studijų programos“, – pasakojo P. Brennanas. Jas mėgsta diplomus jau turintys, bet darbo nerandantys indai, taip pat jaunimas iš nedarbo kamuojamų Italijos ir Ispanijos. 2008 m. į tokias studijų programas įstojo 1,2 tūkst. indų, o pernai skaičius jau siekė 14 tūkst.

Jungtinė Karalystė taip pat mano, kad tarptautinių studentų politika neatsiejama nuo imigracijos politikos, bet pasirinko priešingą kursą. Užsieniečiai jos universitetus labai vertina. Iš viso 14 proc. tenykščių studentų yra ne iš ES. Dar 5 proc. atvykę iš kitų Bendrijos šalių (pagal ES taisykles jie priimami vienodomis sąlygomis kaip vietiniai ir moka tokią pat kainą). 2013–2014 m. studentų, kurie atvažiavo ne iš ES, mokamas mokestis už mokslą (vyriausybės neribojamas) Anglijos universitetams atnešė 3,3 mlrd. svarų sterlingų, t. y. 13 proc. pajamų. Pusė magistrantų, lankančių į darbą orientuotas dienines studijas, yra ne iš ES, o Britų tarybos tyrimas rodo, kad kai kuriose tiksliųjų mokslų šakose, pavyzdžiui, elektronikos inžinerijoje ir biologijos moksluose, dalis viršija 80 proc.

Pastaraisiais metais į šią sėkmę kėsinasi 2010 m. duotas populistinis Konservatorių partijos, anuomet buvusios opozicijoje, pažadas sumažinti grynąją imigraciją iki 100 tūkst. asmenų per metus. Daug žmonių į Jungtinę Karalystę atvyksta iš buvusių imperijos kraštų pagal šeimos susijungimo įstatymus, taip pat dėl ES laisvo judėjimo, tad vyriausybė nepajėgi sustabdyti didžiosios dalies imigracijos. Pagrindinė išimtis – studentai, atvykstantys ne iš ES. Atėję į valdžią konservatoriai bandė jų neįsileisti griežtindami vizų išdavimo taisykles, didindami rinkliavas, ribodami studentų teisę studijų metu dirbti ne visą dieną ir apsunkindami jų galimybes likti baigus mokslus.

Rezultatą atskleidžia skaičiai. 2014–2015 m. naujų studentų iš kitų nei ES šalių sumažėjo 3 proc., nors pasaulyje, įskaitant tris pagrindines anglakalbes Jungtinės Karalystės konkurentes, užsienio studentų solidžiai padaugėjo. Jaunuolių iš Kinijos, dažnai norinčių išsisukti nuo gaokao, negailestingo valstybinio stojamojo egzamino, o ne užsidirbti pinigų turtingesnėje valstybėse ar emigruoti, srautas nenutrūko. Bet indų ir pakistaniečių, kurie paprastai už mokslą išgali susimokėti tik tada, jei dirba studijuodami ir dar metus ar porą po to, stoja perpus mažiau.

„Jungtinė Karalystė pavojingai priklauso nuo menkstančios paklausos iš Kinijos“, – įspėja Willas Archeris iš „i-graduate“. Taip pat jis pabrėžia, kad švietimo agentai Jungtinę Karalystę ėmė laikyti ne tokia patrauklia kryptimi, nors, palyginti su kitomis valstybėmis, daugiau mokslus Didžiojoje Britanijoje baigusių tarptautinių studentų įgytą išsilavinimą vertina labai gerai ir daugiau teigia esantys patenkinti studijomis, šią šalį rekomenduosiantys kitiems.

Mokslo trauka

Kai kuriuose kraštuose, iš kurių jau seniai daug studentų keliauja į užsienį, gerėja švietimo kokybė. Populiarėja vietos centrai, kaip antai Singapūras ir Honkongas: ne gimtojoje šalyje studijuojančių azijiečių dalis Azijoje išaugo nuo 36 proc. 1999 m. iki 42 proc. 2007 m. „Be to, daugiau studentų renkasi vadinamąsias tarpnacionalines, o ne tarptautines studijas“, – pridūrė Michaelas Peakas iš Britų tarybos. Jie derina vietos ir užsienio programas, pavyzdžiui, pradeda studijuoti tėvynėje ir tik paskutiniais metais baigti mokslų išvyksta svetur.

„Ši tendencija ryškiausia vadovavimo studijose, kai svarbiau ne šansas dirbti turtingoje šalyje, o įgyti tarptautinės patirties“, – tvirtino Andrew Crispas iš švietimo rinkodaros bendrovės „CarringtonCrisp“. Vis daugiau verslo administravimo ir vadovavimo magistrantūros studijų programų siūlo partnerystės arba aukštųjų mokyklų grupės, o iš studentų tikimasi, kad jie mokysis keliose skirtingose vietose. Brangių užjūrio studijų paklausą gali nurėžti ir internetinės studijos – jei ne išstumdamos, tai leisdamos jaunuoliams dalį užsienio aukštosios mokyklos kursų studijuoti pigiau iš namų.

Anglakalbės šalys iš tarptautinių studentų gavo daug naudos. Jie subsidijavo vietinius, neleido numirti tiksliųjų mokslų programoms, grįžę tapo neoficialiais ambasadoriais, o tie, kurie liko, sumažino kvalifikuotų darbuotojų stygių. Vienos valstybės pasinaudojo proga, bet kitos tik plaukė pasroviui. Pačios kvailos.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų