A. Materas ir jo kūrinys „Antena“. (Asmeninio A. Matero archyvo nuotr.)

Šlovė ir kalėjimas: du Saudo Arabijos menininkų likimai

Šlovė ir kalėjimas: du Saudo Arabijos menininkų likimai

Ahmedas Materas ir Ashrafas Fayadhas buvo geriausi draugai. Dabar pirmasis yra garsiausias Saudo Arabijos menininkas ir kultūros komisaras, o antrasis kankinasi tamsiame kalėjime. Nicolas Pelhamas pasakoja apie jų pakilimą ir nuopuolį.

Šiemet Saudo Arabijos sosto įpėdiniui Mohamedui bin Salmanui apsilankius Niujorke, Taimso aikštėje ant didžiulio reklamos stendo buvo rodomas garsiausio šios karalystės menininko A. Matero atvaizdas. Per pastaruosius kelerius metus jis sužibėjo Londono, Niujorko, Paryžiaus parodose ir tapo toks ryškus Saudo Arabijos meno scenoje, kad jo kolegoms tenka gerokai pakovoti dėl dėmesio. „Apie kitus autorius beveik niekas nerašo“, – pareiškė vienas Saudo Arabijos kuratorių. 2017-aisiais A. Materas buvo paskirtas MiSK meno instituto – to paties pavadinimo fondui pavaldžios kultūros ir švietimo organizacijos – meno direktoriumi. Šiai įstaigai pavesta rūpintis meno sklaida karalystėje ir kultūrine diplomatija – užsienyje. A. Materas atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant nepaprastai ambicingą ekonominių ir socialinių permainų planą, kuriuo siekiama sumažinti valstybės priklausomybę nuo pajamų iš naftos ir atsikratyti viduramžiško tamsumo bei neapykantos moterims etikečių.

Princas Mohamedas keliauja po pasaulį įtikinėdamas verslo lyderius, technologijų milžinus ir pramogų impresarijus, kad Saudo Arabijoje gali suklestėti ir populiarioji, ir aukštoji kultūra. Pirmąsyk per daugiau kaip 30 metų kino teatruose vėl rodomi filmai. Pirmą kartą šalies istorijoje arenose koncertuoja populiariosios muzikos žvaigždės. Šioje piligriminėje kelionėje A. Materas lydi princą kaip šalies meninio atgimimo įsikūnijimas. Jis dalyvavo Saudo Arabijos įpėdinio susitikime su Xi Jinpingu, per kurį būsimasis karalius Kinijos pirmininkui įteikė vieną menininko paveikslų.

A. Matero sėkmės istorija sudėtingesnė ir dviprasmiškesnė, nei galima spręsti iš dabartinio jo populiarumo. Ji atskleidžia ne tik neregėtą liberalizaciją, kuria šiuo metu mėgaujasi daugelis Saudo Arabijos kultūrinio elito atstovų, bet ir kompromisus su valdžia, kurių vis dar neįmanoma išvengti. A. Materas reputaciją susikūrė ne vien savo pastangomis. Bet kai kurie jo bendražygiai pristigo jėgų. „Žinoma, – sako vienas Saudo Arabijos menininkų. – Be Ashrafo nieko nebūtų pavykę.“

Buvę geriausi draugai

Tarp A. Fayadho ir A. Matero – vienų metų skirtumas. Pirmasis gimė 1980 m., antrasis – 1979-aisiais. Abu užaugo Abhos mieste uolėtuose kalnuose pietvakariniame šalies kampelyje, prie Jemeno sienos. Šią pusiasalio dalį 1929 m. Saudų giminė užkariavo paskutinę. Nugalėtojai su šaknimis išrovė ten klestėjusias spalvingesnes jemeniško islamo atmainas ir vietoj jų primetė vienspalvę šios religijos versiją. Tuo metu, kai gimė abu draugai, ekstremistai bandė nuversti monarchiją, kurią laikė dekadentiška ir vakarietiška. Išvaryti iš Mekos jie plūstelėjo į pietus pro Abhą į Jemeną ir įsteigė bazę Damadže, iškart kitapus sienos.

Damadžo dvasininkai Abhoje imliems klausytojams transliuoja savo bekompromises pažiūras. Šiam miestui būdingi avilio formos namai nugriauti iš dalies ir dėl to, kad jų sienas puošė lengvabūdiški piešiniai, o bendruomeninės erdvės skatino ichtilato (maišymosi su moterimis) nuodėmę. Mokytojai vertė mokinius ištrinti nupieštas gyvūnų galvas, kad dievas nenubaustų už stabmeldystę. Pričiupus muzikos klausančius vaikus būdavo įspėjama, jog paskutinio teismo dieną Dievas pripils jiems į ausis išlydytos geležies ir pasiųs į jų kapus gyvačių. Tai visai kitoks pasaulis nei Džida, kur vyravo prabangūs namai, vakarietiškas elitas ir užaugo ankstesnė menininkų karta.

Paauglystėje A. Fayadhas ir A. Materas buvo geriausi draugai. Jiems pavyko išvengti slogių Abhos suvaržymų ištrūkstant į kalnus, kur abu rūkydavo vandens pypkę ir piešdavo bloknotuose. Taip pat deklamuodavo eiles: A. Fayadhas giliu melodingu balsu, o A. Materas aukštesniu. Giedromis dienomis jie žiūrėdavo į Raudonąją jūrą ir įsivaizduodavo už jos plytintį pasaulį, kuriame menas toks įtakingas, kad net galėtų išlaisvinti karalystę iš religinės priespaudos. Universitete studijuodamas mediciną A. Materas galėjo piešti žmogaus kūną be religinių sankcijų. Vieną ankstyviausių jo darbų ciklų – „Apšvietimas“ – sudaro žmogaus liemens rentgeno nuotraukos, įrėmintos tekstais, kad atrodytų lyg komentarų apsupti Korano puslapiai.

Anuomet terminas „multimedija“ vaikinams nebuvo girdėtas, bet iš esmės jie darė būtent tai.

Neturėdami meninio išsilavinimo abu jaunuoliai mokėsi iš interneto, kuris Saudo Arabijoje pasirodė XXI a. pradžioje. Jie išvengė oficialių meno mokyklose dėstomų technikų ir pasitelkė organiškas, paprastas formas. Anuomet terminas „multimedija“ vaikinams nebuvo girdėtas, bet iš esmės jie darė būtent tai. A. Materas animuodavo savo rentgeno nuotraukas. Nusišovę į galvą jo nežemiški kūnai virsdavo benzino kolonėlėmis, o rankos – jų antgaliais.

Aplink šiuodu menininkus ėmė burtis bendraminčių maištininkų ratelis. Abdulnasseras Gharemas aksominėmis Caravaggio spalvomis nutapė grupę beduinų drabužiais apsirengusių menininkų. Jo modeliu tapo manekenas, nes pozuoti nuogam drausta. Menininkė Arwa al Neami Abhos atrakcionų parke nufilmavo klykiančias moteris, nors religinė policija draudė kelti triukšmą. Vaizdo įraše moterys lėtai ir tvarkingai važinėja elektriniais karuselių automobiliukais (vienintelėmis transporto priemonėms, kurias tuo metu joms leista vairuoti) lyg paisydamos kelių eismo taisyklių. Menininkė siekia parodyti, kad ir moterys gali būti drausmingos vairuotojos. Santykiai meno bendruomenėje klestėjo. A. Fayadhas kuravo A. al Neami darbus grupinėse parodose, o A. Materas ją vedė. „Buvome revoliucijos, permainų ir naujų idėjų pranašai, – prisimena ji. – Ne šiaip paišėme gražius vaizdelius.“

Jei ne Abhos valdytojas princas Khalidas bin Faisalas, šie menininkai tikriausiai būtų nugrimzdę užmarštin. Abhoje jis įkūrė menininkų gyvenvietę, kurią pavadino miftaha – „atsivėrimo vieta“. Jos architektūrą įkvėpė istoriniai bičių avilius primenantys pastatai. Valdytojas pakvietė daug menininkų, tarp jų A. Materą ir A. Fayadhą, keltis į naująsias studijas. Rezidencijos neatsisakė net Didžiosios Britanijos princas Charlesas – jis čia irgi pašlakstė akvarelių.

Abhos valdytojo globa leido bendruomenei augti. Meno kūriniams reklamuoti jie įsteigė kolektyvą, kurį pavadino „Arabijos smaigaliu“, norėdami pabrėžti geografinį paribį ir intelektinį atstumą nuo troškios valstybinės ideologijos. A. Fayadhas laikytas viena svarbiausių varomųjų jėgų. Jis sklandžiau kalbėjo angliškai, todėl jam buvo lengviau bendrauti su užsieniečiais. „Jis buvo žavingas, aukštas, intelektualus, švelnus, domėjosi pasauliu“, – prisimena amerikietė žurnalistė Kate Seelye, kadaise samdžiusi jį vertėjauti.

Tačiau menininkas turėjo ir trūkumą – buvo kilęs iš Palestinos. Londone surengtos Saudo Arabijos meno kūrinių parodos rengėjai atsisakė priimti jo darbus. Neturėdamas pilietybės A. Fayadhas negalėjo studijuoti Saudo Arabijoje, todėl įstojo į Al Azharo universitetą Gazoje. Kaip tik tuo metu ėmė strigti Oslo taikos procesas tarp Izraelio ir Palestinos autonomijos. Ten jis atrado savo kaip palestiniečio tapatybę. Pyktį ir susvetimėjimą A. Fayadhas nukreipė į vis labiau nacionalistinę poeziją ir meno kūrinius. Viename jo kūrinių ciklų Palestinos vėliavą simbolizuojančiais drabužiais apsirengęs Žmogus-voras pasirengęs šuoliui tupi ant Jeruzalės Uolos kupolo.

2011 m. per Arabų pavasarį gretimame Jemene ir Egipte nuvertus despotus daugeliui Saudo Arabijos gyventojų nušvito viltis sulaukti permainų ir gimtinėje. A. Fayadhas ir A. Materas vis daugiau laiko leido Džidoje – kosmopolitiškiausiame ir liberaliausiame karalystės mieste, kur įsitraukė į platų laisvamanių ratą. „Saudo Arabijoje yra labai daug ateistų, bet jie negali kalbėti apie savo įsitikinimus“, – 2014 m. „Vice“ žurnalistams pareiškė A. Materas. Tie įsitikinimai tapo netiesiogiai išreiškiami per meną. Kiekvieną kūrinį turėjo patvirtinti cenzorius, bet potekstės dažnai praslysdavo pro akis. Cenzoriai uždraudė eksponuoti ledus valgančių policininkų portretą, tačiau leido rodyti stilizuotą atvaizdą, kuriame lėktuvai skrenda į Pasaulio prekybos centro dangoraižius – tiesa, tik pridėjus trečią pastatą.

A. Fayadhas tikėjo, kad geram menui sukomercinimas kelia ne mažesnę grėsmę nei religinė valdžia. Daugelis Dubajuje įsikūrusių arabų menininkų atsisakė socialinės atsakomybės ir ėmė kurti rinkoms pataikaujančius nepolitizuotus darbus. 2013 m. Londono aukcionų rūmams „Sotheby’s“ Džidoje surengus pirmąją Persijos įlankos šalių meno kūrinių parodą A. Fayadhas tame pačiame pastate suorganizavo alternatyvią ekspoziciją, kurią palaikė aukcionų rūmai ir „Athr“ galerija. „Amoud Nur“ („Dažniausiai regima“) pavadintą parodą aplankę kuratoriai įvertino aplodismentais.

Jos sėkmė paskatino kitus panašius pogrindinius renginius. A. Materas ir A. al Neami Džidoje atidarė studiją, kur siūlė prieglobstį nuo gatvėmis šmirinėjančios religinės policijos. Menininkai skaitė paskaitas ir rodė savo filmus, nors kinas buvo uždraustas. Vyrai ir moterys maišėsi bendroje minioje. Vyrai dėvėjo aukščiau kelių nukirptus šortus, o moterys nusimesdavo veido skraistes. A. Materas suprato, kad jis ir kiti bendraminčiai menininkai yra avangardas. „Maža erdvė, susibūrimas be pareigūnų ir kontrolės yra Saudo Arabijos meno ateitis, naujas socialinio bei politinio meno ir aktyvizmo balsas“, – pasakė jis Vašingtone vykusioje specialistų diskusijoje 2016-aisiais.

A. Fayadhas tikėjo, kad geram menui sukomercinimas kelia ne mažesnę grėsmę nei religinė valdžia.

Kiti trynė ribas dar labiau: rengė garsias, bet labai trumpalaikes meno parodas namuose. Prie durų stovėdavo apsaugininkai, o svečiams būdavo liepiama užklijuoti mobiliųjų telefonų objektyvus lipdukais. Viduje stovėjo juodomis skraistėmis pridengtos sprogti parengtos benzino talpyklos. Grindjuostės buvo išklijuotos per mėnesines gausiai kraujuojančios makšties nuotraukomis. Vyko vis triukšmingesni vakarėliai. Iš Sirijos paviešėti atkeliavęs menininkas prisimena šokius dykumoje, kur poros mylėjosi tiesiog ant automobilių variklių dangčių. Saudo Arabijos pilietės redaguojamame žurnale „Design“ per visą atvartą buvo išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti dvasininką, kuris sėdi ant žemės sukryžiavęs kojas ir iš balionėlių stato žaislinę mečetę. Ji tartum bylojo, kad religija – tai tik daug karšto oro.

A. Materas taip toli nėjo. Jis buvo bendruomenės gydytojas, išmokęs mirties patale gulintiems pacientams prastas žinias pranešti švelniai. Džidoje jis įgudo kurti valdančiosios giminės, liberaliojo elito ir dvasininkų sąjungas. Jo kūryba pasižymėjo postmodernistine savybe skirtingoms auditorijoms pasiūlyti skirtingas prasmes. „Magnetizmas“ vaizduoja geležies drožles, kurios atrodo lyg sukniubusios aplink juodą magnetą, primenantį švenčiausią islamo šventyklą Kaabą. Šį kūrinį galima suprasti kaip kolektyvinio dvasingumo pašlovinimą arba kaip maldos parodiją. „Jie [religinė policija] mano, kad „Magnetizmas“ yra labai religinis kūrinys, o kitiems jis atrodo labai ateistiškas. Nežinau. Galų gale, kūrinį galima aiškinti įvairiai. Aš tai vadinu vaizdine magija“, – pasakė autorius diskusijoje.

Tą patį metodą A. Materas pritaikė stulbinančiame nuotraukų cikle, kuriame įamžintas Mekos senamiesčio pastatų griovimas ir juos pakeitusių megalitinių dangoraižių statyba. Iš apartamentų, esančių trečio pagal aukštį pasaulyje dangoraižio viršuje, Kaaba atrodo ne didesnė ir ne svarbesnė nei saldainiukas. Didžiosios mečetės vartus gožia neoninės pasaulinių prekės ženklų reklamos. Paveldosaugininkai šį darbą laiko reportažu apie šventų vietų komercinimą ir pernelyg intensyvų apstatymą. Nekilnojamojo turto plėtotojai jį priėmė kaip savo pasiekimų įvertinimą. Iš A. Matero nuotraukų sudarytoje knygoje „Parano dykuma“ jo paties nuomonė nukišta į 579 puslapį. Autorius rašo, kad nuotraukos atspindi „masinio naikinimo ir rekonstrukcijos traumą, jomis siekiama pavaizduoti asmeninį ritualą negailestingo apstatymo, kurį paskatino vėlyvoji kapitalizmo mašina, fone“.

Pritilę protestai

Gali būti, kad santūrumas ir meninė dviprasmybė (taip pat jo Saudo Arabijos piliečio pasas) apsaugojo A. Materą nuo religinės kritikos, kurios neišvengė kolega. Per Arabų pavasarį ir karą su terorizmu dvasininkai pasijuto puolami. Bandydami susigrąžinti įtaką jie sugriežtino visuomenės moralės priežiūrą. 2013 m. rugpjūtį religinė policija suėmė A. Fayadhą dėl dar vienos provokacijos. 2014 m. sausio 1 d. jis apkaltintas atsimetimu nuo religijos. A. Fayadho kaltintojai konfiskavo net menkiausius įkalčius: teismui pateikta garbanotų į uodegą surištų plaukų sruoga, skausmingi eilėraščiai, išjuokiantys nekritišką Dievo tikėjimą, ir netekėjusių Saudo Arabijos moterų nuotraukos, rastos jo mobiliajame telefone. A. Fayadhas buvo puikus taikinys. Iš Palestinos kilęs menininkas negalėjo tikėtis gauti Saudo Arabijos pilietybės, todėl nė viena šalis jo nepajėgė apginti.

Keliems mėnesiams suimtojo sąjungininkais tapo Saudo Arabijos menininkai. Dauguma droviai bandė daryti spaudimą užkulisiuose, o A. Materas drąsiai ėmė vadovauti viešai akcijai. Pasitelkęs diplomatus, žmogaus teisių organizacijas ir net šalies žiniasklaidą jis išgarsino A. Fayadho bylą. 2013 m. rugpjūtį A. Fayadhas buvo paleistas už užstatą keturiems mėnesiams, bet paskui vėl sulaikytas. 2015-ųjų lapkritį jis nuteistas mirti. „Jo laisvė ir gyvybė pavojuje“, – tviteryje rašė A. Materas. Tarptautinė žodžio laisvės organizacija „PeN“ paskelbė pasaulinę peticiją, kurią pasirašė Nobelio premijos laureatai ir tarptautinio garso menininkai. Dėl tokio visuotinio protesto dvasininkams sudrebėjo ranka: mirties bausmė buvo pakeista 800 kirčių rykšte ir 8 metais kalėjimo. Paskui A. Matero reikalavimai paleisti A. Fayadhą ėmė tilti. Jis apie bičiulį kalbėjo kaip apie poetą arba aktyvistą, bet ne kaip apie kolegą menininką. Pastarąjį kartą apie sunkią A. Fayadho dalią tviteryje jis rašė prieš metus.

Gavęs progą A. Materas susitiko su M. bin Salmanu. Pats menininkas tvirtina vos per 10 minučių įtikinęs sosto įpėdinį, kad Saudo Arabiją reikia atjunkyti nuo naftos ir paversti kūrybiška ekonomika. Princas išsyk paskyrė jį savo kultūrinio fondo „MiSK“ meno direktoriumi. Dabar A. Materas gyvena prabangiame name diplomatiniame Rijado kvartale – ištaigingiausioje uždaroje bendruomenėje turtingiausios Artimųjų Rytų valstybės sostinėje. Kaimynystėje įsikūrę ambasadoriai, verslo magnatai ir moteris, pasiūliusi 1000 rialų (beveik 200 eurų) atlygį už savo dingusią katę.

Vasarį aplankiau A. Materą fondo biure. Iš išorės „MiSK“ pastatas atrodo lyg senovinė tvirtovė su kontraforsais, sunkiomis tikmedžio durimis ir šaudymo angas primenančiais langais. Tačiau viduje pasitinka išpuoselėtas šiuolaikiškas interjeras. Sienos sukonstruotos iš stiklo, patalpos išdažytos ryškiomis pirminėmis spalvomis (vienas darbuotojas jas pavadino „Google“ biurais“). Vyrai ir moterys dirba drauge. Saudo Arabijos svetingumo – nė ženklo. Lankytojai turi patys apsitarnauti prie kavos automato.

Žemas kresnas A. Materas dėvėjo tradicinę Saudo Arabijos biurokrato uniformą: raudonai languotą galvos apdangalą ir baltą tuniką. Asmeninį stilių išdavė tik apavas: mėlynos zomšos batai su auksaspalvėmis sagtimis. Jo darbastalis buvo tuščias, ant jo stovėjo tik „Apple“ kompiuteris. „Mes nuoširdūs ir kuklūs“, – skelbė dekoratyvinis grafitis ant oro kondicionieriaus jo kabinete. Mūsų pokalbį prižiūrėjo greta fondo vadovo įsitaisiusi jauna arabė viešųjų ryšių atstovė, baigusi Londono ekonomikos mokyklą. „Ahmedas nori pasakyti, kad…“ – įsikišdavo ji kaskart iškilus grėsmei nukrypti nuo oficialios linijos.

Bendraujant asmeniškai A. Materas atrodo energingas ir nenustygsta vietoje. Per pokalbį nuleidęs akis į užrašus ir vėl jas pakėlęs pastebėdavau, kad jis jau nuskubėjo pasakoti darbuotojams ką tik šovusios idėjos. Jo galva pilna planų: kino festivalis, Rijado meno savaitė, paviljonas Venecijos architektūros bienalėje. A. Materas pavedė italų architektų bendrovei sostinės prieigose suprojektuoti naują pastatą, kurį vadina „fantastiška platforma“, „kasdiene susitikimų erdve“ ir „holistine darbo erdve“ (meno centras išdygs ir Abhoje). Jis bus pastatytas iš druskos blokų, pagamintų iš gėlinimo gamyklų šalutinių produktų. „Ten bus muzikos, fotografijos, vaidinimų ir eksperimentinio meno, sąveikaujančio su garsu ir daile, taip pat muzikos rezidencija.“ Kalbėdamas fondo vadovas vartė akis ir įsitempęs palinkdavo priekin. „Kuriame naują ateitį, kuriame naują istoriją, naują modelį. Nekopijuojame jokio kito modelio. Kam kartoti senus modelius?“ Tam tikras sąmoningas kuklumas menkino A. Matero ambicijas. „Bus ir klaidų, bet man patinka, kad siekiame ne tobulumo, o meilės.“

Kai kurie menininkai net skundžiasi, kad panaikinus religinę policiją nebeliko iš ko juoktis.

Vakarų kuratoriai iš naujo atranda Saudo Arabijos meną. Šios šalies kūrėjai dalyvauja didžiulėse tarptautinėse parodose, tokiose kaip MOMA muziejuje. Džidos galerijose netrūksta provokuojančių instaliacijų, kurias įkvepia šalyje naujai atrandamos laisvės. Parodoje „Atsisakymas nejudėti“ Nasseras al Salemas išbarstė Korano surų raides ant ryžių popieriaus ir taip suteikė šventraščiui anarchiško jautrumo. Muhannado Shono sukurta milžiniška pranašo Mahometo skulptūra guli ant nugaros lyg negyvėlis su balta skraiste ant veido. Virš jo skambantis garso takelis labiau primena tauškalus nei apreiškimą. Didžiulė Zahros al Ghamdi instaliacija iš odinių grybų užkariavo „Athr“ galerijos grindis ir sienas teikdama vilties, kad galbūt kada nors pavyks susigrąžinti nekilnojamojo turto plėtotojų užgrobtą žemę.

„Tai, kas vyksta, atima žadą, – sako buvusi žurnalistė K. Seelye, šiuo metu einanti Vašingtono Vidurinių Rytų instituto viceprezidento pareigas. – Užuot eksportavę radikalųjį islamą, jie eksportuoja meną. Jei jaunieji arabai, užuot klausęsi religinės indoktrinacijos apie siaubingus bedievius, leistų laiką dailės pamokose, galbūt atsivertų galimybė sukurti šviesesnę ateitį.“

Kitiems tai tik ciniškas autokratinio režimo bandymas nuplauti savo reputaciją Vakarų akyse. A. Fayadho draugė ir vertėja Mona Kareem šį procesą vadina „meno skalbimu“. Kadaise A. Materas gynė nepriklausomas galerijas ir kuratorius, bet dabar sprendimus, ką galima ir ko negalima rodyti, priima centralizuotos kultūros ir pramogų tarnybos. Saudo Arabijos satyrikai šias tarnybas praminė Haija – taip anksčiau sutrumpintai vadintas Dorybių skatinimo ir nuodėmių prevencijos komitetas.

Esama nuomonių, kad princo Mohamedo Saudo Arabijoje išraiškos laisvė sumažėjo. Jau dvejus metus nerengiamos per Džidos meno savaitę vykdavusios pogrindinės parodos. Uždaryta Džidoje veikusi nelicencijuota galerija „The Hanger“. Jos kuratorius tapo sveikatos draudimo agentu. Kai kurie menininkai net skundžiasi, kad panaikinus religinę policiją nebeliko iš ko juoktis. „Mūsų laukia normalumas, nuo kurio gelbėdamasis iš Sidnėjaus pabėgau namo“, – sako vienas jų, grįžęs į Džidą 2015 m.

Vis dėlto viena tema tebėra neliečiama – politinės valdžios prigimtis. Valdžiai sulaikius religinius ir pasaulietinius intelektualus menininkai uoliai tyli, net jei pažeidimai visiškai menki, kaip antai atsisakymas tviteryje laikytis oficialios linijos. Kai kurie menininkai džiūgavo, kai princas Mohamedas „Ritz-Carlton“ viešbutyje įkaitais paėmė jų buvusius rėmėjus ir prisidengdamas kova su korupcija pareikalavo išsižadėti didelės dalies turto. „Jie ne mažesni diktatūros bendrininkai, nei kadaise buvo dvasininkai“, – nusišaipė vienas Saudo Arabijos istorikų prie puodelio imbierinės arbatos. Baimė vis dar tvyro ore. Garsūs apžvalgininkai prieš pokalbį su manimi ne tik išsijungė telefonus, bet net paliko juos kitame kambaryje. Vienoje galerijų juodais švarkais apsivilkę vyrai savo telefonais įrašinėjo mano pokalbį apsimesdami, kad fotografuoja asmenukes.

Kai paskutinįkart mačiau A. Materą, atrodė, jog jis nė nenutuokia, koks tapo nemėgstamas. Menininkas surengė savo darbų retrospektyvą Karaliaus Abdulos ekonominio miesto (KAEC) pakrantėje. Šis urbanistinis projektas kainavo 23 mlrd. eurų, bet jam sunkiai sekasi pritraukti gyventojų ir įmonių, todėl primena vaiduoklių miestą. Atrodė, kad A. Materui patinka pasirinktos vietos dviprasmiškumas. Ar jis tiesia pagalbos ranką Saudo Arabijos statybų sektoriui, ar šaiposi iš dar vieno išlaidavimo? Parodą priėmę nekilnojamojo turto plėtotojai po palmėmis surengė ištaigingą puotą. Nustebino tai, kad pakrantėje dainavo moteris.

A. Materas nutarė eksponuoti savo darbus ant pastolių gretimoje statybos aikštelėje. Gražiausiais drabužiais apsirengusi Džidos grietinėlė trypčiojo ant grubaus betono ir žavėjosi Mekos nuotraukomis: statybų aikštelėje buvo eksponuojami statybų vaizdai. Viršutines pastolių pakopas užėmė dviaukštėse lovose gulintys svetimšaliai darbuotojai, o žemiausias – prabangūs nauji Mekos viešbučiai, kurių apartamentuose naktis kainuoja daugiau kaip 2600 eurų. Bent šioje parodoje romieji paveldėjo Žemę ir visi buvo lygūs prieš Dievą. O gal tokią prasmę įskaičiau tik aš? Atrodo, kad KAEC generalinis direktorius viską suprato kitaip. Jis padėkojo A. Materui už tai, kad šis pasirinko jo miestą, pagyrė menininko meistriškumą ir pasiūlė greitaeigio geležinkelio stotyje atidaryti naują menininkų koloniją.

Niekas nežinojo, ar A. Materas pasirodys. Jis elgiasi lyg Češyro katinas, besislepiantis už žavingos paslaptingos šypsenos. Menininkas vis dėlto atvyko. Jis tvirtino neturįs ką pasakyti, kad yra geresnių oratorių. Tačiau jo dėmesio ištroškę žmonės vis tiek būriavosi aplink.

Galiausiai man pavyko išvaduoti A. Materą iš gerbėjų minios. „Sugrįžo Medičių laikai“, – pasakė jis. Kaip ir dabar, anuomet didikų dinastija pasinaudojo menininkais ir mokslininkais, kad susilpnintų religijos įtaką. „Menas yra politinis įrankis, kuriuo Bažnyčia priverčiama tapti nuosaikesnė ir priimti kitus.“ Norėjau pasiteirauti apie A. Fayadhą, bet vienas A. Matero draugų įspėjo neliesti šios temos. Vietoj to pasiteiravau, ar menininkas ir toliau kurs. „Žinoma“, – atsakė jis. Bet paklaustas to paties vienas „MiSK“ valdininkų tvirtai pareiškė, kad A. Materas turės prisitaikyti. O kas, jei ne? „Tuomet tai bus paskutinis jo kūrinys.“

Nicolas Pelhamas yra „The Economist“ korespondentas Artimuosiuose Rytuose.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų