-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Korupciją nušluosim su trenksmu. Paskambink man, ir pasakysiu kaip“, – tokiais žodžiais prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus iš TV ekranų kreipėsi Remigijus Šimašius (44 metų) stovėdamas Eligijaus Masiulio kairėje. Tačiau vos po kiek daugiau nei metų jis nuo į teisiamųjų suolą sėdusio buvusio Liberalų sąjūdžio pirmininko norės būti kuo atokiau.
Ironiška ir tai, kad agitacinėmis reklamomis rinkėjai raginti skambinti partijos lyderiams, o jau netrukus slapta įrašyti pokalbiai, tarp jų ir telefoniniai, taps svarbiais įkalčiais didžiausioje šalies istorijoje politinės korupcijos byloje, skandinančioje liberalus. Byloje kaltinamų bendražygių ir jų įtariamų užkulisinių susitarimų su verslininkais atžvilgiu išlaikyta distancija padės išsaugoti sąžiningo politiko vardą, tačiau paliks R. Šimašių su Sizifo užduotimi grąžinti žmonių pasitikėjimą partija, kurios nariai nebetiki net vienas kitu.
Prieš ketvirtį amžiaus abiturientui R. Šimašiui politika neatrodė nei pašaukimas, nei patrauklus profesinis kelias. Tauragėje elektriko ir vaistininkės šeimoje augusio moksleivio planuose buvo ir pasirinkimų, su kuriais šiandien jį įsivaizduoti ne taip lengva. „Norėjau studijuoti ir miškininystę, ir filosofiją. Pasirinkau teisę, nes man atrodė dalykas praktiškas, žinojau, ką darysiu, ir kad prasmingus dalykus darysiu“, – IQ sakė Vilniaus miesto meras R. Šimašius. Trauka gamtai niekur nedingo, nors šiandien išvykos į mišką retos ir tėra laisvalaikis.
Laisvė – žodis, kuris kartojosi dar tik būsimo sostinės vadovo komunikacijoje dažniau negu kuris kitas, – toks reikšmingas tapo sovietmečiu, kai jos taip stigo. „Atsimenu, ką reiškia viena tiesa mokykloje, o kita ‒ namuose, atsimenu pasirinkimo nebuvimą ir gyvenimą už uždangos, kai pasaulis baigiasi ties Sovietų Sąjungos siena. Aišku, atsimenu ir senelio „Amerikos balsą“, kuris būdavo sąmoningai išjungiamas atėjus vieniems žmonėms, ir neišjungiamas atėjus kitiems“, – atmintį gaivino R. Šimašius, savo 17-ąjį gimtadienį sutikęs prie Seimo, kruvinos Sausio 13-osios išvakarėse.
1995-aisiais, dar studijuodamas, 21-erių R. Šimašius pradėjo dirbti Lietuvos laisvosios rinkos institute (LLRI). Nuo įkūrimo institutas veikė kaip liberalių ekonominių idėjų propaguotojas. Tarp jo šešių įkūrėjų – ir vėliau politikoje su R. Šimašiumi bendroje Liberalų sąjūdžio valtyje atsidūręs Kęstutis Glaveckas, Petras Auštrevičius bei verslininkas Darius Mockus, kuris, kaip pernelyg neieškodamas žodžių neseniai nurodė Valstybės saugumo departamentas, buvo šios valties tikrasis vairininkas. Per daugiau kaip du dešimtmečius nuo 1990 m. LLRI tapo bene įtakingiausia idėjų kalve, jos vadovai ir ekspertai – vienais iš labiausiai cituojamų kalbėtojų ekonomikos ir socialinės politikos klausimais (IQ redakcija nekomerciniais pagrindais taip pat bendradarbiauja su LLRI, publikuoja ekspertų komentarus).
Jeigu tikėtume R. Šimašiumi, sprendimas XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje įsitraukti į politinę veiklą kilo iš idealizmo ir pareigos jausmo: „Mano charakteris kritinėse situacijose pasireiškia taip, kad apsidairai aplinkui, ir jei nėra kam, tada aš. Ir politikoje atsidūriau dėl to jausmo.“
Taip R. Šimašius tapo Lietuvos liberalų sąjungos, po susijungimo su kitomis dviem partijomis 2003 m. tapusios Liberalų ir centro sąjunga, nariu ir su šia politine jėga 2000 m. pateko į Vilniaus m. savivaldybės tarybą. Išdirbęs joje šešerius metus galop pasitraukė ir iš savivaldos, ir iš partijos, pasirinkdamas vadovavimą LLRI.
Mano charakteris kritinėse situacijose pasireiškia taip, kad apsidairai aplinkui, ir jei nėra kam, tada aš.
Liberalcentristų pirmininkas Artūras Zuokas tuomet kalbėjo tai, kas buvo prisiminta po daugiau kaip dešimtmečio naujais atspalviais – kad jo vadovaujama partija byrėti ėmė ne be „MG Baltic“ koncerno įtakos, o R. Šimašiui ji esą buvo daroma per LLRI.
„Nemačiau sau vietos, buvo susipriešinimo, tarpusavio kivirčų laikas ir trūko matymo, kur link einame, komandos, kurioje galėčiau būti“, – taip šį periodą apibūdino straipsnio herojus.
Visgi ir be politikos R. Šimašius turėjo veiklų, kurios sekėsi. Tuomet jau socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius, jis iki šiol didžiuojasi tuo, ką pavyko nuveikti akademinėje srityje. „Mano disertacija ne tokia, kad norėčiau ją slėpti po lapais kaip labai nemaža dalis politikų. O kad nutolau nuo akademinio pasaulio, šiek tiek ir gaila, nes tai tikrai įdomu. Man, pavyzdžiui, disertacijų gynimas, kaip debatai, yra vienas įdomesnių žanrų – jeigu matau dominančią temą, mėgstu ateiti ir paklausyti, būtent tokiu būdu esu susipažinęs su daugybe įdomių žmonių“, – pasakojo politikas.
„Jei ne aš, tai kas“: po E. Masiulio skandalo R. Šimašius išrinktas laikinuoju partijos pirmininku. (Edvardo Blaževičiaus nuotr.)
Tačiau pasitikėjimas ir, kaip jis pats sako, atsiradusios galimybės politikoje leido įsitraukti ir įpareigojo pasilikti.
Viena tokių galimybių atsirado 2008 m., kai nepartiniam R. Šimašiui tapti teisingumo ministru pasiūlė kartu su koalicijos partneriais Vyriausybę formavęs Liberalų sąjūdis. Kadenciją ministrui sutrumpinti galėjo interpeliacija, kurią pasirašė ir keli valdančiųjų konservatorių atstovai, visgi nei ji, nei Garliavos įvykiai R. Šimašiaus kėdės neišklibino. Kaip teigia ISM universiteto politologas Vincentas Vobolevičius, kritika, išsakoma jam kaip Vilniaus merui, neatsitiktinai pastebimesnė nei ta, kuri teko būnant teisingumo ministru.
„Ministro, ypač teisingumo, veikla tiesiogiai neatsiliepia visiems žmonėms. Išskyrus, žinoma, tuos, kas susiję su teismų sistema, ir tai yra platus žmonių ratas, tačiau pažiūrėjus, kam poveikį daro sostinės savivaldybė, tai bus visi gyventojai. Atėjus į mero poziciją, miestui turint skolą, patenkinti visų žmonių lūkesčius yra labai sunku, taigi tas antrasis politinis postas, kuriame dabar R. Šimašius, yra žymiai sudėtingesnis“, – įvertino V. Vobolevičius.
Nepatenkintieji dabartiniu sostinės meru įžvelgia jo charakteryje ryžto ir kietumo stoką bei pasigenda vizionieriško mąstymo, kokį esą turėjo A. Zuokas. Be šios pirmtako pamėklės, R. Šimašių bando užgožti ir galinga Visvaldo Matijošaičio viešųjų ryšių mašina, vis verčianti lyginti Vilnių su Kaunu.
Kritika sostinės vadovui pastaruosius metus skriejo iš įvairių adresatų ir įvairiais tonais bei pustoniais – nuo atlikėjo Egidijaus Dragūno tirados „P*****ste j****as, kelius Vilniuj sutvarkyk, arba p***uj n***uj pijaristas s****tas“ iki premjero Sauliaus Skvernelio frazės, kad mero „vienas realus, konkretus darbas (…) yra nupjauta tuja prie Neries“.
Tačiau tiek E. Dragūnas, tiek S. Skvernelis, švelniai tariant, utriruoja – gerųjų darbų pavyzdžių Vilniaus mero sąskaitoje taip pat nesunku rasti. Tačiau net ir sąžiningai skaičiuoti politikoje ne visada yra įprasta. O kritikų piešiamuose paveiksluose R. Šimašius dažnai turi net ir prieštaringų, tarpusavyje nederančių bruožų – silpnavalis, mat nesuvaldo už miesto ūkį atsakingų valdininkų, kelininkų ar šiukšliavežių, tačiau ir autoritariškas, kai SMS žinutėmis ragina atsistatydinti savivaldybės administracijos direktorę; pernelyg daug dėmesio skiriantis viešiesiems ryšiams (dažnai pavadinamas feisbuko meru) ir čia pat, anot kitų, visiškai negebantis komunikuoti savo nuopelnų; neturintis vizijos, bet tuo pat metu, kalbėdamas apie atvirą ir tolerantišką Vilnių, siūlantis ne visiems įtinkančią liberaliai atviro miesto idėją.
Kad R. Šimašius mero poste nuveikė daugiau, nei nupjovė kelias tujas, pripažįsta net oponentai
IQ kalbintas buvęs sostinės turizmo ir verslo skatinimo agentūros „Go Vilnius“ vadovas Darius Udrys, atleistas R. Šimašiaus praėjusiais metais, įsitikinęs, kad su juo buvo atsisveikinta ne dėl prastų rezultatų, o dėl ugningos diskusijos socialiniame tinkle, palietusios partizanų atminimą. Meras, anot D. Udrio, tuomet pasidavė konservatorių spaudimui jį atleisti. Ir tai, D. Udrio vertinimu, R. Šimašiaus elgesyje yra simptomiška.
„Deja, turiu sutikti su tuo gana plačiai paplitusiu vertinimu, kad Remigijus linkęs ieškoti pritarimo iš žmonių, kurie sėdi kambaryje tuo metu. Tą galima net pastebėti iš tokios elgsenos, kai kalbėdamas jis daug dairosi aplink – ar visi sutinka su tuo, ką jis sako. Jaučiamas nepasitikėjimas savimi net kai kalba apie tokius principus, kuriuos skambiai deklaruoja viešuose pasisakymuose. Tas nustebino, nes įsivaizdavau jį kaip į principus orientuotą, truputį nuoseklesnį žmogų“, – sakė su R. Šimašiumi metus dirbęs viešųjų ryšių ir organizacijų plėtros specialistas.
Nepaisant geros valios ir gebėjimo išklausyti, dabartiniam Vilniaus merui, D. Udrio nuomone, trūksta lyderystės įgūdžių, kartais, kai susiduria skirtingi interesai ir įtakos, miesto vadovas pameta kryptį. „Jis turi teigiamų pusių. Jo entuziazmas tikrai gali užkrėsti žmones ir aš neabejoju jo nuoširdumu. Sakyčiau, kad jis nori gero ir tikisi pasiekti tai, ką užsibrėžęs. Bet yra ir trumparegiško tikslų matymo ‒ šį mėnesį turime problemą ir reikia ją išspręsti. Bet tikro lyderio bruožas yra matymas toliau į priekį, gebėjimas strategiškai siekti ilgalaikių tikslų, o to pasigendu. Visi suprantame, kad politikoje reikia sąjungininkų ir kad jie turės savo požiūrį, bet nesugebėjimas atpažinti, kada jau turi net išsižadėti savo principų, nėra gero lyderio bruožas“, – sakė buvęs „Go Vilnius“ vadovas.
Nesunku pastebėti, kad R. Šimašius ne itin siekia kurti viską gebančio ir visa kontroliuojančio mero įvaizdį. Ir pats sako nesistengiantis įlįsti į vaidmenį, kuris jo būdui svetimas. „Esu aikido, o ne bokso mėgėjas. Žinau, kad kai kuriais atvejais galima daug pasiekti trenkiant kumščiu į stalą, o kai kuriais – sutelkiant, parodant kryptį ir išnaudojant priešininko energiją, kad tikslas būtų pasiektas. Džiaugiuosi, kad žmonės nesieja manęs su agresija, bet džiaugiuosi ir tuo, kad rezultatus pavyksta pasiekti. Labai dažnai po agresyvia retorika slepiasi silpnumas ir nesugebėjimas parodyti rezultatų. Aš juos parodau ir, man atrodo, žmonės tą įvertina“, – svarstė sostinės meras.
Jis yra meras, o ne visagalis. Tas mitas, kurį sukūrė A. Zuokas, – kad meras gali viską kontroliuoti, kad visi šoka pagal merą, ir buvo grynai mitas.
Lietuvoje gyvenantis britas, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas kritiškas palyginimams su mero pirmtaku, nors šie, akivaizdu, yra neišvengiami: „Jis yra meras, o ne visagalis. Tas mitas, kurį sukūrė A. Zuokas, – kad meras gali viską kontroliuoti, kad visi šoka pagal merą, ir buvo grynai mitas. Žmonės, patikėję tuo mitu, turi lūkesčių, tai suprantama. Remigijus yra geros valios žmogus, aš tą matau. Jis yra paprastas ir tikrai nori, kad miestui būtų geriau. Ar visada sugeba? Aišku, kad tai yra sunkus darbas.“
Kitaip nei E. Masiulio, kurio politiniu mentoriumi ir globėju laikytas Eugenijus Gentvilas, ir skirtingai nei Gabrieliaus Landsbergio, turėjusio autoritetą ir gyvą pavyzdį senelio asmenybėje, R. Šimašiaus kelyje į politiką nėra žmogaus, kuriam jis būtų dėkingas už savo apsisprendimą sukti į šią veiklą ir sėkmę joje.
(Edvardo Blaževičiaus nuotr.)
„Jeigu reikėtų vieną žmogų įvardyti, tai jis būtų iš knygų, o ne iš realaus gyvenimo. Tai – Friedrichas von Hayekas. Labai gerai atsimenu, kai perskaičiau knygą „Kelias į vergovę“ ir man pasidarė, viena vertus, baisiau, kita vertus – aiškiau, ką reikia daryti, ir tai atvedė mane prie politinio aktyvumo“, – pasakojo R. Šimašius. Savo politikos idealais, beje, įvardijęs lietuvių konservatorių dažnai garbinamus Ronaldą Reaganą ir Margaret Thatcher.
„Ne vienas žmogus yra pastebėjęs, ir man atrodo, kad R. Šimašius jaučiasi ne itin patogiai būdamas grynu liberalu. Šiaip jis yra gana konservatyvių pažiūrų, kaip man atrodo. Tai ir iškyla kai kuriais atvejais, kai tam tikri konservatorių principai jam atrodo priimtinesni negu liberalizmas“, – sakė D. Udrys.
Bet M. A. Haroldo įsitikinimu, R. Šimašius yra vienas nedaugelio politikų, mūsų krašte visiškai nedviprasmiškai atstovaujančių liberaliajam požiūriui. „Aš matau tai, kad laisvę, lygybę jis gina drąsiai, emocingai ir labai stipriai. Džiugu tą matyti kiekvieną kartą, nors gal kiek ir dažniau norėčiau. Bet kiti Lietuvos politikai to apskritai nelabai daro“, – pažymėjo M. A. Haroldas.
Pats Vilniaus meras nelinkęs apsitverti ideologiniais riboženkliais. „Etiketės dažnai svarbios – konservatorius, liberalas. Bet kas mane įkvepia, tai laisvo ir atsakingo žmogaus idėja, kuri gali pasireikšti įvairiomis kryptimis. Man atrodo, tai neįtelpa į vienos ideologijos ar juo labiau partinės krypties linijas“, – dėstė R. Šimašius. Taip pat politikas siūlo nesistebėti, kad didelį įspūdį jam yra padariusi šv. Tomo Akviniečio socialinė filosofija. Jeigu laikantiems save liberalais krikščionybė kelia alerginę reakciją, tai dažnai dėl išsilavinimo spragų, pastebi politikas.
Lietuvoje septyni iš dešimties save vadina tikinčiais katalikais. R. Šimašius irgi prisiskiria šiai grupei, nors priduria, kad nėra pavyzdingai praktikuojantis katalikas. Netoli Arkikatedros gyvenantis meras kartą sukėlė netikrą pavojų, kai feisbuke pasidalijo žinute, jog iš Katedros aikštėje įrengtos prakartėlės Kalėdų išvakarėse pavogtas kūdikėlis Jėzus. Internautai tuomet pasišaipė, kaip gali dingti tas, kuris dar negimė.
Paklaustas, ar jo nežeidžia atvejai, kai vienas didžiausių prekybos centrų savo reklamose uždengia Vilniaus kraštovaizdyje matomus kryžius, R. Šimašius santūriai sakė tam nepritariantis: „Arba tu gerbi tą palikimą, tą istoriją, kurią turi, arba tu jų negerbi. Tai yra apsimestiniai ir melo dalykai, man jie nepriimtini.“ Visgi dar mažiau priimtinu reiškiniu jis vadina pseudodvasingumą, pasireiškiantį tokiomis idėjomis kaip prie Seimo šiemet planuojamas pastatyti gigantiškas koplytstulpis.
R. Šimašius nesišypso visiems ir viskam aplinkui. Tačiau siekiant antrosios Vilniaus mero kadencijos, dėl kurios jis jau apsisprendė, nebeužteks įtikinti vien nuoširdumu ir gerais norais, kuriais, kalbėdami apie R. Šimašių, dažnu atveju tiki net ir jo priešininkai.
—–
R. Šimašius
Gimė 1974 m. Tauragėje, baigęs vietos mokyklą išvyko studijuoti į Vilnių.
Būdamas trečiakursis studentas 1995 m. įsidarbino Lietuvos laisvosios rinkos institute. Pradėjęs nuo projektų vadovo ir teisės eksperto pareigų, 2006 m. buvo išrinktas instituto prezidentu, kuriuo dirbo dvejus metus.
2000 ir 2002 m. išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą kaip Lietuvos liberalų sąjungos atstovas, 2001–2006 m. buvo jos narys.
Vilniaus universitete įgijo teisininko kvalifikaciją, studijavo Centrinės Europos universitete Budapešte, Mises institute Alabamoje, stažavosi „Heritage“ fonde Vašingtone. Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros doktorantas, asistentas, teisės teorijos dėstytojas (2002–2005 m.). 2002 m. Lietuvos teisės universitete apgynė disertaciją „Teisinis pliuralizmas“.
Nuo 2008 m. iki 2012 m. gruodžio – Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.
2012–2015 m. LR Seimo narys, Ekonomikos komiteto narys.
Nuo 2015 m. – Vilniaus miesto meras.
Yra Šaulių sąjungos narys.
Pomėgiai: krepšinis, bėgiojimas, kelionės gamtoje su šeima: žmona Agne, vaikais Una, Morta, Anupru.
