-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai prieš metus su šeima artimiesiems ir pažįstamiems pasakėme, jog kraustomės į Bahreiną, įprasta reakcija buvo nustebę veidai ir klausimas „kur?“. Nieko nuostabaus, kad šios šalies Arabijos įlankoje pavadinimas daugeliui europiečių mažai girdėtas. Bahreinas, kitaip nei regiono kaimynai Dubajus, Abu Dabis ar Kataras, iki šiol išvengė masinių turistų iš Vakarų srautų.
Žiniasklaidos dėmesio sala sulaukia tik kartą metuose, pavasarį, kai čia vyksta „Formulės-1“ lenktynės. Visą kitą laiką Bahreinas gyvena ramų, bet tuo pačiu metu chaotišką gyvenimą. Ar tai suderinama? Tikrai taip. Ir tai svarbu žinoti, jei nuspręsite aplankyti šią ar kitą regiono šalį. Prie nuolatinės skubos, aktyvaus gyvenimo ritmo ir taisyklių pratusiems vakariečiams daug kas patartų apsišarvuoti kantrybe. Aš turiu kitą patarimą – pamirškite kantrybę, taisykles ir normas, prie kurių esate pratę. Pabandykite tiesiog sulėtinti tempą, įsižiūrėti, įsiklausyti ir šiek tiek pažinti vietos tradicijas. Tuomet pamatysite atsidūrę tokioje vietoje, kur, nors jaučiama modernaus pasaulio įtaka, laikas dažnai sustoja ir iki šiol gyvuoja tradicijos bei vertybės, kitose šalyse pamirštos prieš dešimtmečius.
Atvykėliams sunku priprasti prie vietinių laiko sampratos: 15 minučių čia gali reikšti porą valandų, o susitarimas „susitikime rytoj“ virsti į „po savaitės“. Nenustebkite, jei užsisakius taksi vairuotojas vėluos 20 minučių, o pažįstami paskutinę minutę pakeis susitikimo dieną. Daugumą planų vietiniai palydi fraze „Insha’Ahalla“ („Jei Alachas panorės“). Ilgainiui pripranti visada turėti planą B. Neseniai man teko laikyti egzaminą vietos Turizmo departamente. Kursų vadovas pasakė, jog rezultatus sužinosime po 15 dienų. Jo frazę palydėjo kolegės prancūzės klausimas: „15 dienų ar 15 bahreinietiškų dienų?“ Atsakymo taip ir nesulaukėme, bet rezultatai paskelbti po 28 dienų.
Daugumą planų vietiniai palydi fraze „Insha’Ahalla“ („Jei Alachas panorės“). Ilgainiui pripranti visada turėti planą B.
Įdomu tai, jog bahreiniečių nepunktualumas beveik nepasireiškia prekybos ir paslaugų sektoriuose. Prekybos centrai, parduotuvės ir dauguma restoranų aptarnauja klientus nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Visgi jei nuspręsite užsukti į senąjį sostinės Menamos turgų ar mažesnę parduotuvę, dauguma jų dieną bus uždarytos (12–16 arba 13–17 val).
Gyvendamas šiame regione ilgainiui supranti, kodėl laikas čia suvokiamas visiškai kitaip. Daugiau nei pusę metų Bahreine termometro stulpeliai perkopia 40 laipsnių Celsijaus, o santykinė oro drėgmė gali siekti daugiau nei 90 proc. Tokiomis sąlygomis skubėti išties neįmanoma. Šiais laikais gyvenimą palengvina oro kondicionieriai, bet net ir dabar karštuoju sezonu pagrindinis gyvenimas Bahreine verda vėlai vakare ir naktį. Tai vienintelis paros metas, kai įmanoma įkvėpti gryno oro. Todėl įprasta pamatyti naktį parke žaidžiančius vaikus, iki paryčių paplūdimyje iškyla besimėgaujančias šeimas ar iki vėlumos prekybos centre pramogaujančias grupes draugų. Išaušus rytui, gyvenimas vėl aprimsta iki vėlaus vakaro: per tą laiką vieną kitą praeivį sutiksi nebent parduotuvėse.
Visiškai kitokį veidą sala įgauna vėsiuoju metų laiku. Laikotarpis nuo spalio iki balandžio – geriausias metas aplankyti Bahreiną. Tada čionykštis oras man primena lietuviškas vasaras, tik nebūna lietaus. Bahreine lietus beveik prilygsta stebuklui, jo sulaukiame vos kelias dienas per metus. Tačiau minėtas laikotarpis palankus aplankyti šią šalį ne tik dėl oro sąlygų – tuo metu saloje vyksta daugybė renginių. Nuo vasario iki balandžio besitęsiantis „Kultūros pavasaris“ kasmet pritraukia įvairių sričių menininkų iš viso pasaulio. Koncertai, parodos, seminarai, spektakliai ir renginiai vaikams organizuojami lankytinose vietose, galerijose, koncertų salėse. Pavyzdžiui, šiemet festivalyje dalyvavo dainininkas Tomas Jonesas, gitaristas Paco Rentería, grupės „UB40“, „Tap Factory“. Dauguma festivalio renginių salos gyventojams siūlomi už dyką ar už simbolinį mokestį.
Nuo lapkričio–kovo laikotarpio neatsiejama ir kita tradicija: dauguma bahreiniečių buriasi su šeimomis, draugais ir, už nugarų palikę miestų bei kaimų šurmulį, keliauja vakaroti ar leisti savaitgalių į dykumų stovyklavietes. Ši šimtmečių tradicija primena laikus, kai vietiniai gyveno kaip klajokliai beduinai. Visgi šiuolaikinės stovyklavietės visiškai neprimena senųjų, kurias apšviesdavo tik laužo šviesa ir žvaigždėtas dangus. Dabar daugelyje jų įrengti visi XXI a. patogumai, net yra palydovinė televizija. Tačiau vienas dalykas nepakito per daugelį metų – vietos žmonių gebėjimas sulėtinti tempą ir mėgautis akimirkomis su šeima bei draugais.
Nenustebkite, jei vos susipažinę su bahreiniečiais būsite pakviesti kartu pastovyklauti, o gal net apsilankyti jų namuose ar dalyvauti vestuvėse. Šios šalies žmonės ypač svetingi, mielai atveria namų duris naujiems pažįstamiems. Taip pat nieko nuostabaus, jei papietauti pakviestas bahreinietis draugas į svečius atsineš porą patiekalų. Tai nereiškia, jog jam nepatinka, kaip ar ką gaminate, tiesiog tokia tradicija. Užsukę į parduotuvę ar viešbutį taip pat dažniausiai būsite pavaišinti arabiška kava, arbata ir datulėmis be jokio užmokesčio. Tikrai ne siekiant privilioti pirkti – tai arabiškas svetingumas. Beje, pagal vietos tradicijas nemandagu atsisakyti pasiūlytos kavos ar arbatos.
Svetingumas ir bendravimas yra labai svarbi čionykštės kultūros dalis. Neseniai mus aplankę svečiai iš Lietuvos iš pradžių stebėjosi, kodėl nepažįstami jiems vis šypsosi, su jais sveikinasi, juos bando užkalbinti. Netrukus ir pats pradedi dažniau šypsotis ir daugiau bendrauti.
Bahreine pradėjau lankytis dar prieš kelerius metus. Tada buvo susidaręs įspūdis, jog saloje nėra nieko įdomaus. Atrodė, jog Bahreinas – tai nesibaigiantys greitkeliai, jungiantys chaotiškai po visą salą išsibarsčiusius kaimus ir miestelius. Maniau, jog vieninteliai dalykai, ką ši šalis gali pasiūlyti užklydusiam turistui, – daugybė milžiniškų prekybos centrų, kino teatrų ir prabangių viešbučių, daugiausia pritraukiančių lankytojų iš kaimynės Saudo Arabijos. Šį įspūdį pirmiausia lėmė faktas, jog Bahreinas neturi tokių plačių švaraus smėlio paplūdimių kaip Dubajus, Abu Dabis ar Omanas. Sala negali pasiūlyti nei įspūdingų dykumos safarių, traukiančių turistus į regiono kaimynes, nei aukščiausių dangoraižių, didžiausių akvariumų ar slidinėjimo arenų dykumoje.
Tad kuo ji traukia? Mano atsakymas į šį klausimą toks: savo kontrastais. Saloje ras ką veikti tiek modernių pramogų ieškantys turistai, tiek besidomintys istorija ir tradicijomis. Čia per vieną dieną galite aplankyti „Formulės-1“ trasą, garsiausių dizainerių parduotuves, paklaidžioti per dešimtmečius nepakitusių senųjų turgaviečių gatvelėmis ar užsukti į nacionalinį muziejų ir iš arčiau susipažinti su Dilmuno civilizacija. Beje, tik nedaugelis žino, jog Bahreinas buvo šios vienos seniausių iki šiol žinomų civilizacijų lopšys.
Jeigu mėgstate pramogas derinti su atostogomis smėlėtame paplūdimyje, Bahreine tai padaryti nebus lengva. Sala be paplūdimių? Deja, bet taip. Ją supa akmeningos pakrantės. Turistų tai nevilioja, bet vietiniai mėgta leisti laiką tokiuose „paplūdimiuose“. Retai pamatysite ką nors maudantis – tai labiau yra vieta susiburti su šeima ar draugais, paiškylauti ar pasportuoti. Jei visgi susigundysite paplaukioti jūroje, svarbu žinoti, jog vakarietiškas moteriškas maudymosi kostiumėlis čia nepriimtinas. Tiesa, ši tvarka negalioja privačiuose paplūdimiuose. Iš kelių šimtų salos viešbučių vos keletas pačių prabangiausių gali pasiūlyti gražių smėlio paplūdimių. Jei nuspręsite apsistoti viename šių viešbučių, būkite pasiruošę sumokėti 100–150 Bahreino dinarų (apie 250–400 eurų) už naktį. Jei nakvynei pasirinksite pigesnį variantą, bet visgi norėsite praleisti dieną minėtų viešbučių paplūdimiuose, teks sumokėti vienkartinį 15–25 dinarų (30–60 eurų) įėjimo mokestį.
Nuo pat pirmos dienos Bahreinas mane žavi tarptautiškumu. Teko skaityti, jog šioje mažoje saloje gyvena daugiau nei šimto tautybių atstovų. Todėl įprasta, jog itališkame restorane jus aptarnaus padavėjas iš Filipinų, viešbučio registratūros darbuotoja prakalbs rusiškai, o gydytojas sveikatos centre – prancūziškai. Gana įprastas reiškinys ir margos draugių kompanijos, kuriose viena gali vilkėti indišką sarį, antra – abają (tradicinį vietos moterų juodą, platų, visą kūną dengiantį drabužį), o trečia bus pasipuošusi vakarietiškai. Aprangai jokių ypatingų reikalavimų nėra. Jei nutarsite užsukti į prekybos centrą ar senuosius turgus, rekomenduočiau vengti šortų, trumpų sijonų ir labai atvirų iškirpčių. Pirmuosiuose – dėl nuolat veikiančių oro kondicionierių, antruosiuose – dėl nepageidaujamų žvilgsnių.
Sunkiausia saloje buvo priprasti prie chaotiško vairavimo. Iš pradžių galvojau bandyti apsieiti be automobilio, bet nuomonę pakeičiau vos po poros dienų. Be nuosavo transporto čia išgyventi tiesiog neįmanoma. Saloje lyg ir matyti viena kita autobusų stotelė, pro kurias kas porą valandų šmėkšteli viešasis transportas. Bet man taip ir nepavyko išsiaiškinti nei maršrutų, nei tvarkaraščio. Norint priprasti prie vietinių vairavimo būdo, svarbiausia prisiminti vieną taisyklę: daugumai bahreiniečių negalioja jokios taisyklės. Įrengti šviesoforai, greičio matuokliai ir kelių ženklai, bet vis tiek keliuose vyrauja chaosas. Teks priprasti, jog trijų juostų greitkelis bet kada gali virsti į penkių, greičio apribojimų apskritai nepaisoma, dauguma vairuotojų dėmesį sutelkia į mobilųjį telefoną, o ne į kelią. Policininkai bando bausti kelių eismo taisyklių pažeidėjus, bet neretai, sulaukus vairuotojų skundų dėl per didelių baudų, šios tiesiog anuliuojamos.
Manęs dažnai klausia, ar pasiilgstu Europos. Be abejo, ypač žalumos, maisto, punktualumo. Kiekvieną gegužę laukiu kelionės į Senąjį žemyną, į kurį visada gera grįžti. Tačiau netrukus pradedu ilgėtis Bahreino, jo chaoso, šypsenų, spalvų ir pradedu skaičiuoti dienas, kada keliausiu į savo mylimą salą.
Pažintį su sala siūlyčiau pradėti nuo Bahreino nacionalinio muziejaus (bilieto kaina apie 2 eurus). Moderniame pastate ant jūros kranto sukaupta tūkstančiai eksponatų iš skirtingų šalies istorijos laikotarpių. Viešnagė muziejuje leis iš arčiau pažvelgti į Dilmuno civilizaciją, gyvavusią saloje prieš daugiau nei 5000 metų, susipažinti su vietos papročiais ir tradicijomis. Šalia muziejaus įsikūręs Nacionalinis teatras traukia akį įspūdinga architektūra. Deja, lankytojams jis atveriamas tik kelis kartus per metus, kai jame vyksta renginiai.
Neišvykite neaplankę Bahreino tvirtovės (Qalat al-Bahrain). Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas statinys, jo apylinkės ir atsiverianti Menamos panorama užgniaužia kvapą. Tik, kaip ir daugelyje kitų turistinių objektų, išsamių paaiškinimų ar informacinių lentelių nesitikėkite. Prieš leidžiantis tyrinėti tvirtovės rekomenduoju iš šalia esančio muziejaus pasiimti planą bei audiogidą, kuris kaip ir įėjimas į tvirtovę yra nemokamas. Baigę vizitą užsukite į tvirtovės muziejų ar prisėdę čia pat esančioje kavinėje pasigėrėkite panorama.
Vėlyvą popietę, kai karštis atslūgsta, užsukite į senąjį Menamos turgų (Manama Souq). Į dabartinės Menamos centre įsikūrusį turgų pateksite pro Bahreino vartus (Bab al-Bahrain). Menamos turgų tarsi aplenkė laikas, tik pagrindinė jo gatvė kiek patvarkyta ir vilioja turistus suvenyrų parduotuvėmis bei kavinėmis. Jei norite dar daugiau įspūdžių, pasukite į bet kurią gatvelę kairėn ar dešinėn ir paklaidžiokite po prieskonių, tekstilės, aukso turgus. Čia rasite visko – nuo tradicinių drabužių iki namų apyvokos daiktų.
Jei nuspręsite ištrūkti iš miesto šurmulio, keliaukite link salos pietinės dalies ir aplankykite Gyvenimo medį. Šis legendomis apipintas akacijų šeimos medis skaičiuoja daugiau nei 400 metų. Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti, kaip akmeningoje dykumoje jis išgyveno ne vieną šimtmetį.
Viena mano mėgstamiausių vietų Bahreine – senieji Muharako namai. Iš Menamos tiltu pasieksite Muharako salą. Paklaidžiokite po senąją šios salos dalį ir aplankykite tradicinės architektūros pastatus – šeicho Isos namą, šeicho Ibrahimo kultūros centrą ir kitus. Iš ten pasivaikščiodami pasieksite šurmuliuojantį Muharako turgų. Jei stiprūs kvapai ir vaizdai neatbaidys, turgaus gatvelėmis pasiekite „Saffron“ kavinę ir dienos pabaigoje pasimėgaukite arabiška kava su saldumynais.
Bahreine būtina paragauti tradicinių salos pusryčių. Viena mano mėgstamiausių vietų – „Saffron“ kavinės (Senajame Menamos, Muharako turguose ir Rifos tvirtovėje). Tradiciniai pusryčiai susideda iš daugybės patiekalų. Rekomenduoju pabandyti balaleet (saldūs vermišeliai su omletu), fuol medames (didžiųjų pupų troškinys), fatayer (sūrios tešlos pyragaičiai su sūriu, špinatais ir pan.), kepto halumio sūrio.
Dar viena puiki vieta norintiems paragauti tradicinio maisto – „Lumee“ restoranas („Al Ali“ prekybos komplekse). Šis restoranas garsus ne tik tradiciniais pusryčiais, bet ir apskritai puikiais Artimųjų Rytų virtuvės patiekalais. Beje, mėgstantiems prie maisto užsisakyti taurę vyno ar bokalą alaus reikėtų žinoti, jog alkoholis parduodamas ne visuose Bahreino restoranuose ar baruose.
Naktinio gyvenimo tyrinėtojams rekomenduoju pasivaikščioti po Adlijos kvartalą ir užsukti į vieną iš čia veikiančių restoranų ar barų. Mėgstantiems gerą steiką siūlau „Meat & Co“ (3809 kelias, Adlija). „Lantern’s Lounge and Restaurant“ nepaliks abejingų indiško maisto mėgėjų (3825 kelias, Adlija). Pageidaujantiems daugiau šurmulio verta apsilankyti „JJ’s Irish Bar & Restaurant“ (2607 kelias, Adlija).
