Revoliucija praūžė prieš 40 metų, o Iranas vis dar įstrigęs praeityje

Šaliai, kuri galėtų gyventi daug geriau, mulos daugiausia atnešė vargą

Kelias įtemptas akimirkas atrodė, kad lėktuvui, kuriuo skrido į Iraną grįžtantis ajatola Khomeini, nutūpti nepavyks. Šachas Mohammadas Reza Pahlavi jau prieš dvi savaites buvo palikęs šalį, kurią supurtė milžiniški protestai prieš autokratinį jo valdymą. R. Khomeini talkininkai troško, kad ajatola grįžtų iš tremties Paryžiuje ir užpildytų valdžioje atsivėrusią tuštumą, bet šacho palikta vyriausybė įspėjo nelįsti. Prie Irano oro erdvės artėjantį lėktuvą karinės oro pajėgos pagrasino numušti. Kai kurie orlaivio keleiviai apsidžiaugė proga tapti kankiniais. Lydintys Vakarų žurnalistai buvo nusiteikę niūriau.

Galiausiai lėktuvas nusileido Teherane, ir sekėjams trumpai pasiginčijus, kuris jam padės, R. Khomeini lėtai nulipo, lydimas „Air France“ darbuotojo (kompromisas). Sostinėje jį pasitiko minia, kai kurių manymu – didžiausia istorijoje. Buvo 1979 m. vasario 1-oji. Po dešimties žiaurių dienų šacho vyriausybė atsistatydino, o kariuomenė užleido kelią revoliucionieriams.

Praėjo 40 metų. Formaliai Iranas – demokratinė šalis, bet reali valdžia tebėra nerenkamų mulų rankose. Ji nepaisė lūkesčių, taip ilgai likdama prie vairo. Universitetuose daugiau studentų, paslaugos vargstantiems geresnės, ūkyje atsirado įvairovės. Bet daugeliu kitų atžvilgių Irano padėtis blogesnė. Pirmais mėnesiais po revoliucijos R. Khomeini ir kietą liniją rėmusių jo sekėjų, pramintų „barzdomis“, priimti sprendimai pasuko šalį į siaubingą kelią. Šiandien Iranas ne toks pamaldus, kaip norėtų mulos, ne toks klestintis, kaip galėtų, mažiau bendrauja su pasauliu nei dauguma šalių.

Pirmą rimtą sprendimą R. Khomeini priėmė daug anksčiau, nei atėjo į valdžią. „Vyriausybei reikia vadovauti ir ją tvarkyti pagal Dievo įstatymus, o tai įmanoma tik prižiūrint dvasininkams“, – beveik keturiais dešimtmečiais anksčiau rašė būsimasis ajatola. Susverdėjus šachui, jis užmaskavo tikslą įvesti velayat-e faqih (islamo teisininko priežiūrą). Revoliuciją rėmę kairieji ir liberalai vertindami R. Khomeini suklydo. Buvo įsivaizduojančių, kad jis pasitrauks į šventąjį Komo miestą ir leis valdyti kitiems.

R. Khomeini buvo nuvykęs į Komą, bet valdžios neatsisakė. Nuo pat pradžių jis sabotavo paties parinktą ministrą pirmininką, gana nuosaikų Mehdi Bazarganą. Naftos ministrui atsisakius išmesti islamo neišpažįstančius darbuotojus, R. Khomeini pavadino jį išdaviku. Ajatola liepė moterims prisidengti šydu ir uždraudė transliuoti muziką, kurią palygino su opijumi. Pasaulietiškos grupės buvo ignoruojamos, kritikai – persekiojami. Pirmaisiais metais po revoliucijos tūkstančiams žmonių įvykdyta mirties bausmė, įskaitant prostitutes, homoseksualus, svetimautojus ir šacho pareigūnus. Kaip sakė R. Khomeini, valstybę reikia apvalyti. Pagal mirties bausmių skaičių Iranas iki šiol pirmauja pasaulyje.

Kai kurie dvasininkai būgštavo, kad politika suterš religinius sluoksnius. Tarp kritikų buvo didysis ajatola Muhammadas Kazemas Shariatmadari, 1963 m. suteikęs R. Khomeini ajatolos titulą, iš dalies siekdamas, kad šachas šiam neįvykdytų mirties bausmės. M. K. Shariatmadari pasmerkė naujosios tvarkos kraštutinumus ir atmetė velayat-e faqih.

Didžiajam ajatolai paskyrė namų areštą, bet jo būgštavimai netrukus pasitvirtino. R. Khomeini iškraipė islamą režimo veiksmams pateisinti. Jis begėdiškai aiškino, kad nustačius, jog tai daroma islamo labui, pareigūnai gali nepaisyti Korano. Ieškodamas įpėdinio R. Khomeini net atsisakė velayat-e faqih nuostatos, kad vadovauti turi „labiausiai mokytas dvasininkas“. Kai pirmu numeriu pasirinktas ajatola Hosseinas Ali Montazeri paragino mažiau varžyti laisves, jis pasirinko Ali Khamenei – lojalų prezidentą, bet ne iš aukštų dvasininkų.

Daugeliui iraniečių režimą remiantys dvasininkai pradėjo asocijuotis su despotiška ir nuo realybės atitrūkusia valstybe. Ali Khamenei pablogino padėtį. Kai 2009 m. birželį įtartinus rinkimus laimėjo jo favoritas tarp kandidatų į prezidentus, kietos linijos šalininkas Mahmoudas Ahmadinejadas, protestavo minios žmonių. Režimas malšino protestus ir ne tik kaltino nuosaikius Žaliuoju judėjimu vadinamos opozicijos lyderius antivyriausybine agitacija, bet ir vadino juos mohaareb – su Dievu kovojančiais žmonėmis.

Ajatola ajatolai nelygu

Revoliucinio įkarščio visuomenėje jau seniai neliko. Manoma, kad šalį kasmet palieka daugiau nei 150 tūkst. išsilavinusių iraniečių – vienas didžiausių proto nutekėjimų pasaulyje. Jaunesni iraniečiai mečetėse lankosi rečiau nei jų tėvai. „Žmonės juokiasi iš visų nesąmonių, kurias jiems sako mulos“, – pasakojo buvęs Irano diplomatas Darioushas Bayandoras.

Tačiau režimas elgiasi taip, tarsi revoliucija įvyko tik vakar. Neseniai teismai uždraudė viešai vedžioti šunis (šuo islame – nešvarus padaras). Vasarį A. Khamenei barė hidžabų nedėvinčias moteris. „Tai susumuoja islamistinės Irano valdžios esmę: dogmatiški aštuntą dešimtį skaičiuojantys dvasininkai siekia primesti pasenusias savo pažiūras jaunai, margai visuomenei, – rašė Karimas Sadjadpouras iš idėjų kalvės „Carnegie Endowment for International Peace“. – Tai galima palaikyti tik per prievartą.“

Pagrindinė dvasininkų priespaudos priemonė – Islamo revoliucinė gvardija. Nepasitikėdamas šacho kariuomene, R. Khomeini iš ginkluotų revoliuciją rėmusių grupių suformavo bendras pajėgas – revoliucinę gvardiją. 1980 m. jis nusiuntė gvardiją kautis su puolančia tuomečio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino armija, pavadinęs karą „Dievo reikalu“. Konflikte, kuris truko aštuonetą metų, galvas tikriausiai padėjo šimtai tūkstančių iraniečių.

Karas pakeitė gvardiją, kuri šiandien turi apie 100 tūkst. karių ir prižiūri gana žiaurią sukarintą baseej grupę, kurią sudaro maždaug milijonas savanorių budėtojų. Gana slaptos gvardijos Kudso pajėgos veikia Sirijoje, Jemene, Irake ir Libane. Tėvynėje gvardija įsiskverbė į visus visuomenės gyvenimo aspektus. Buvę gvardiečiai eina aukščiausias pareigas vyriausybėje, sėdi parlamente. Gvardija prižiūri, kad TV ir radijo laidose būtų reiškiama parama valstybei, o mokyklos mokytų ištikimybės režimui, kuris saugo milžiniškus komercinius gvardiečių interesus.

Irano vyriausybė neturėjo, ką pasiūlyti iš Irano ir Irako karo grįžusiems kariams, todėl pavedė gvardijai šalies atstatymo darbus. Nuo to meto jai tenka valstybinės sutartys, dažnai be konkurso. Šiandien gvardija tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliuoja milijardų dolerių vertą verslo imperiją. Ji stato metro Teherane, pumpuoja naftą ir dujas, valdo lazerinės akių chirurgijos klinikas. Konkurentai kenčia nuo JAV sankcijų, o su gvardija susijusios įmonės sėkmingai įveža prekes kontrabanda ir išsisuka nuo mokesčių. Pats A. Khamenei valdo miglotą konglomeratą „Setad“, kurio interesai apima beveik visus ūkio sektorius.

Užguitos, bet nepasiduodančios. (Scanpix nuotr.)

Sulaukusi sankcijų valstybė sukūrė „pasipriešinimo ekonomiką“, kai kuriose srityse įvairiapusišką ir savarankišką, bet neefektyvią. Pasaulio banko verslo sąlygų indekse ir „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse Iranas šiandien – ties apačia. Visa tai padeda paaiškinti, kodėl jam taip prastai einasi. 1977 m. Irano BVP vienam žmogui šiek tiek lenkė Turkijos, kitos didelės islamiškos šalies, o šiandien iraniečių rodiklis nesiekia nė pusės turkų lygio. Bet valdantysis elitas gyvena gerai. „R. Khomeini laikais nė vienas iš tų dvasininkų nebūtų drįsęs susikrauti tiek turtų, – sakė Shaulas Bakhashas iš George’o Masono universiteto. – Jis pasibaisėtų.“

Pernai sausį tūkstančiai iraniečių išėjo į gatves, protestuodami prieš korupciją, represijas ir augančią pragyvenimo kainą. Iš pradžių pykčio taikiklyje buvo prezidentas reformatorius Hassanas Rouhani. Bet netrukus gyventojų pyktis nukrypo ir į valdančius dvasininkus bei gvardiją. „Žmonės skursta, o mulos gyvena kaip dievai“, – skandavo protestuotojai. Buvo girdėti ir šūksniai „mirtis revoliucinei gvardijai“. Režimas, kaip įprasta, suėmė šimtus žmonių ir dėl neramumų kaltino JAV.

Neapykanta „didžiajam šėtonui“, kaip R. Khomeini praminė JAV, buvo kertinis revoliucijos principas. Juk būtent JAV pasodino sostan M. R. Pahlavi, kai 1953 m. padėjo nuversti demokratiškai išrinktą ministro pirmininko, nacionalisto Muhammado Mosaddegho, vyriausybę. 1979 m. prieš šacho piktnaudžiavimą valdžia buvo nusiteikę labai įvairūs iraniečiai. Daugelis nerimavo, kad jų visuomenę puola Vakarų kultūra.

Praeities įkaitai

JAV požiūrį į Iraną apnuodijo įvykiai, prasidėję praėjus devyniems mėnesiams po revoliucijos. Jimmy Carteriui įleidus šachą į JAV gydytis nuo vėžio, Irane kilo pasipiktinimas. 1979 m. lapkričio 4 d. studentai aktyvistai perlipo JAV ambasados Teherane tvorą ir sučiupo daugumą darbuotojų. Įkaitai nelaisvėje praleido 444 dienas. 1980 m. per gelbėjimo operaciją, vėliau nutrauktą, žuvo aštuoni JAV kariai. R. Khomeini pagrobimą išnaudojo didesniam palaikymui pritraukti.

Abipusis priešiškumas tebetvyro. Kare su Iranu JAV buvo Irako pusėje. Gvardija finansavo teroristų išpuolius prieš amerikiečius. 2002 m. George’as W. Bushas pavadino Iraną „blogio ašies“ dalimi. Bet po to, kai JAV po metų įsiveržė į Iraką, o vėliau 2011-ųjų Arabų pavasaris sukėlė sumaištį, Iranas sugebėjo išplėsti įtaką. Kaupiantis įrodymams, kad Iranas vykdo branduolinių ginklų programą, pabiro sankcijos.

Kai Barackas Obama pasiūlė „ištiesti ranką“, jei Iranas „nebegniauš kumščio“, atrodė, kad gali išaušti nauji laikai. 2015 m. H. Rouhani sutiko susitarti, kad Iranas apribos branduolinę programą mainais į atšauktas sankcijas. Abu vadovai tikėjosi, kad po to pagerės santykiai. Bet susitarimas iraniečiams neatnešė H. Rouhani žadėtos gerovės, o Iranas toliau bandė raketas ir kišosi į užsienio reikalus.

Prezidento Donaldo Trumpo sprendimu pernai JAV pasitraukė iš susitarimo. D. Trumpo rato žmonės nemėgsta Irano. Tarp jų nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas, raginęs subombarduoti Iraną arba nuversti mulas.

Nors buvo įsismarkavusių, D. Trumpas siūlė H. Rouhani pasikalbėti, bet šis kvietimą atmetė, dėl Irano bėdų kaltindamas atnaujintas sankcijas. Vis dėlto tokie kvietimai verčia dvasininkus ir gvardiją nervintis. JAV priešiškumas įprasmina režimo būtį, o izoliacija – mažiau konkurencijos jo verslams.

Ūkiui smunkant, Irane nesiliauja protestai. „JAV – ne priešas, priešas yra čia“, – girdėti kalbų miniose. Neapykanta šachui suvienijo iraniečius R. Khomeini pusėje. Bet šiandien opozicija nevienalytė ir neturi lyderio. Žvalgydamiesi po regioną iraniečiai mato tik nesėkmingus sukilimus. 1979 m. revoliucija daugiausia atnešė vargus, bet kitos horizonte turbūt nematyti.