R. Zemkauskas. Apie susilaikymą, kuris gali nebebūti dorybė

Dvi trumpos istorijos. Pirmoji nutiko ne man. Ją randu meno rinkos ir muziejininkystės temoms skirtame „The Art Newspaper“. Ten viskas prieš Trumpą (meno ir kultūros leidiniuose šiais laikais taip privaloma) ir labiausiai prieš Trumpą ten yra nuomonės skiltys.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Tad vienoje jų randu cituojamą buvusią Niujorko „Queens Museum“ direktorę Laurą Raicovich. Ji neseniai paliko postą dėl „veiklos, nesuderinamos su muziejaus valdybos vizija“. L. Raicovich visada garsėjo politiškumu ir aktyvizmu, tačiau paskutinis lašas galėjo būti faktas, kad, protestuodama prieš Trumpo išrinkimą, direktorė nurodė prezidento inauguracijos iškilmių dieną uždaryti muziejų lankytojams. Atsakydama į kritiką, ji, be kita ko, rėžė: „Neutralumas neegzistuoja. Neužimti pozicijos iš tiesų reiškia poziciją – taip tu palaikai status quo.“

Antroji istorija nutiko jau man. Vakarieniauju su aktyviste. Jai šiek tiek per trisdešimt, ji muzikantė iš vienos Šiaurės Europos šalies. Ji yra kovotoja už moterų ir LGBT teises, be kita ko, žinoma ir dėl keiksmažodžiais sodrintų viešų teiginių. Pavadinu ją provokatore, jai nepatinka. Sakau, kad keiksmažodžiai nuo scenos tradiciškai laikomi provokacija. Jai nepatinka dar labiau. „Kodėl kartoji tuos tradiciškais laikomus dalykus? Taip tu palaikai status quo!“ – sako ji man. Ir neveikia bandymas aiškinti, kad nebūtinai ką nors privalau palaikyti, o tiesiog įvardiju jos veiklą savais žodžiais ir svarbiausia – turiu teisę taip daryti. Gaila, man neateina į galvą paklausti, ar ji mano, kad kalba jau savaime yra status quo saugykla…

Ar turime tik juodai baltą pasaulį? Ar teisingai girdime iš kai kurių universitetų miestelių, kad ten aktyvus kokios nors madingos pozicijos nepalaikymas iškart traktuojamas kaip priešiška veikla? Ar abejonė patriotizmo turiniu visada reiškia sąmoningą darbą priešiškai valstybei? Ar turime pasaulį, kur galima balsuoti tik „taip“ arba „ne“, o „susilaikau“ jau nebeteisėta?

Tiesą sakant, abejojančiojo laikysena pasaulio istorijoje niekada nebuvo patogi.

Vakarų pasaulis dar ne toks ir išvardyti simptomai greičiausiai tėra tai, ką Czesławas Miłoszas, kažkada mane ramindamas, išmintingai pavadino „akimirkos baimėmis“. Tačiau manau, kad verta kalbėti apie tuos simptomus ir pritaikyti jiems priemonę, kurios labai nemėgsta aktyvistai, – abejonę.

Neslėpsiu, abejojančiojo laikyseną nelengva apginti. Taip, neretai ji yra tik sąmoninga maskuotė, skirta paslėpti neveiklumui arba dar blogiau – slaptai ištikimybei kokiai nors pozicijai. Abejonę dažnai kaltina bailumu, nenoru užimti „garbingos“ laikysenos, aiškiai pasakyti „su kuo tu“. Beveik totalaus viešųjų ryšių dominavimo laikais abejonė yra sąmoningai sėjama kaip sėkla, siekiant susilpninti poziciją, neretai ji yra lengvas ir geidžiamas grobis politikos technologams. Užsisvajojai, užsigalvojai, susimąstei, ir tave jau paskyrė. Galų gale net Biblija nepalankiai atsiliepia apie tuos, kurie, užuot buvę šalti arba karšti, tėra tik „drungni“, nes vienas didžiausių kaltinimų, kurių sulaukia abejonė, yra kaltinimas… abejingumu.

Galų gale dažnai išgirsi fantaziją, kad abejojama todėl, jog paprasčiausiai nenorima arba nesugebama suprasti „tiesos“. Va, jei suprastum, tavo abejonės tuojau dingtų, ir aiškiai pasakytum, su kuo tu. Ir liktum ten visiems laikams, nes, neduokdie, suabejosi dar kartą ir pakeisi pusę. Tada būsi ne tik kvailys, bet dar ir išdavikas.

Maždaug tokiame vaikų žaidimų aikštelės lauke atsiduria mąstanti siela, atsisakanti palaikyti kurią nors vieną pusę. Asmeniniai tokios sielos motyvai nelabai kam rūpi kaip ir faktas, kad šiaip jau iš esmės visos trys pozicijos – „už“, „prieš“ ir „susilaikau“ – yra lygiavertiškai subjektyvios.

Tiesą sakant, abejojančiojo laikysena pasaulio istorijoje niekada nebuvo patogi. Suabejoti karaliaus valdžia arba popiežiaus neklystamumu… Šiais laikais suabejoti valdžia ir neklystamumu to, nuo kurio priklauso tavo alga…

Šiuolaikiniai politikai taip pat labiausiai bijo pasirodyti netvirti, abejojantys. Ar dažnai girdime, kad kuris nors jų sakytų: nežinau atsakymo į šį klausimą, nesu tikras, ar mūsų pasirinkta strategija veikia, nemanau, kad teisingai pasielgiau? Tokį politiką kaipmat viešai nulinčiuotų oponentai, ir mes su džiaugsmu ateitume pasižiūrėti, nes lyderystės teorija ir praktika nepripažįsta abejonės. Net sakyčiau, kad visa lyderystės teorijos ir praktikos esmė kaip tik ir yra nuolatinė kova su abejone, jos slapstymas.

Viešieji ryšiai taip pat veikia abejonės neigimo principu, išskyrus atvejus, kai abejonė naudojama kaip priemonė neabejotinam rezultatui pasiekti.

Žodžiu, kartais susidaro įspūdis, kad pasaulyje gausu radikalų. Politikos radikalai, verslo radikalai, kultūros radikalai, na, ir aktyvistai, kurie savo radikalizmu reaguoja į anų radikalizmą.

Tad dar kartą: kaip tokiame naujame drąsiame radikaliame pasaulyje jaustis tam, kurį kankina abejonės ir vargina radikalizmas, kuris mato didelių trūkumų visose pozicijose ir dėl to kenčia, bet tik dėl šventos ramybės nenori slėptis už šaunuolio kaukės?