Seserys Chodkauskaitės

R. Kudzmanaitė: „Tyrinėdama tarpukarį ir sau randu daug ramsčių”

R. Kudzmanaitė: „Tyrinėdama tarpukarį ir sau randu daug ramsčių”

Seserų Chodakauskaičių istorija Ramunę Kudzmanaitę ketverius metus vedžiojo maršrutais nuo tarpukario Kauno iki šiandieninio Klivlando. Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės likimus menininkė prikėlė dokumentinėje juostoje „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“. Prieš filmo premjerą su režisiere kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Iš pradžių apie garsiąsias seseris ketinote statyti spektaklį pagal Arvydo Juozaičio pjesę „Prezidentienė“. Visgi vėliau, pasikeitus aplinkybėms, ėmėtės šia tema kurti dokumentinį filmą. Kiek jame yra sąsajų su minėta pjese?

– Sąsajų beveik nėra – tik istoriniai asmenys ir filme pasirodantis A. Juozaitis. Filosofas labai įdomiai mąsto apie tą laikotarpį ir apie S. Smetonienę bei jos seserį J. Tūbelienę. Kai ėmiau domėtis šiomis asmenybėmis, pavyko atrasti daugybę medžiagos, kurios pjesėje nebuvo. Viena priežasčių, kodėl atsirado šis filmas, ir buvo surasta dokumentinė medžiaga: ji nebūtų tilpusi į jokią pjesę ir jokį spektaklį.

– Filmas prasideda kadrais iš namo Klivlande, kuriame mirė A. Smetona. Duris atidariusi čia gyvenanti amerikietė atrodo nustebinta ir šio fakto, ir filmavimo komandos, ir jai nežinomos Lietuvos vardo. Kaip jums pavyko rasti tą pastatą, apie kurio svarbą mums vietiniai net neįtaria?

– Įdomiausia, kad net ir patys lietuviai nelabai žino, kur A. Smetona mirė. Man dėl to truputį skaudu. Juk šiemet švenčiame Valstybės atkūrimo šimtmetį, bet atrodo, kad ta šimtametė istorija iš tiesų mažai kam rūpi. Prie to namo nėra net jokios lentelės. O juk ten gyveno ir mirė mūsų šalies prezidentas.

Tai, kaip atradau tą pastatą ir apskritai ryšius su Klivlandu, verta detektyvo. Pirmiausia istorikės ir filmo konsultantės dr. Ingridos Jakubavičienės klausiau, gal ji palaiko kokius nors ryšius su Klivlando lietuviais. Paaiškėjo, kad ji bandė susisiekti, rašė laiškus, bet į juos niekas neatsakė. Po kurio laiko Istorinės LR Prezidentūros Kaune naktinis sargas Ingridai pasakė: „Girdėjau, kalbėjotės apie Klivlandą. Prieš dvejus metus pas mus lankėsi kažkoks Klivlando lietuvis, kuris paliko savo vizitinę kortelę – ji čia tebeguli.“ Ingrida man perdavė kontaktus ir aš su tuo žmogumi susisiekiau. Paaiškėjo, kad tai – Andris Dunduras, Klivlando lietuvių bendruomenės narys. Po kurio laiko trise – Ingrida, aš ir mano dukra Debora – išvykome į JAV patyrinėti Smetonų pėdsakų. Niujorke mūsų laukė Peteris Kuhlmannas – J. Tūbelienės anūkas. O Klivlande – jau minėtasis A. Dunduras.

– Ką vertingiausio savo filmui radote tos kelionės metu?

– Klivlando bendruomenė rinko viską, kas buvo susiję su Smetonų gyvenimu Amerikoje – straipsnius, nuotraukas, laiškus. Pas vietos lietuvius mes radome S. Smetonienės vaikystės ir jaunystės nuotraukų, A. Smetonos CŽV bylą. Atrodo, kad daug kam Lietuvoje A. Smetonos istorija baigėsi jo perbridimu per upelį, o kas buvo toliau – tarsi ir neįdomu. Tačiau mes aptikome daugybę dalykų.

Filme rodome namą, kuriame mirė A. Smetona (užduso kilus gaisrui 1944 m. ‒ IQ past.). Užkopėme ir į antrą aukštą, kur gyveno abu Smetonos. Tai, ką pamatėme, buvo graudu: du mažyčiai kambarėliai palėpėje, kur net negali išsitiesti visu ūgiu. Šių vaizdų filme nutarėme nerodyti. Gyvenimo sąlygos buvo tikrai skurdžios. Apie tai užsimenama ir S. Smetonienės laiškuose. Sunku įsivaizduoti, ką tai reiškė žmogui, kai staiga iš prezidentienės tampi skurdžiumi, iš puošnios prezidentūros patenki į tokią aplinką. Žinoma, Smetonų šeimą tam užgrūdino ir paruošė dar gyvenimas Vokietijos dipukų stovykloje.

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė

Radome ir kitą namą, kuriame 1968 m. mirė S. Smetonienė. Tas pastatas apleistas, užkaltas, anūkas jo nusprendė neatsiimti, palikti Klivlando miestui. Ten buvo sukaupta daugybė dėžių archyvinės medžiagos – laiškų, nuotraukų, netgi A. Smetonos laidotuvių vainikų kortelių. Kai ko Klivlando archyvaras, su kuriuo bendravome, mums neparodė – pasakė, jog dar ne laikas.

Klivlande gyvena ir Smetonų anūkas, pianistas Vytautas Smetona. Tačiau jis kategoriškai atsisako bendrauti su žiniasklaida, nesutiko pasimatyti ir su mumis. Nors visaip bandėme jį atakuoti, rezgėme planus, ieškojome bendrų pažįstamų – vis tiek nepavyko. Ko gero, tai suprantama. JAV lietuviai dar ir dabar pasiskirstę į dvi stovyklas A. Smetonos atžvilgiu. Ta kova vyksta iki šiol. Kai prieš ketverius metus nuvykome galvodamos apie filmą, į mus vietiniai irgi žvelgė įtariai. Jiems kilo klausimų, ar mes tikrai neketiname išniekinti Smetonų. Vėliau, žinoma, ta įtampa atslūgo.

JAV lietuviai dar ir dabar pasiskirstę į dvi stovyklas A. Smetonos atžvilgiu.

Tiesą sakant, pavyko atrasti tiek daug informacijos, kad iš kelionių po Ameriką parsivežiau idėją dar vienam filmui. Teko lankytis anglies šachtose, kuriose dirbo pirmoji lietuvių imigrantų karta – visi tie juozeliai, siuntę savo veronikoms šipkartes. Sąlygos buvo siaubingos, daug vyrų ten žuvo. Tačiau anglies telkiniai vis tiek pritraukė daugybę lietuvių, kurie ten kūrė miestelius, statė bažnyčias, būrėsi į ansamblius, orkestrus. Šiandien šachtose yra įkurtas muziejus. Jau parašiau filmo scenarijų, kurį pavadinau „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“.

– Grįžkime prie seserų Chodakauskaičių. Esate minėjusi, kad apie jas archyvinės medžiagos išlikę kur kas mažiau nei apie jų vyrus – prezidentą Antaną Smetoną ir ministrą pirmininką Juozą Tūbelį. Kas labiausiai padėjo užpildyti trūkstamas grandis?

– Didžiulis atradimas ir tikras ramstis filmui buvo J. Tūbelienės anūkas. Jis turi nuostabų pasakotojo talentą, nebijo kamerų, yra labai elegantiškas. Jo tėvas buvo vokiečių baronas, mama ir močiutė – bajoraitės. Peterio Kuhlmanno elegancija, aristrokratiškas elgesys iki šiol spinduliuoja tą laikyseną, kurios ilgėdamasi aš galbūt ir kūriau šį filmą.

Didelis džiaugsmas buvo ir archyvuose rastas J. Tūbelienės 1972 m. duoto interviu „Amerikos balsui“ įrašas. Jos kalbėjimo maniera, inteligencija, aristokratiškumas, lengvas kaunietiškas akcentas irgi dvelkia ta tarpukario Kauno dvasia.

Apie S. Smetonienės asmenybę daugiau sužinoti padėjo jos laiškai ir ją mylintis Klivlandas. Čia tebėra žmonių, kurie ją pažinojo. Kalbintos močiutės pasakojo, kokius ji kepdavo tortus, kokia buvo miela, radome net prezidentienės krikšto dukrą. Be to, už S. Smetonienę šiandien kalba ir istorikai. O kitas spragas lopėme pasitelkdami atkuriamąją dokumentiką. Juk vaizdinės medžiagos išlikę mažai, ypač iš gyvenimo Lietuvoje. Todėl pasitarę su prodiusere nutarėme imtis vaidybinės dokumentikos.

– Kokie buvo seserų santykiai joms tapus ryškiomis politinio ir visuomeninio gyvenimo asmenybėmis?

– Manau, kad jos buvo labai artimos. Nuotraukose jos vis matomos sėdinčios kartu – ir per įvairius renginius, šventes, paradus. Be to, J. Tūbelienė buvo artima ir A. Smetonai, nes šis ją pažinojo nuo mažens. Todėl visiškai pasitikėdavo, pavesdavo jai įvairias svarbias užduotis.

Viešumoje dažnai manoma, kad S. Smetonienė buvo labai stipri, tvirta, o J. Tūbelienė – gudresnio charakterio. Bet radau labai gražių, lyriškų, romantiškų S. Smetonienės meilės laiškų, kurie liudija ją buvus labai švelnią, šiltą moterį.

Apie J. Tūbelienę buvo pasakojama, kad po namus ji ne vaikščiojo, o bėgiojo. Net gyvenimo pabaigoje persikėlus į senelių globos namus kiekviena jos diena išliko suplanuota. Ji aiškiai žinojo, kada reikia vilktis suknelę, kada pietauti, ir tiksliai laikėsi savo dienotvarkės. J. Tūbelienė buvo labai aktyvi moteris. Gal tik gimus dukrai su negalia kuriam laikui šiek tiek nuo viešojo gyvenimo atsitraukė. Bet ji vis tiek bendravo su visais Kauno dailininkais, nepraleisdavo nė vienos operos. Nepriklausomoje Lietuvoje J. Tūbelienė buvo daugybės moterų organizacijų pirmininkė, atstovaudavo joms užsienyje, nes mokėjo daug užsienio kalbų. Jos pase išlikę daugybė vizų.

– Kaip manote, kas lėmė ypatingą šių seserų likimą ir neeilines asmenybes?

– Daug apie tai galvojau ir pirmiausia siečiau tai su šeimos istorija bei genais. Jau nuo XVI a. kiekvienoje Chodakauskų kartoje buvo vyras, tarnavęs Lietuvos valdovui – ar vėliavnešys, ar pulko vadas. Ne vienas jų buvo pažymėtas, apdovanotas. Antra priežastis – auklėjimas. Manoma, kad Chodakauskaičių tėvai nesiekė turtų, o kreipė vaikus į mokslą. Tiesa, S. Smetonienė baigė tik vidurinę mokyklą, bet, matyt, pakankamą išsilavinimą įgijo iš privačių pamokų. Juk J. Tūbelienė dėl savo pasisakymų apie Lietuvos laisvę buvo išmesta iš Mintaujos mergaičių gimnazijos. Todėl tėvai samdė mokytojus, kurie atvykdavo į namus.

Sovietmečiu atrodė – na ką tas tarpukaris. O juk tai buvo be galo laisvas, drąsus ir įdomus gyvenimas.

– Kaip ketinate elgtis su surinkta istorine medžiaga, kuri nepakliuvo į filmą? Užrakinsite stalčiuje ar jau brandinate naujus kūrybinius sumanymus?

– Iš tiesų visų interviu, kuriuos kurdama filmą ėmiau, bendra apimtis yra maždaug 300 puslapių. Dabar tos medžiagos tvarkyti dar negaliu – esu pernelyg pavargusi. Bet tikrai surinkome pakankamai informacijos filmui apie Smetonų gyvenimą Amerikoje. Šiuo atveju galvočiau galbūt apie vaidybinį filmą, nes radau tiek įvairių santykių, intrigų, dalykinių ir romantinių ryšių. Labai įdomi asmenybė man atrodo ir Augustinas Voldemaras – buvęs artimas A. Smetonos ir J. Tūbelienės draugas. Apskritai Lietuvos istorijoje yra tiek įdomybių! Tai sovietmečiu kartais atrodė – na ką tas tarpukaris, kokia ten gali būti istorija. O juk tai buvo be galo laisvas, drąsus ir įdomus gyvenimas. Iš jo galima semtis ne tik informacijos, bet ir energijos. Tyrinėdama tą epochą, aš ir savo gyvenimui surandu labai daug ramsčių.

R. Kudzmanaitės filmas „Aš priglaudžiau prie žemės širdį” šalies kino teatruose nuo spalio 17 d.

 

R. Kudzmanaitė

Kino ir teatro režisierė, pedagogė.

1989 m. baigė režisūros studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Sukūrė dokumentinius filmus „Teka saulė vakaran“, „Aviečių laukai“, „Ketursparnė“, „Už devynių jūrų“ (kartu su Rimu Morkūnu).

Režisavo spektaklius „Dienos akys – Mata Hari“, „Pingvinai ir kiaušinis“ (Valstybinis jaunimo teatras), „Bernardos Albos namai“ (Vilniaus teatro grupė), „Vėlinės“ (Minsko nepriklausomas teatras Č), „Trys aukštos moterys“ (Vilniaus mažasis teatras), „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir kt.

Kinijoje pastatė spektaklį „Naujas laukas“, sukūrė filmą „Giesmė apie laukinius šunis“.

Lietuvos televizijoje kūrė kultūrines laidas.

Komentarai

  • Labai malonu sužinoti praeiti tokių žmonių, tais laikais buvo ir kitokie įstatimai, bet dabar Lietuvos griovėjas yra Ļansbergis, kodėl jis palaikomas, provincijos jau mirusios, tai dabar ir reikia kalti jį prie stulpo, Lietuva parduota Lansbergio, kur mūsų iškovota laisvė, Lietuva yra valdoma Lietuvos viriausybės mafijos, bet istorijos nepakeis niekas ,viskas yra fiksuojama , Ļansbergis nori sunaikinti Lietuva, net juodaodžiai jau užima tautiečių darbo vietas, koks mūsų Seimas, dėjau balsą už Karbauski, bet jis žmonai sukūrė verslą užsiėmime, o pats su meiluže pradėjo darbą Seime su apgaulės rinkėjų, ar če gudraus vadovo rodiklis, jeigu meilė plėšia Seime, ….

    • Siūlyčiau pačiam pagalvoti , APIE SAVĘS PRISIKALIMO PRIE STULPO . Ir SUSILAIKYTI NUO LIETUVOS R. VALDANČIŪJŲ ŠMEIŽIMO IR NIEKINIMO- nes galimai nešate dėl to savo atsakomybę .

      • Atsakyti
  • Vienas nemoka parašyti žodžio „čia“, kitas – „valdančiųjų“… Ir „nešate atsakomybę“ – tai rusizmas, lietuviškai – „galimai atsakote“ 🙂

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų