Pro kameros akį

Į žydų bendruomenę, jos tarpusavio ryšius bei santykius su šalimis kaimynėmis pažvelgti kviečia Izraelio kino vakarai. Apie renginio idėją su programos sudarytoju, tarptautinių santykių specialistu Giedriumi Jokubauskiu kalbasi Inesa Rinkevičiūtė.

– Kodėl kino filmais nusprendėte pristatyti būtent Izraelį?

– Idėja surengti Izraelio kino vakarus kilo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausiajai redaktorei Aidai Vėželienei. Prie jos įgyvendinimo prisidėjo bibliotekos Judaikos tyrimų centras ir jo vadovė Larisa Lempertienė. Nors kasmet Izraelio juostos rodomos „Kino pavasaryje“, kituose festivaliuose, mūsų filmų ciklo tikslas yra pažvelgti ne tik į šios šalies kiną, bet ir pamėginti suprasti jos visuomenę, identifikuoti svarbiausius klausimus ir temas, per kurias skleidžiasi jos savybės, daugialypiai kultūriniai, ideologiniai, politiniai, socialiniai ir religiniai kontekstai. Siekėme, kad renginio programos filmus pamatęs žiūrovas būtų įkvėptas praverti naują suvokimo langą į labai kompleksišką Izraelio visuomenę ir tikrovę anapus spaudos antraščių bei politinių pareiškimų.

– Programą sudaro 6 kino filmai. Kaip juos atrinkote?

– Vienas svarbiausių kriterijų – pagrindinių veikėjų kalbėjimas pirmu asmeniu. Pavyzdžiui, filmo „Adžiami“ aktoriai nėra profesionalai, jie – tikri Jafos, Tel Avivo dalies, Adžiamio rajono gyventojai, arabai. Juostos stilistika artima dokumentiniam kinui, nors tai – meninis filmas. Režisieriams gana sėkmingai pavyksta išvengti vertinimų ar apibendrinimų, išlaikyti vertybiškai šaltą pasakojimą apie dramatišką Adžiamio gyvenimą.

Norėjome, kad pasirinkti filmai kalbėtų apie skirtingų – etninių, religinių, socialinių – Izraelio visuomenės grupių gyvenimus. Formos požiūriu siekėme, kad programoje būtų atspindėta kiek įmanoma platesnė žanrų įvairovė. Filmai „Adžiami“, „Išnaša“, „Sirė nuotaka“, „Ušpizin“ yra meniniai, „Oriented“ – dokumentinis, o „Valsas su Baširu“ – animuotas.

– Ar galėtumėte išskirti specifinius Artimųjų Rytų režisierių kūrybos bruožus?

– Kaip ir visa Izraelio visuomenė, taip ir šios valstybės kinas yra daugialypis. Režisierių pilietybė, etninė ar religinė tapatybė tikrai nebuvo kriterijus renkant filmus programai. Kino mokyklos, tradicijos vis keičiasi, todėl sunku kalbėti apie specifinius Izraelio kino bruožus. Tai – Vakarų kino tradicijos dalis, tad bent jau formos atžvilgiu Izraelio kinui būdingos tos pačios tendencijos kaip ir ten. Manyčiau, Izraelio kiną išskirtinį pirmiausia daro tematika, o ne unikali kinematografija. Gebėjimas kalbėti skaudžiomis, sudėtingomis, nevienareikšmėmis temomis yra Izraelio kino tradicijos dalis. Mėginimas nagrinėti daugialypę valstybės socialinę tikrovę – vienas svarbiausių šios šalies kino išskirtinumų.

– Kino juostos paliečia opias temas: etninių, socialinių, religinių mažumų gyvenimus, kare išgyventas patirtis. Kaip šie filmai vertinami pačiame Izraelyje? Kiek kritiškumo, objektyvumo juose galima įžvelgti?

– Beveik visi programos filmai labai aukštai įvertinti ir pripažinti Izraelyje. Net keli jų – „Adžiami“, „Valsas su Baširu“, „Išnaša“ – nominuoti „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Laikai, kai Izraelyje buvo populiarus kinas apie nacionalinius herojus, jau praeityje. Reikia pabrėžti, kad naujosios kartos Izraelio kino kūrėjai mėgina vaduotis iš pernelyg sudėtingo valstybės ideologinio, politinio, socialinio konteksto, ieško alternatyvių temų savo filmams, mėgina eksperimentuoti su fantazijos pasauliu.

Izraelio kino vakarai, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius, rugpjūčio 2, 9, 16, 23, 30 d.