Priešintis stinguliui

11-oji Kauno bienalė šįkart atsigręžia į paminklą ir kolektyvinės atminties įamžinimo formas. Kokius klausimus šia tema joje kelia menininkai ir žiūrovai, prieš pat bienalės atidarymą su jos kuratore Paulina Pukyte kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti bienalės kuratore? Kokias ambicijas, vizijas norite įgyvendinti imdamasi šio darbo?

– Žodžiai „ambicijos“ ir „vizijos“ man įtartini. Aš jų nevartoju. Kadangi esu menininkė, o ne kuratorė, ėmiausi šio darbo kaip savo meninio projekto. Jį įgyvendinu taip, kad man būtų įdomu. Žinoma, ne man vienai – menininkas juk nekuria vien sau. Bet tam, kad šis projektas turėtų poveikį kitiems, noriu padaryti taip, jog jis veiktų, jaudintų mane. Sakyčiau, tai yra sąžininga. Štai tokia mano ambicija. Kalbant apie pačios parodos tikslus, pacituosiu savo koncepciją: „11-oji Kauno bienalė siekia oponuoti populistinei paminklų statymo praktikai ir jų konservatyviam tradicionalizmui, paskatinti bei legitimuoti radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias kolektyvinės atminties įamžinimo idėjas ir strategijas.“

– Pasiruošimas bienalei ilgesnis už daugelio lietuviškų aktualijų gyvavimą ir eskalavimą. Vis dėlto įdomu, kiek šiųmetei temai įtakos turėjo rezonansiniai paminklo Jonui Basanavičiui ir paminklo Lukiškių aikštėje konkursai, taip pat Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo istorija?

– Mano pasirinkta bienalės tema ir yra visų šių išvardytų istorijų rezultatas. Tos istorijos dar toli gražu nesibaigė.

– Po J. Basanavičiaus paminklo konkurso buvo menotyrininkų nuomonių, kad tokie konkursai iš anksto užprogramuoti patirti nesėkmę, atsižvelgiant į formaliuosius reikalavimus, trumpą pasiruošimo laiką. Ar tam pritariate? Ar patys menininkai, kurie tik tarpusavyje piktinasi ar pakikena iš konkursų rezultatų, netampa taip pat savotiškos inercijos ir požiūrio „bus kaip bus“ rėmėjais?

– Taip, menotyrininkų nuomonei dėl konkursų visiškai pritariu. Na, menininkai negali pakeisti konkurso sąlygų, kuriose nurodyta, pavyzdžiui, kad statyti gali tik tas, kas jau pastatė – sutikite, skamba absurdiškai. Lieka tik šaipytis arba kritikuoti, o tai nėra inertiška. Beje, „tarpusavyje“ šiais laikais dažnai reiškia ir viešai. Mano kuruojamos šiemetės Kauno bienalės vienas tikslų – suteikti menininkams galimybę kurti paminklus be jokių ribojančių sąlygų.

Be abejo, skatiname idėjas, o ne bronzos kiekius ar uodegų ir barzdų pakrypimo kampus, mūsų biudžetas nedidelis ir nėra garantijos, kad mūsų menininkų darbai išliks ilgą laiką. Bet ar ne svarbiau padaryti paminklą tokį, kad išliktų žmonių mintyse, o ne fizinėje realybėje, kuri irgi nėra ilgaamžiškumo garantas? Tiesa, miestas galėtų veikti Miunsterio viešųjų erdvių projekto principu – po parodos įsigyti sėkmingiausius darbus. Beje, kai kurie kūriniai ir be to neišvengiamai išliks. Kita vertus, šiuolaikiniai menininkai nelinkę kurti paminklų, manau, kad jiems tai nelabai įdomu.

– Viename interviu architektas Rolandas Palekas, buvęs J. Basanavičiaus paminklo konkurso ekspertų komisijoje, sutiko, kad dauguma tokių konkursų pasiūlymų grindžiami ne XXI a., o praėjusio amžiaus kriterijais. Bet, jo žodžiais, masinio skonio „turėtojai“ taip pat turi teisę į savo nuomonę ir į viešąją erdvę. Tai yra 10 proc. ekspertų bei platesnį meninį akiratį turinčių žmonių nuomonių nepaneigia likusių 90 proc., todėl būtina atsižvelgti ir į jas. Kaip suderinti konceptualesnių sprendimų gerbėjų ir mėgstančių primityvesnes, pažodines iliustracijas lūkesčius?

– Sutinku, kad viešoji erdvė yra visų, teisę į savo nuomonę visi irgi tegul turi, bet tai nereiškia, kad visos nuomonės privalo turėti vienodas teises. Neinformuotų, tyrimu ar žiniomis neparemtų nuomonių negalime laikyti itin vertingomis. Masiniam neišlavintam skoniui pataikauti nederėtų niekur, įskaitant ir estetinius sprendimus viešojoje erdvėje. O į klausimą dėl tų 10 ir 90 proc. gyventojų (kaip suprantu, procentai šiuo atveju sąlyginiai) ir kaip suderinti jų poreikius labai gerai atsakė menotyrininkas ir publicistas Ernestas Parulskis. Jis suskaičiavo, irgi procentais, kad mūsų viešojoje erdvėje jau pristatyta tiek grožybių tų 90-ies proc. skoniui patenkinti, kad išsilavinusios mažumos poreikiai vis dar lieka gerokai nuskriausti. Vien tuos baisiuosius angeliukus suskaičiuokite. Jeigu jau visiems pagal procentus, tai Lukiškių aikštėje turėtų būti priėjusi mūsų eilė.

– Dauguma diskusijų dėl paminklų aprėpia nacionalinės svarbos objektus, esančius ar būsiančius Vilniuje. Kokia patirtis su įpaminklinimo formomis Kaune? Galbūt čia jau esama žingsnių (be plačiai žinomo Roberto Antinio kūrinio Romui Kalantai) link mūsų laiką labiau atspindinčių paminklų?

– Kauno paminklų padėtis gana aiški. Tarpukariu laikinoji sostinė pasistatė daug tautinių paminklų, jie tarybiniais metais buvo nuversti, o po nepriklausomybės – atstatyti. Be to, ten yra IX forto memorialas. Statyti paminklų ar kurti įamžinimo projektų netautine ir nekrikščioniška tematika po nepriklausomybės atgavimo nematyta ypatingo reikalo. Formos atžvilgiu bene vienintelis pastarųjų metų žingsnis netradicinio paminklo link – Naglio Baltušniko Jurgio Mačiūno aikštė. Vilniaus situacija kiek sudėtingesnė.

– Kurie matyti paminklai ar įpaminklinimo formos jums yra palikę didelį įspūdį?

– Tikrai didelį įspūdį man paliko Kaune neseniai išdygusi Jono Vileišio stovyla. Ką patiriu kontempliuodama šį su meile pastatytą paminklą? Ogi suprantu, kad šį tą sužinau. Ką sužinau? Kaip tais laikais atrodė portfeliai ir kad gerb. p. Vileišis buvo gerokai aptukęs. Štai ir viskas.

– Tradiciškai Kauno bienalėje dalyvaus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkų. Kas lėmė jų atranką?

– Visų mano pakviestų menininkų kūryba kaip nors liečiasi su paminklais ar atminties įamžinimu, tačiau labai skirtingai. Nuolatos paminklus, tiksliau, memorialinius projektus, kuria tik vienas iš mano pakviestųjų – vokietis Horstas Hoheiselis kartu su architektu Andreasu Knitzu. Jį jau galima laikyti alternatyvių paminklų, vadinamų antipaminklais, klasiku, ir kaip tik dėl to jis mūsų parodai labai svarbus. Mūsų konferencijoje rugsėjo 16 d. jis pristatys kelių dešimtmečių darbus – tai unikali galimybė gyvai išgirsti šį nenuilstantį radikalių paminklinimo idėjų kūrėją. Slovėnė Manca Bajec tyrinėja paminklų situaciją buvusioje Jugoslavijoje po Balkanų karo. Manau, kad mums, turint omeny mūsų istorijų panašumus ir skirtumus, labai įdomu sužinoti, kas šioje srityje vyksta ten.

Apskritai menininkus kviečiau dėl labai įvairių priežasčių. Lenkę Karoliną Freino – dėl to, kad kuria specialiai viešosioms erdvėms. Britę Jenny Kagan – dėl to, kad jos šeimos istorija tiesiogiai susijusi su juodžiausiais Kauno istorijos puslapiais. Dainių Liškevičių – dėl to, kad gimęs Kaune. Man norėjosi, kad dalyvauti bienalėje galėtų visi Lietuvos menininkai, todėl organizavome ir atvirą kvietimą siūlyti projektus šiai konkrečiai temai. Iš tų pasiūlymų atsirinkome vieną smagų kūrinį, skirtą Adomui Mickevičiui, kuris keletą metų gyveno Kaune, – būtų puiku, jei šis paminklas poetui Kaune išliktų ilgiau, nei truks bienalė.

– Šiemet Kauno savivaldybė paskelbė ir projekto „Kauno akcentai“ konkursą, jau paaiškėjo septyni skulptūrinių akcentų nugalėtojai. Kaip šis projektas koreliuoja su Kauno bienale?

– Pastebėjau, kad žmonės painioja šiuos du labai skirtingus projektus. Taip turbūt yra dėl to, kad mūsų tema – paminklai, o daugumos sąmonėje ir paminklas lygu skulptūra, ir miesto akcentas lygu skulptūra, taip pat bet koks menas viešojoje erdvėje lygu skulptūra. Bet 11-osios Kauno bienalės tikslas kitoks. Mes nenorime mieste pristatyti dekoratyvinių objektų „dėl grožio“ ar kad „būtų prie ko nusifotografuoti“. Norime svarstyti su žiūrovais, kas yra paminklas, koks jis galėtų būti ar nebūti, kam jis reikalingas, kaip jis mus veikia ar neveikia. Norime, žymaus atminties įamžinimo teoretiko Jameso E. Youngo žodžiais, „priešintis tradicinei didaktinei paminklų funkcijai, juose įkūnytam demagogiškam stinguliui ir autoritariniam polinkiui paversti žiūrovus pasyviais stebėtojais“.

– Viename interviu sakėte: „Mano tikslas yra paroda, kurią pamatytų ne tik bienalės lankytojai, bet ir visiškai atsitiktiniai praeiviai, net ir tie, kurie nevaikšto į parodas ir nesidomi menu.“ Kaip manote, ar tie, kurie nevaikšto į parodas ir nesidomi menu, bet neišvengiamai būna su juo „supažindinami“ per kokią nors viešosios erdvės skulptūrą, performansą, tuo užsikrečia, ar tai telieka trumpalaikis efektas?

– Sunku apibendrinti, manau, būna įvairiai. Efektas priklauso ir nuo to, su kuo ir kaip jie supažindinami. Visi mūsų parodos kūriniai bus viešosiose miesto erdvėse, laisvai prieinami visiems. Tačiau tai nereiškia, kad jie bus skirti vien pasižiūrėti. Žmonės kai kuriuose jų ir dalyvaus. Vienuose – sąmoningai, kituose – atsitiktinai. Viename mūsų „paminklo statyme“ dalyvauja vienos vidurinės mokyklos moksleiviai, bet ir tai darome ne formaliai, ne tiesiog užduodami vaikams darbo arba siūlydami „kurti“ ką nori, o per keletą savaičių truksiančias pamokas, užsiėmimus ir žaidimus paruošdami vaikus taip, kad paskui jų gana paprastas kolektyvinis veiksmas kuriant paminklą būtų atliekamas suvokiant, kodėl tai darome ir kodėl būtent taip. Bet reakcija į mūsų parodą, be abejo, gali būti įvairi. Vienam gal tai bus „kažkokia nesąmonė“, o kitam gal tas susipažinimas staiga, gal net ir nenorint, nesitikint, neplanuojant, atneš į protą ar į širdį ką nors naujo, ką nors svarbaus, ką sunku išmatuoti statistiškai.

Lūžio visuomenėje nesitikiu iš jokio meninio projekto. Galbūt bienalė šiek tiek praplės visuomenės akiratį. Galbūt tai bus žingsnis, kad ir mažas, link tos sampratos kismo.

11-oji Kauno bienalė, Kaunas, rugsėjis–lapkritis.

P. Pukytė

Baigė Vilniaus dailės akademiją, Londono karališkajame meno koledže įgijo magistro laipsnį.
Išleido esė rinkinį „Netikras zuikis“, grožines knygas „Jų papročiai“, „Bedalis ir labdarys“, pjesę „Žuvies akys“.