Plataus dangaus sodas

• Autorius senam turiniui
• Rasa Pangonytė
• Aplinka
• 2018.10.04 14:45

Kai Kaune gyvenanti šeima į kraštovaizdžio dizainerę Astą Grabauskienę kreipėsi konsultacijos, kaip patobulinti savo 40 arų sklypą, specialistė nė nenumanė, kad tobulinimas užtruks du sezonus, o sukurtą dizainą konkurso „Tendencijos“ komisija vieningai išrinks geriausiu.

Trūko aiškesnės struktūros

„Šeimininkai kreipėsi prašydami konsultacijos, kaip sklype sukurti daugiau privatumo, suformuoti jį uždaresnį, ir teiravosi, kur būtų galima pasodinti medžių, krūmų. Vis dėlto pasikalbėję nutarėme, kad reikėtų ne tik daugiau želdynų zonų, bet ir sukurti aiškesnę sklypo struktūrą, stipresnį vientisumo pojūtį“, – taip apie projekto pradžią kalba A. Grabauskienė.

Adomo Kaikario fotografija

Paprašyta papasakoti, koks buvo sklypas pradėjus darbuotis, dizainerė sako, kad priekiniame kieme augo vieno tipo nekarpoma gyvatvorė, kitur, palei ribas – juodosios ir kalninės pušys. Nemažai sodo elementų, pavyzdžiui, akmenys, skulptūra, laužavietė, akmens plokštės, buvo tarsi išmėtyti, nesudarė vientisos kompozicijos. Buvusias sklypo erdves ji apibūdina kaip monotoniškas. Jokios jungties su namu neturėjo ir į niekur vedę akmens plokščių takeliai.

Į specialistę kreipęsi šeimininkai labiausiai norėjo augalais nuo gatvės pridengti priekinį kiemą, o vidinio kiemo zoną – nuo tolėliau matomų kaimyninių namų. Naujai formuojame kieme jie pageidavo natūraliai atrodančių želdynų, žolynų, papildančių ramią namo architektūrą. Kaip sako A. Grabauskienė, užsakovai norėjo, kad jų aplinkoje išliktų tos pačios funkcinės zonos – poilsio zona prie baseino, vaismedžių sodas, uždaras pavėsio sodas, tačiau sutiko perkelti medinę skulptūrą, nuspręsta naują vietą rasti ir laužavietei. Pasak kraštovaizdžio dizainerės, būtent taip, išlaikant ir koreguojant buvusias zonas, kurta ir naujoji sklypo struktūra.

Sodą paryškino augalais

Sodo linijas ir stilistiką kraštovaizdžio dizainerei padiktavo palei vieną ribą banguojančios kalvelės su pušimis ir įvairiose sklypo vietose gulintys akmenys. „Kilo mintis banguojančias „kalvas“ pratęsti palei kitas sklypo ribas ir jose pasodinti želdynų. Šie turėjo įsiterpti vidiniame kieme, kad sukurtų jaukesnę erdvę prie baseino, pridengti vaismedžių – būsimo daržo zoną ir tolėliau esančius namus, įkomponuoti jau augusius medžius“, – aiškina A. Grabauskienė.

Adomo Kaikario fotografija

Kitu svarbiu sodo kūrimo motyvu tapo iš sklypo atsiveriantis platus horizontas. Dizainerė sako, kad norėta ne tik išsaugoti erdvės pojūtį, bet ir jį paryškinti, įrėminti banguojančiomis, tolyn žvilgsnį nukreipiančiomis želdynų linijomis, švelniais, siūruojančiais augalais.

Prireikė sunkiosios technikos

Sumanymui įgyvendinti vien žmogaus jėgos nepakako: „Didžiausią iššūkį kėlė reljefo performavimas ir didžiulių akmenų perkėlimas. Kai kur kalveles reikėjo „patraukti“ į šoną, ir dėl to teko persodinti dalį augalų. Akmenys buvo perkelti kranu, o kur jis nesiekė, gerve padėjo nutempti skulptoriai“, – prisimena kraštovaizdžio dizainerė.

Baseino zoną papildė dvi sienutės – suolai su terasos lentų apdaila. Jos ne tik padėjo šią erdvę padaryti funkcionalesnę, bet ir pratęsė terasos ir namo linijas, padėjo vizualiai įkomponuoti vidinį kiemą į viso sklypo struktūrą.

Dizainerė vardija, kad kuriant sodą buvo panaudotos visos esamos medžiagos: akmenys, augalai, granito plokštės. Daugiausiai naudojamose zonose ji nusprendė jas perdėti atsitiktiniu raštu, netaisyklingai.

Žvilgsnio netraukiantys augalai

Pagal A. Grabauskienės planą želdynai turėjo apjuosti erdves, bet išnykti – būti nematomi, pernelyg netraukiantys žvilgsnio. „Siekta išsaugoti visus sklype augančius augalus, bet juos sujungti naudojant tarpinius, švelnesnius – lapuočius medelius, krūmus, varpinius, daugiametes gėles. Norėjosi, kad sklypo ribos tarsi susilietų su jį supančiu kraštovaizdžiu, ištirptų, švelniai nuvilnytų, linijos būtų lyg lengvas potėpis“, – kalba ji.

Adomo Kaikario fotografija

Dizainerė vardija skype atsiradusių krūmų ir medžių pavadinimus: Lamarko medlievos, japoninės ir pražagialapės sedulos, sakuros, magnolijos, paprastieji šermukšniai… Kai kur želdynų zonas ji nusprendė papildyti juodosiomis, Bankso bei kalninėmis pušimis ir paryškino jas daugiamečių gėlių – didžiųjų astrancijų, šalavijų, puošniųjų šilokų, kraujažolių, snapučių – intarpais. Kaip želdynų užpildas pramaišiui sodinti rudeniniai mėlitai (varpiniai augalai) ir visžalės viršūnžiedės pachisandros.

Priekiniame kieme išliko puskiparisių gyvatvorė. Kaip sako specialistė, apkarpyta ji tapo naujojo priekinį kiemą juosiančio želdyno visžaliu fonu. Palei ribas šoniniame ir vidiniame kieme augančių juodųjų ir kalninių pušų draugiją papildė lapuočiai.

Metai išryškins gyvą paveikslą

Sklypo projektuotoja sako, kad tik pro svetainės langus matomame pavėsio sode norėjosi sukurti japoniška dvasia dvelkiantį sodelį. „Ten jau augo keli rododendrai. Be to, toks sodas natūraliai tiko tokiai pavėsingai vietai“, – paaiškina A. Grabauskienė savo sumanymą.

Adomo Kaikario fotografija

Ši dalis buvo įrėminta nauja sienute, apklijuota fasado klinkerio plytelėmis. Ji tapo fonu pavėsingam sodui ir pridengė jį nuo kaimynų. Naujajame sodelyje atsirado akmenų kompozicija, paklotas akmens plokščių takas, pasodinta japoninė sedula, Bankso pušis, dar keli rododendrai ir žolynai. Kai augalai suaugs, paviršiai apsamanos, ši sodo dalis, anot kūrėjos, taps smaragdiniu, pro langus matomu gyvu paveikslu.

• Autorius senam turiniui
• Rasa Pangonytė
• #namai
• #Sodyba
• #Tendencijos