-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš dešimtmetį Afganistane Jurga Šeduikytė filmavo dainos „Smėlio žmonės“ vaizdo klipą. Jame būrys vaikų linksmai žaidė su atlikėja, pūtė muilo burbulus ir, atrodo, viltingai žiūrėjo į ateitį. Tačiau kaip tada, taip ir šiandien „Afganistane vaikystė dažnai būna darbas visu etatu“, yra rašęs laikraštis „Los Angeles Times“.
Pareiga anksti keltis, sunkiai dirbti, nepaisant šalčio ir karščio, nuovargio ir skausmo, – nepilnamečių kasdienybė. Nors įstatymai draudžia vaikų iki 14 metų darbą, šeimos priklausomos nuo bet kokių, net labai menkų, pajamų. Tarptautinės organizacijos tik spėlioja, kiek šalyje yra dirbančių vaikų ir kiek jų kasmet išnaudojama ar sužeidžiama.
Kabule studijuojanti fotografė iš Irano M. Hazara prieš dvejus metus susidomėjo, kaip gaminami raštuoti afganistanietiški kilimai. Užėjusi į audyklas, ji ten rado dirbančius vaikus ir pradėjo fotografuoti jų portretus bei klausytis istorijų. Iš mažųjų audėjų fotografė dažniausiai išgirsdavo, kad, kilus neramumams Helmando provincijoje, jų artimieji tapo šalies vidiniais pabėgėliais.
Europos Sąjungoje šiandien daug diskutuojama, ar Afganistanas yra saugi šalis, į kurią galima parsiųsti prieglobsčio prašytojus, ar visgi jie nusipelno pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos. O štai Kabulo gatvėse augantiems vaikams geriausiai pažįstama realybė – nesutarimai, privertę palikti namus. Daugelio jų sveikata ir mokslai nukentėjo nuo pilietinio konflikto, kraustymosi, skurdo ir nestabilios padėties. Dauguma jų liko našlaičiai – prarado tėvą pilietiniame kare.
Dar 2015-ųjų JAV darbo departamento ataskaitoje buvo pripažįstama: vaikai Afganistane įtraukiami į žiauriausių sąlygų darbą, įskaitant plytų gamybą ir dalyvavimą ginkluotame konflikte. Darbo inspekcija neturi įgaliojimų tikrinti, kas nesilaiko draudimo įdarbinti nepilnamečius. Organizacijos „Human Right Watch“ duomenimis, Afganistane dirba maždaug ketvirtadalis vaikų nuo 5 iki 14 metų. Daugelis jų tampa kilimų audėjais, plytų gamintojais, suvirintojais ar žemės ūkio darbuotojais. Darbas kai kuriuos priverčia mesti mokslus – mokyklą lanko maždaug pusė dirbančių vaikų. Tačiau daugelis šeimų kitos išeities neturi – po metų metus besitęsiančių ginkluotų susirėmimų jų darbingo amžiaus vyrai žuvo arba buvo suluošinti.
Nors vaikus įdarbinti neteisėta, o šie pluša visai nesididžiuodami savo padėtimi, jie nesipriešino fotografuojami ir M. Hazarai mielai kalbėjo apie save. Tik jų istorijos dažniausiai būdavo panašios. Štai vienas kilimų audėjų noriai pasakojo, kad yra vyriausias, turi tris seseris ir brolį. Jis norėtų mokytis ir geriau gyventi. „Man patinka dirbti, ir mokytis noriu, kad galėčiau padėti šeimai geriau gyventi“, – užsiminė be laiko suaugęs berniukas. Tradicija reikalauja, jog vyriausias sūnus išlaikytų šeimą. Nors prieš karą moterims dirbti drausta, dabar mergaitės taip pat uždarbiauja audyklose ir panašiose darbovietėse.
Kaip laikraščiui „Los Angeles Times“ pasakojo vaikų teisių apsaugos specialistai, šeimos pačios nesutinka su griežtesniu darbdavių tikrinimu – joms, ypač pabėgėlių iš neramių provincijų šeimoms, itin svarbios bet kokios pajamos. Jų viršininkai dažnai taip pat yra buvę nepilnamečiai darbininkai. Vaikų, kurie tampa kilimų audėjais, mūrininkais ar žemės ūkio darbininkais, gyvenimas sunkus, bet dar blogiau tiems, kam tenka elgetauti gatvėse, rankioti šiukšles ar bandyti praeiviams įsiūlyti smulkių prekių. Skurdžios šeimos liko tik girdėjusios, kad tarptautinė bendruomenė praeityje Afganistaną tvindė paramos lėšomis.
Lietuvos pajėgos, o kartu ir didelė dalis paramos, iš Afganistano pasitraukė 2013-aisiais. Pradėjusi misiją šioje valstybėje, Lietuva 2006 m. jai skyrė beveik 900 tūkst. litų (apie 260 tūkst. eurų) paramos ir finansavo įvairius projektus. Šiandien apie Afganistaną girdime pilietinių neramumų ir pabėgėlių krizės kontekste. Ar nepelnytai nepamiršome šios šalies?
