(MIT nuotr.)

Pasvarstymas apie laisvosios rinkos naudą ir sukrėtimus

Pasvarstymas apie laisvosios rinkos naudą ir sukrėtimus

Interviu su Masačusetso technologijų instituto ekonomistu Johnu Van Reenenu

Daugybę metų ekonomistai tvirtino, kad laisvoji prekyba visus padaro turtingesnius. Tačiau pastaruoju metu šis požiūris yra puolamas ‒ ypač JAV prezidento Donaldo Trumpo. Tai verčia ekonomistus savęs klausti: ar tikrai laisvoji prekyba visuomet gerai? Ar iš jos pralaimėjusiųjų nuostoliai turi būti atlyginami? Siekdamas iš naujo persvarstyti laisvosios prekybos pagrindus, žurnalas „The Economist“ kalbėjosi su ekonomistu J. Van Reenenu. Pokalbis buvo šiek tiek koreguotas, norint padaryti jį aiškesnį.

– Kas yra laisvoji prekyba?

– Tai galimybė prekėms ir paslaugoms kiek įmanoma laisviau keliauti tarp skirtingų valstybių. Šalims stiprėjant, pagamintais produktais imta keistis už jų ribų, o transporto plėtra sudarė sąlygas juos pirkti ir parduoti užsienyje. Ilgą laiką tarptautinei prekybai buvo taikomi smarkūs apribojimai. Susidūrusios su sunkumais renkant mokesčius iš savo šalies piliečių, vyriausybės eidavo lengvesniu keliu ir uždėdavo importo mokesčius užsienio gamintojams. Visgi galiausiai laimėjo tie ekonomistai, kurie tvirtino, jog geriausias sprendimas yra kiek įmanoma labiau sumažinti tarptautinės prekybos barjerus.

– Kaip laisvoji prekyba prisideda prie ekonomikos augimo?

– Mano nuomone, galima skirti keturis esminius laisvosios prekybos privalumus. Pirmasis mus veda ekonomisto Davido Ricardo pėdsakais į ankstyvuosius 1800-uosius. Laisvoji prekyba leidžia valstybėms specializuotis tose srityse, kuriose jos yra geriausios.

Pavyzdžiui, prancūzai garsėja savo gaminamu vynu – tuo negali pasigirti britai. Tačiau pastarieji turi žurnalą „The Economist“. Nesant laisvosios prekybos, Didžioji Britanija būtų priversta gaminti ir vartoti savo pagamintą vyną. Prekybai egzistuojant, Didžioji Britanija ir Prancūzija gali daryti tai, ką sugeba geriausiai, vyną keisti į žurnalo kopijas ir atvirkščiai. Tai neretai vadinama „lyginamuoju pranašumu“.

Bėgant laikui prekyba virto ne tik galutinių prekių – žurnalo ar vyno – mainais. Imta kalbėti apie mainus tarpinėmis prekėmis. Pagalvokite apie automobilį. Jis susideda iš tūkstančio detalių. Vienos jų gaminamos Prancūzijoje, kitos – Vokietijoje ar Japonijoje, galiausiai viskas sujungiama Didžiojoje Britanijoje. Taigi, net gaminant tokį sudėtingą produktą kaip automobilis šalys gali specializuotis ir kurti tai, ką kiekviena moka geriausiai.

Antrasis privalumas yra tai, kad laisvoji prekyba padidina rinką. Jei gaminate vienai valstybei, turite gana ribotą rinką. Egzistuojant laisvajai prekybai, jūsų prekės gali būti tiekiamos vartotojams visame pasaulyje. Tai reiškia, kad investicijos į inovacijas, pavyzdžiui, savaeigius automobilius, turi daugiau perspektyvų. Perskirsčius inovacijoms skirtas vienkartines išlaidas, galima pritraukti daugiau investicijų, kurios padeda padidinti nacionalines pajamas.

Trečiasis privalumas susijęs su įmonių efektyvumo skirtumais. Kai kurios jų – labai produktyvios, kitos – prastai valdomos. Rinkos sąlygomis bendrovės susiduria su žymiai didesne konkurencija. Vietinis verslas ima konkuruoti su visame pasaulyje veikiančiomis įmonėmis. Mažiau efektyvios firmos patiria didesnę konkurenciją, traukiasi ir galiausiai bankrutuoja. Arba keičiasi. Plečiasi tik pačios inovatyviausios įmonės. Tai galima vadinti kūrybišku griovimu, nes ištekliai iš mažiau produktyvių įmonių perkeliami į efektyvesnes.

Laisvoji prekyba leidžia atrasti užsienio bendroves, naujas idėjas ir žmones.

Paskutinis aspektas, kurį ekonomistai dažniausiai pamiršta, yra susijęs su politika. Laisvoji prekyba leidžia atrasti užsienio bendroves, naujas idėjas ir žmones. Tai abipusė nauda. O kartu ‒ politinio bendradarbiavimo jėga. Puikus pavyzdys galėtų būti Europa. Nuo Antrojo pasaulinio karo žemyno šalys taikė mažesnius laisvosios prekybos barjerus. Tas laikotarpis sutapo su precedento neturinčiais taikos ir bendradarbiavimo metais.

– Kokie yra laisvosios prekybos trūkumai?

– Laisvosios prekybos neigiami aspektai yra gerai žinomi. Dažnai sakau, kad laisvoji prekyba padidina pyragą. Padaugėja materialios gerovės. Bet tai, kad pyragas plečiasi, nereiškia, kad visi gyvena geriau. Visuomet yra pralaimėtojų, kurių gabalėlis kuklesnis, nei esant mažesnei tarptautinės prekybos apimčiai. Kita vertus, kadangi pats pyragas padidėja, valdžia gali atlyginti žalą nukentėjusiems ir visiems pagerinti gyvenimą.

Laisvoji rinka padidina pyragą. Tačiau kai kuriems tenka mažesnis jo gabalėlis.

Pagalvokime, kaip tai nutinka. Kinija vertis pasauliui pradėjo 1980-aisiais. Būdama pigios darbo jėgos valstybe, ji prekiavo drabužiais ir kitomis mažos vertės prekėmis. Nepaisant naudos, kad žmonės galėjo pigiau apsirengti, tame pačiame sektoriuje turtingesnėse šalyse dirbantys darbuotojai susidūrė su konkurencija. Darbininkai Bradforde ėmė konkuruoti ne tik su kolegomis Birmingame, bet ir darbininkais Pekine. Tai padidino jų, ypač dirbančių mažiau kvalifikuotą darbą, pažeidžiamumą.

Mano nuomone, ekonomistai nepakankamai įvertino Kinijos sukelto šoko. Tai paaiškina, kodėl priemonės atlyginti pralaimėtojams buvo nepakankamos. Ypač JAV, kur socialinės rūpybos lygis, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sektoriuje, yra smukęs. Jei būtų įgyvendinamos tinkamos priemonės, politikų nepasitenkinimas prekyba būtų gerokai mažesnis, nei matome dabar.

– Ką valstybės gali pasiūlyti iš laisvosios prekybos pralaimintiems žmonėms?

– Yra daug skirtingų pasirinkimų. Pirmiausia pabrėžčiau mobilumo skatinimą: reikia palengvinti judėjimą iš vienos įmonės, pramonės sektoriaus ar vietos į kitą. Statyti barjerų neapsimoka. Pavyzdžiui, planavimo reglamentai dinamiškuose šalies regionuose kelia būsto kainą ir tai apsunkina vargingesnėse vietovėse gyvenančių žmonių galimybes ten įsikurti.

Taip pat reikia padėti piliečiams formuoti įgūdžius. Svarbi tampa vadinamoji „aktyvi darbo rinkos politika“, tikslingai plėtojama Skandinavijos valstybėse, Danijoje. Užuot bandžiusios didinti etatų mažinimo išlaidas ir taip išsaugoti darbo vietas, kas neskatina darbdavių samdyti darbo jėgos, šios tautos turi dosnią nedarbo išmokų sistemą ir teikia pagalbą netekus darbo, bet kartu tikslingai finansuoja persikvalifikavimą. Šiomis priemonėmis valdžia aktyviai skatina ieškotis darbo.

Svarbu žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Švietimo sistema turi padaryti žmones atsparius šokams.

Labai svarbu žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Švietimo sistema turi padaryti žmones atsparius šokams. Svarbu, kad įgytas išsilavinimas nebūtų pernelyg glaudžiai susietas su konkrečiu įgūdžiu. Bendrųjų gebėjimų – raštingumo, mokėjimo skaičiuoti, socialinių įgūdžių – ugdymas yra teisinga idėja. Tai padeda sunkumų paveiktiems žmonėms persikvalifikuoti ir žymiai lengviau judėti į priekį.

Visgi svarbu išlikti realistais. Kai kurie žmonės, ypač vyresnio amžiaus, priversti išeiti iš darbo dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių negalės persikvalifikuoti. Nieko blogo, jei dosni gerovės valstybė išties pagalbos ranką ir tiesiogiai rems visuomenės grupes, kurioms laisvoji prekyba, technologijų plėtra ar krizės turėjo skaudžių pasekmių. Tačiau turime atminti ‒ tai galime sau leisti dėl laisvosios prekybos, kuri padidina pyragą.

The Economist. Open Future

The Economist. Open Future

Komentarai

  • Tarptautines prekybos salygos tikrai yra pakankamai palankios https://hlogistics.lt/incoterms-salygos Kartais gal net pikta, kad didesne pasiula uzsienio saliu gamintoju, kai tuo tarpu musu salyje pagaminta produkcija eksportuojama i kitas rinkas. O su naujomis technologijomis zmones privalo augti kartu, noredami islikti paklausus darbo rinkoje, sedint vietoje jokiu perspektyvu nera ir negali buti. Juk visose gyvenimo srityse siekiame tobulejimo, tad darbas taip pat turi buti to siekiamybe.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų