(Pixabay nuotr.)

Pasirinkimo nelaisvėje

Pasirinkimo nelaisvėje

Galimybė rinktis dažniausiai laikoma vertybe. Švietimo sistemoje ji didina atskirtį.

Kaskart prasidėjus moksleivių atostogoms, Vilniaus gatvėse sumažėja transporto spūsčių. Trumpam atsikratę prievolės išvežioti vaikus į darželius bei mokyklas, tėvai greičiau pasiekia darbo vietas – ir visas miestas lengviau atsikvepia.

Tokio ryškaus skirtumo nebūtų, jei švietimo sistema garantuotų daugmaž vienodą išsilavinimo kokybę, nepriklausomai nuo moksleivių gyvenamosios vietos. Kadangi taip nėra ir artimiausiu metu nebus, nemažai Lietuvos gyventojų bando savo atžaloms rasti geresnę švietimo įstaigą, o šią neretai lengviausia pasiekti automobiliu.

Tėvų ir mokinių galimybė rinktis įneša į švietimo sistemą konkurencijos dvasios. Akivaizdus padarinys yra vienų mokyklų, pajėgių susirinkti gabiausius, darbščiausius ir labiausiai motyvuotus moksleivius, iškilimas kitų, ne tokių sėkmingų mokyklų sąskaita. Kartu tai reiškia, kad vienoms švietimo įstaigoms, ypač didžiuosiuose miestuose, renkant sausakimšas klases, kitos, dažniau periferijoje, stovi pustuštės ir vegetuoja su menku finansavimu.

Sudėtingas balansas

Tačiau 2011 m. priimtas Lietuvos švietimo įstatymas įtvirtina ne vien teisę rinktis švietimo įstaigą, bet ir lygių galimybių principą. „Švietimo sistema yra socialiai teisinga“, – teigia įstatymo tekstas. Ir čia prasideda problemos. Nes pasirinkimo laisvę ne taip lengva suderinti su lygiomis asmenų galimybėmis. „Laisvė ir lygybė visada yra įtampoje. Jeigu yra absoliuti laisvė, tada beveik neįmanoma lygybė. Jeigu yra absoliuti lygybė, tai nebelieka laisvės. Klausimas yra turbūt apie šių vertybių balansą“, – IQ sakė buvęs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys Mantas Adomėnas.

Leidžiant laisvai rinktis švietimo įstaigas, laimi labiausiai užsispyrę, apsukriausi ar tiesiog turintys daugiausia pinigų. „Pajėgesni tėvai savo vaikams sudaro geresnes sąlygas“, – teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Kuo prastesnis šeimos socioekonominis statusas, ir kuo toliau ji gyvena nuo šalies didmiesčių, tuo mažiau šansų, kad pasinaudos galimybėmis, kurias siūlo laisvas pasirinkimas. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) 2018 m. tyrimo ataskaitoje skelbė, kad „lyginant moksleivius iš mažas pajamas gaunančių ir likusių šeimų pastebėta, jog galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą tarp šių grupių skyrėsi du kartus“. Be to, prastesni žemesnio socioekoniminio statuso Lietuvos moksleivių rezultatai tarptautiniuose PISA tyrimuose buvo tiesiogiai susieti su skirtumais tarp mokyklų.

Nelygybę dar labiau išryškina didelis korepetitorių paslaugų išplitimas – pasak Valstybės kontrolės 2017 m. ataskaitos, juos samdo net ketvirtadalis internetu apklaustų pradinukų tėvų. „Kuriama konkurencinė dvasia, lyg voverių bėgimas ratu – jeigu vieni tai daro, ir kitiems tenka daryti, – sakė R. Lazutka. – Tiems, kas daugiau uždirba, nieko nereiškia korepetitoriui mokėti po 20–30 eurų, o kitoms, net vidutinėms šeimoms, tai jau yra iššūkis.“

Galiausiai, vis daugiau tėvų nuo neefektyvios ir kartais tiesiog gąsdinančios valstybinės švietimo sistemos bėga į privačius darželius bei mokyklas. Ten jie daugeliu atveju randa jei ne žymiai aukštesnę ugdymo kokybę, tai bent stipresnes garantijas dėl atžalų fizinio bei emocinio saugumo. Tačiau už tokią prabangą taip pat reikia daug mokėti – tiek konkretaus vaiko tėvams, tiek ir mokesčių mokėtojams. Visos visuomenės lygiu vėlgi didinama atskirtis tarp turtuolių ir vargšų, o štai paskatos pasiturintiems sluoksniams palaikyti aukštesnį valstybinių švietimo įstaigų lygį mažėja.

Sumažinti šeimos įtaką

„Lygių galimybių principas remiasi tuo, kad vaikas nepasirenka, kokioje šeimoje gimti, – kalbėjo R. Lazutka. – Todėl ypatingas valstybės dėmesys turėtų būti skiriamas per švietimo sistemą kaip galima sumažinti neigiamą šeimos įtaką.“ Pasak ekonomisto, lygių galimybių principo įgyvendinimas išeina į naudą ir turtingesnių šeimų vaikams, nes šie „mato realų gyvenimą“, o ne „šiltnamio sąlygas“.

Valstybei ėmus riboti galimybę rinktis, neliktų kitos išeities, kaip pagaliau pasirūpinti prasčiausiomis šalies mokyklomis.

Galimybė rinktis gali atrodyti kone neišvengiama blogybė šalyje, kurioje vieną mokyklą nuo kitos ugdymo kokybės prasme skiria sunkiai peržengiama praraja. Tačiau pasirinkimo teisė ir ugdymo netolygumas – susiję reiškiniai. Valstybei ėmus riboti galimybę rinktis, neliktų kitos išeities, kaip pagaliau pasirūpinti prasčiausiomis šalies mokyklomis – jas uždaryti arba tvirčiau pastatyti ant kojų. Galima būtų tikėtis, kad bent kiek mažiau gabių mokinių iššvaistytų savo potencialą prastose mokyklose, nejausdami deramos tėvų – ir valstybės – paramos. Dabartinė sistema tam neužkerta kelio. „Esmė yra užtikrinti, kad būtų lygus galutinis rezultatas, tai yra, kad vaikai baigtų mokyklą, gavę vienodą kokybę. Ir aš visiškai sutinku, kad Lietuvoje tai nevyksta. Mūsų valstybė savo konstitucinės pareigos neįvykdo, ir aš su siaubu laukiu, kada mokyklas baigę moksleiviai pradės su ja bylinėtis“, – sakė M. Adomėnas.

Niekur nedingsta valstybės interesas, kad užaugtų kuo daugiau kokybišką išsilavinimą turinčių, produktyvių piliečių. „Mūsų būsimai pensijų sistemai tas pats, ar turėsime vieną žmogų, dirbantį už vidutinę algą, ar du žmones, kurie dirba už minimalias algas, – pastebėjo R. Lazutka. – Jie „Sodrai“ sumoka vienodai. Kai mes skundžiamės, kad visuomenė senėja, ir kad nebus kam dirbti, finansuoti pensijas ar sveikatos apsaugos sistemą, turėkime galvoje, kad svarbus ne tik vaikų skaičiaus klausimas.“

Suomijos pavyzdys

Viena pasaulinių švietimo lyderių Suomija, siekdama užtikrinti lygias moksleivių galimybes, mėgina palaikyti daugmaž vienodą ugdymo lygį visose mokyklose. Prie to turi prisidėti ir efektyvus mokyklų tinklas bei aukštesni už vidutinį mokytojų atlyginimai, keliantys profesijos prestižą. Dauguma moksleivių nuo pirmųjų klasių nukreipiami į artimiausias mokyklas, nors jau keletą dešimtmečių yra ir galimybė rinktis – tiesa, kyla diskusijų, kiek tai prisideda prie atskirties didinimo.

„Ugdymo kokybė yra tokia pati, nesvarbu, ar mokykla sostinėje, ar kur nors šiaurėje“, – IQ apie Suomijos mokyklas pasakojo tinklaraščio „Suomiškas ugdymas“ autorė Eglė Aronen. Įvairūs tyrimai rodo, kad suomių mokiniai net kiek geriau jaučiasi mažesnėse, atokesnėse mokyklose. Beveik nėra Suomijoje ir privačių mokyklų, o tas nedaugelis veikiančių, jei gauna valstybės finansavimą, neima papildomo mokesčio iš tėvų. „Apie korepetitoriaus paslaugas čia nėra net kalbos“, – pridūrė E. Aronen.

Švedijoje ir Danijoje, kitaip nei Suomijoje ar Norvegijoje, privačių mokyklų yra gerokai daugiau. Kita vertus, Vilniaus universiteto politologas Liutauras Gudžinskas pabrėžia, kad visose šiose šalyse veikia panašus modelis, kai ribojamos nevalstybinių švietimo paslaugų tiekėjų galimybės papildomai pelnytis iš mokinių tėvų. Tuo pačiu Šiaurės šalyse keliamas tikslas per švietimą mažinti atskirtį bei socialines ir ekonomines prieštaras, kartu stiprinant demokratines institucijas.

L. Gudžinsko nuomone, Lietuvoje siekiant permainų, pirmiausia reikėtų sutvarkyti ikimokyklinį ugdymą, nes jame yra didžiausia diferenciacija tarp valstybinių ir privačių įstaigų. „Reikia didinti valstybinių darželių finansavimą ir užtikrinti tam tikrą kainų reguliavimą, neleisti per daug pelnytis, – sakė jis. – Nuo darželių prasideda žmogaus asmenybės augimas. Jeigu čia yra nevienodos sąlygos, tai ir mokyklos lygmeniu nebus labai lygių galimybių.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų