(Pexels.com nuotr.)

Parfumerija: kvepalų meno istorija

Parfumerija: kvepalų meno istorija

Parfumerijos menas – vienas įdomiausių XX a. atradimų, ilgus dešimtmečius koja kojon žingsniavęs su mados ir bendru estetiniu vieno ar kito periodo kontekstu. Nors pirmosios šiuolaikinės parfumerijos užuomazgos atsirado XIX a. pabaigoje, galutinai ši sritis susiformavo tik XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Jei žodžiai „cheminis“ ir „sintetinis“ jums kelia siaubą, nustebsite sužinoję, kad šiuolaikinės parfumerijos gimimas nebūtų buvęs įmanomas be industrinę revoliuciją lydėjusių naujausių chemijos atradimų. Ankstesnių amžių parfumerinės kompozicijos mūsų nosims pasirodytų pernelyg paprastos arba pernelyg sudėtingos, primenančios nerišlią ir ne itin maloniai kvepiančią įvairių ingredientų maišalynę.

Sintetinių ingredientų atradimas leido kvepalų kūrėjams iš paprastų kasdien naudojamų higienos produktų gamintojų pavirsti tikrais menininkais.

Tokio pobūdžio kvepalai buvo gausiai naudojami legendinio Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare – stiprūs, saldūs kvapai buvo skirti visų pirma abejotinos higienos pasekmėms užmaskuoti. Tačiau XVIII a. stipriai kvepiančios kompozicijos pamažu pradėtos laikyti vulgariomis, visiškai netinkamomis padorioje draugijoje. Taigi nestebina, kad pagrindinė XIX a. parfumerijos kryptis – švelnumas ir lengvumas, labiausiai priderantis kuklioms karalienės Viktorijos epochos damoms.

XIX a. pabaigoje parfumerijos laukė radikalios permainos. Būtent sintetinių ingredientų atradimas leido kvepalų kūrėjams iš paprastų kasdien naudojamų higienos produktų gamintojų pavirsti tikrais menininkais, savo paletėje turinčiais nesuskaičiuojamą galybę „spalvų“ kombinacijų. Pirmąją pasaulyje parfumerinę kompoziciją su sintetiniais elementais sukūrė Paryžiaus parfumerijos namuose „Houbigant“ dirbęs Paulis Parquet. 1882 m. jis panaudojo iš tonkos pupų aliejaus išskirtą kumariną ir sujungė jį su levandų ir citrusų natomis. Rezultatas – vyriški kvepalai „Fougère Royale“, kurių struktūrą (citrusai, levandos ir sodri kumarino bazė) mūsų dienomis galima rasti daugumoje vyrams skirtų aromatų.

Tačiau iki proveržių moteriškos parfumerijos srityje buvo dar toloka. Aukštosios parfumerijos namuose „Guerlain“ 1889 m. sukurtas legendinis kvapas „Jicky“, vadinamas pirmąja šiuolaikine parfumerine kompozicija, taip pat buvo skirtas vyrams. Tiesa, tais laikais šis (iš tiesų gan dirbtinis) skirstymas vis dar nebuvo nusistovėjęs, bet pirmieji „Jicky“ kvepalų pirkėjai neabejotinai buvo vyrai. Tuometinės aukštuomenės damos niekada nebūtų išdrįsusios pasikvepinti tokiu „nepadoriu“ aromatu.

Aimé Guerlainas sukūrė tikrų tikriausią bombą, levandų, rozmarinų ir bergamotų natas „padėjęs“ ant natūralaus cibeto bazės. Sujungus ją su kumarino ir vanilino dvelksmu, gautas neįsivaizduojamai gilus ir jausmingas aromatas, nedviprasmiškai bylojantis apie kūniškus malonumus. Iš tikrųjų A. Guerlainas buvo pirmasis kvepalų kūrėjas, pagalvojęs apie kompozicijos struktūrą – „Jicky“ jau turėjo vadinamąsias širdies ir bazines natas, apie kurias mums pasakoja konsultantai kvepalų parduotuvėse. Tačiau šie kvepalai beveik dvidešimt metų buvo laikomi keistenybe, tinkama nebent kuo ryškesnio originalumo ieškantiems estetams. Visaverčių šiuolaikinių kompozicijų atsirado kiek vėliau, XX a. pradžioje.

Ar ką nors girdėjote apie parfumerijos namus Coty? Mūsų laikais šis cheminės industrijos gigantas pagarsėjęs pigiais Amerikos vaistinėse parduodamais kvepalais ir kontraktais su vardinius kvepalus norinčiomis leisti įžymybėmis. Tačiau mažai kas žino, kad pirmasis šios kompanijos savininkas ir vadovas, genialus savamokslis kvepalų kūrėjas François Coty 1905 m. sukūrė pirmą iš tiesų originalią ir šiuolaikišką kvepalų kompoziciją „L’Origan“. Tai buvo pirmoji tikra jo komercinė sėkmė, o kartu ir pirmoji šiuolaikiška kompozicija, sukurta vadinamosios piramidės principu, t. y. turinti viršutines, širdies ir bazines natas.

Beje, žodžio „šiuolaikinė“ šiuo atveju nevertėtų suvokti tiesiogiai, mat dabartiniam parfumerijos vartotojui vintažinis „L’Origan“ kvapas gali sukelti tikrą šoką. Šią neįtikėtinai gilią ir jausmingą gėlių kompoziciją su dominuojančiomis gvazdikų, rožių ir kvapiųjų kanangų natomis mūsų laikais galėtų išleisti nebent kokybiškiausiems ingredientams pinigų negailintis aukštosios parfumerijos gamintojas.

Apie genialias F. Coty kompozicijas mūsų dienomis išmano nebent šią temą tyrinėjantys istorikai. Tikrąjį art nouveau epochos Paryžių, apie kurį iki mūsų dienų yra rašomos knygos ir kuriami filmai, buvo lemta „supilstyti“ į prabangaus Baccarat stiklo buteliukus kitiems kvepalų kūrėjams – Jacques’ui Guerlainui ir Ernestui Daltroffui. Tiesa, apie E. Daltroffą ir jo įkurtus aukštosios parfumerijos namus „Caron“ mūsų laikais irgi mažai kas yra girdėjęs. O tie, kurie girdėjo, važiuoja į Paryžių ir lankosi „Caron“ butikuose Montenio aveniu bei Faubourg Saint Honoré gatvėje, norėdami išbandyti tikrąjį art nouveau epochos šedevrą – kvepalus „Narcisse Noir“. „Juodasis narcizas“ atspindi visiškai naują XX a. pradžios estetiką, niekuo nenusileidžiančią orientalistiniams Paulio Poiret kūriniams. Tai gilus ir egzotiškas milžiniškos baltųjų gėlių (apelsinmedžio žiedų ir narcizų) puokštės, supamos jausmingo muskuso ir santalo dvelksmo, aromatas.

„L’Heure Bleue“ – niekada niekur neskubančios moters kvepalai.

Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo buvo sukurta dar viena klasikinė kompozicija, mūsų dienomis laikoma amžinuoju Paryžiaus simboliu, šio miesto dvasios įsikūnijimu. Jos autoriui, A. Guerlaino sūnėnui Jacques’ui buvo lemta tapti geriausiu XX a. kvepalų kūrėju. Tačiau antrojo dešimtmečio pradžioje jis to dar nežinojo. Jacques’as tiesiog panoro sukurti kompoziciją, kuri atkartotų Paryžiaus vakaro atmosferą, tiksliau, sunkiai paaiškinamą liūdesį, tvyrantį virš prieblandoje skendinčios Senos. Rezultatas – be galo emocingas aromatas „L’Heure Bleue“.

Kūrinys J. Guerlainui tikrai pavyko puikiai. Prieblandą imituojantys heliotropino debesys dengia tingią ir jausmingą gėlių kompoziciją, kurioje gvazdikų, jazminų ir rožių natos pamažu panyra į muskuso, santalo ir vanilės bazę. „L’Heure Bleue“ – niekada niekur neskubančios moters kvepalai. Moters, kuri tik vidury dienos išeina iš buduaro, kuri vilki art nouveau epochos aukštosios mados namų kūriniais. Moters, kuriai vos po dvejų metų teko didžiulis išbandymas – išlydėti mylimąjį į Pirmąjį pasaulinį karą.

„Moteris turi kvepėti kaip moteris, o ne kaip rožė“, – pareiškė C. Chanel.

Po karo, kaip žinome, viskas pasikeitė. Trapus ir jausmingas belle époque moteriškumas liko praeityje. Jis užleido vietą visiškai naujai madai ir, žinoma, kitokioms parfumerinėms kompozicijoms. Nauja estetika – griežta ir kartu prabangi, pasižymėjusi aiškiomis struktūrinėmis linijomis, geometrinėmis formomis ir ryškiomis spalvomis. Be abejo, tai trečiojo dešimtmečio, džiazo amžiaus, prabanga, parfumerijos namų „Guerlain“ ir „Caron“ karaliavimo laikotarpis. Kieno uostomasis menas buvo meniškesnis? E. Daltroffo šiuo laikotarpiu sukurtos kompozicijos – neabejotinai prabangesnės, tačiau mūsų dienomis kur kas geriau žinomi J. Guerlaino aromatai.

Jau trečiojo dešimtmečio pradžioje madmuazelė Chanel nusprendė sukurti savo naujai įsteigtų mados namų estetiką atspindinčius kvepalus. „Moteris turi kvepėti kaip moteris, o ne kaip rožė“, – pareiškė C. Chanel. Biografai teigia, kad madmuazelė nemėgo „L’Heure Bleue“, taip pat ir daugumos kitų belle époque kvepalų. Taigi nestebina, kad „Chanel №5“ atspindi visiškai kitokią estetiką. Tai gan griežta, šaltoka kompozicija, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina aldehidai. Dauguma ekspertų sutinka, kad Ernestas Beaux buvo pirmasis kvepalų kūrėjas, sukūręs kompoziciją aldehidų pagrindu, o kartu ir pradėjęs beveik penkiasdešimt metų trukusią aldehidinių kvepalų madą.

Trečiojo dešimtmečio moterys atrado ne tik naujus, kur kas patogesnius ir korsetų nereikalaujančius suknelių siluetus, bet ir daugybę naujų užsiėmimų – jos šoko iki paryčių, rūkė, vairavo. Svarbiu šio laikotarpio moterų emancipacijos simboliu laikomas 1919 m. E. Daltroffo sukurtas aromatas „Tabac Blond“. Egzistuoja nuomonė, kad dauguma originalių E. Daltroffo kompozicijų yra prabangesnės ir kartu intelektualesnės už J. Guerlaino kūrinius.

Rytietiškų kvepalų grupėje E. Daltroffas ir J. Guerlainas taip pat varžėsi dėl geriausio kvepalų kūrėjo titulo. Vargu ar šiuolaikinėje parfumerijos rinkoje yra kas nors prabangesnio už legendinio „Cotton Club“ lankytojų pamėgtą „Caron“ kompoziciją „Nuit de Noël“. Tiesa, pavadinimo „Kalėdų naktis“ nevertėtų suvokti pernelyg tiesiogiai – taip, tai neabejotinai vakariniai kvepalai, bet minčių apie Kalėdų naktį jie nesukelia. Nebent su išlyga, kad švenčiate ją Paryžiuje, turtingo aristokrato namuose, kuriuose senoviniai odiniai baldai dar išsaugojo švelnų jazminų, kanangų ir tuberozų kvapą, primenantį čia besilankiusių viešnių kvepalus.

„Guerlain“ atsakymas – be abejo, legendinis „Shalimar“ kvapas, kuriuo kvepėjo visi prabangiausi Paryžiaus restoranai ir naktiniai klubai. Šiuolaikinė „Shalimar“ versija taip pat neabejotinai verta dėmesio, tačiau tikrasis vintažinis aromatas gali pasigirti iš dabartinės versijos pašalinta orientalistine rože, kurią gaubia kumarino ir vanilės debesys.

Viena įdomiausių pokario kvepalų kūrėjų buvo… moteris. Anais laikais tai vertinta kaip išties neeilinis atvejis.

Pokario aromatų mados rodo, kad tendencijų ciklai XX a. parfumerijoje buvo labai ilgi – šipro ir aldehidų grupės nė neketino išeiti iš mados. Svarbią naujieną 1947 m. pristatė mados namai Christianas Dioras. Kartu su kolekcija „New Look“ Ch. Dioras norėjo sukurti ir savo mados namų vardinius kvepalus. Klasikinis oda ir narcizais dvelkiantis šipras „Miss Dior“ pradėjo nuostabią šių mados namų šipro kvapų kolekciją. „Diorama“, „Diorling“, „Diorella“ šiuo metu yra laikomos vienomis geriausių XX a. parfumerinių kompozicijų.

Viena įdomiausių pokario kvepalų kūrėjų buvo… moteris. Anais laikais tai vertinta kaip išties neeilinis atvejis.  Germaine Cellier darbai parfumerijos srityje taip pat buvo neeiliniai, žymiai ryškesni ir drąsesni už daugumos jos kolegų vyrų kūrinius. G. Cellier yra priskiriama fovistinės meno krypties atstovams – jos kūriniai pasižymi ryškiais olfaktoriniais akcentais ir, be abejo, yra skirti ryškioms bei drąsioms moterims. Dar 1942 m. G. Cellier sukūrė ir mūsų dienomis gaminamą kompoziciją „Bandit“ – drastiškai rėksmingą odos aromatą, kurį anuomet būtų išdrįsusi įsigyti tik itin laisvų pažiūrų pirkėja. Dar vienas jos šedevras – 1948 m. sukurtas aromatas Robert Piguet „Fracas“, neįsivaizduojamai prabangi etaloninė tuberozų kompozicija.

Deja, J. Guerlaino viešpatavimo laikai baigėsi kartu su Antruoju pasauliniu karu. Visi vėlesni jo darbai, nors ir turi atpažįstamą „gerlenišką“ aurą, taip pat yra paženklinti pagyvenusio meistro nostalgijos dingusiai art deco epochai ir bergždžių bandymų nors iš dalies atkurti jos spindesį bei prabangą. „Guerlain“ atsigriebė gana vėlai, tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Iki pat devintojo dešimtmečio nesitraukusi ryškiais žalumos akordais paremtų aromatų mada įkvėpė Jacques’o anūką Jeaną Paulį Guerlainą sukurti „Chamade“. Aromatas, kurio pavadinimas lietuviškai skamba kaip „Širdies plakimas“, iškart tapo tikru hitu ir grąžino šlovę kiek primirštam Guerlain vardui.

Kiek primiršta orientalistinė grupė netikėtai atgijo tik 1977 m. Ar norite žinoti, kuo kvepėjo „Studio 54“ lankytojos? Be abejo, tuo, ką joms pasiūlė vienas žymiausių jet set prabangos atstovų maestro Yves’as Saint Laurent’as. O siūlė jis tikrą parfumerijos pasaulio bombą – aromatą „Opium“. Šis neįsivaizduojamai prabangus rytietiškas monstras ne tik puikiai atspindėjo ryškią ir spalvingą savo laikmečio madą, bet ir praskynė kelią svarbiam parfumerijos pasaulio fenomenui – devintojo dešimtmečio kvapams.

Bene žymiausias pasaulio parfumerijos ekspertas ir kritikas Luca Turinas kažkada yra pasakęs, kad nėra nieko mažiau šiuolaikiško už devintojo dešimtmečio aromatus. Tai keistas, tačiau be galo tikslus paradoksas. Mūsų dienomis aukštosios parfumerijos gerbėjai kvepinasi trečiojo dešimtmečio šedevrais „Mitsouko“ bei „Shalimar“, kurių fone dauguma ryškių, rėksmingų devintojo dešimtmečio kvapų atrodo kaip tikras anachronizmas. Pirmasis ir, beje, gana teisingas įspūdis tas, kad juose visko per daug. Per daug ingredientų, per daug ryškumo ir stiprumo. Jei prisiminsite ano laikotarpio madą, plačiapečius švarkus ir žėrinčias sidabrines timpes, šis faktas jūsų nenustebins.

Ko gero, vienintelė iš tiesų klasikinė minėto laikmečio kompozicija – „Chanel“ aromatas „Coco“, saldi gėlių puokštė, dvelkianti medumi. Neįmanoma nepaminėti ir svarbiausio ano laikotarpio aromato, tapusio dešimtmečio simboliu – mados namų „Christian Dior“ pristatyto „Poison“, kuriame tuberozų ir jazminų kvapai susilieja su ryškiais vaisių ir rožių akcentais.

Kokia kryptimi juda šiuolaikinė parfumerija? Ar ji turi ką pasiūlyti išrankiam vartotojui?

Dešimtasis dešimtmetis ir, be abejo, XXI a. pradžia – postmodernistinės parfumerijos laikotarpis. Tendencija „visko per daug“ netikėtai transformavosi į kompoziciją, kuri šiuo metu laikoma vienu svarbiausių XX a. parfumerijos šedevrų – Thierry Mugler „Angel“. Neįsivaizduojamas „Angel“ saldumas iš tikrųjų nenueina per toli, jam kelią užkerta stipri ir jausminga pačiulių nata. Dar viena reikšminga dešimtojo dešimtmečio mados ir, be abejo, parfumerijos tendencija – minimalizmas. Svarbiausi šios krypties aromatai: šaltas Issey Miyake „L’Eau d’Issey“ ir kiek linksmesnis bei draugiškesnis Dolce & Gabbana „Light Blue“.

Kokia kryptimi juda šiuolaikinė parfumerija? Ar ji turi ką pasiūlyti išrankiam vartotojui? Iš dalies taip, tačiau ne viskas taip paprasta. Gerų kvepalų, o juolab tikrų olfaktorinio meno šedevrų reikia ilgai ieškoti, mat standartinių kvepalų parduotuvių lentynose jų, deja, neberasite. Kasmet parfumerijos industrija pristato apie 1 000 naujų aromatų, tad neverta stebėtis, kad kokybė seniai užleido vietą kiekybei. Dauguma šių vadinamųjų kompozicijų, pagamintų iš pigių cheminių ingredientų, kuriuos dažnai galite užuosti savo indų ploviklyje ar drabužių skalbimo skystyje, yra skirtos tik vienam sezonui – tikimasi, kad jau po kelių mėnesių vartotojai vėl lėks į parduotuves ieškoti eilinių „naujovių“, dažnai kvepiančių lygiai taip pat.

Tačiau kitoks pasirinkimas išties yra. Mados namų „Chanel“ parfumerijos kolekcija metams bėgant tikrai nepablogėjo. Be jos, yra ir daugybė kitų variantų: nuo Jeano Claude’o Ellenos mados namams „Hermès“ kuriamos linijos „Hermessence“ elegantiško minimalizmo iki gotikinių Serge Lutens kompozicijų ir prabangiai barokinių „Mona di Orio“ kūrinių… Atrodo, tokiomis pasirinkimo galimybėmis negalėjo pasigirti nei flapper merginos, nei „Studio 54“ lankytojos. Maža to, galime ne tik rinktis, bet ir stebėti visas naujausias kvapų meno tendencijas. Juk jos bet kuriuo momentu gali pasukti visiškai netikėta linkme…

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų