Paraštės. Vėlyvasis rašytojų žydėjimas

„Yra kažkas labai klaidinančio literatūros kultūroje, kuri kalba apie ketvirtąją dešimtį peržengusius autorius ir vadina juos „pradedančiaisiais“ arba „daug žadančiais“, kai iš tikrųjų jie jau pasiekė savo kūrybos viršūnę“, – sako Nobelio premijos laureatas Kazuo Ishiguro.

Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)

Kaip yra iš tikrųjų? Kada autorius vadinamas jaunu? Kada jis pasiekia savo kūrybos viršūnę? Ar tikrai 50-metis jau nerašys taip gerai, kaip būdamas 30-ies? Ir ką galvoti apie debiutavusius, tarkim, po 40-ies ir dar vėliau?

Šis klausimas daug keblesnis ir skaudesnis, nei galėtų atrodyti. Dažną rašytoją (o jie ir taip yra gana neurotiška ir savimi nepasitikinti liaudis) kamuoja nuojautos ir mintys, kad jų geriausi laikai jau praeityje, kad jie nebeparašys tokios geros knygos, kokią išleido prieš metus ar dvejus. Prie šio nerimo prisideda ir šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje vyraujantis „amžinos jaunystės“ kultas, taip pat rinkos dalykai.

Užsienio spaudoje dažnai skelbiami „20 under 40“ (20 iki 40) ir panašūs sąrašai. Tad palyginti jaunu rašytojas laikomas iki 35–40 metų. Sulaukęs tokio amžiaus jis paprastai jau būna išleidęs keletą romanų ar dvi tris poezijos knygas. Lietuvoje, cituojant kiek ironiškai kalbantį Donatą Petrošių, „pagal ilgametes nuostatas debiutantais vadinami visi iki 35 metų, jaunaisiais rašytojais – visi iki 50-ies“. Pirmuoju atveju – tikra tiesa. Jaunojo rašytojo stipendijas, debiutines premijas ir kt. Lietuvoje gali gauti iki 35-erių, vėliau esi brandus ir patyręs arba nevykėlis.

Apibūdinimas „jaunasis rašytojas“ šių laikų pasaulyje yra labiau sociologų ir leidybos rinkos kūrinys nei tikrovė. Net 30–40 metų rašytojai spaudoje ir leidyklų vadinami „ką tik peržengusiais slenkstį“, „įsiveržusiais į literatūros pasaulį“ ir panašiai. Jie nuolat raginami „pagaliau pražysti“, „kitu savo romanu atskleisti visą potencialą“ arba „nauju poezijos rinkiniu įžengti į brandą“.

Leidėjai, žinoma, nori pasiekti kuo platesnį skaitytojų ratą, o pasigautą autorių melžti kuo ilgiau. Jiems reikia ilgos rašytojo karjeros. Gerai atrodančio, kalbaus ir gražaus autoriaus, kuris aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, turi nuomonę įvairiais politiniais ir kultūros klausimais. Tad gražus, jaunas, iškalbingas, aktyvus, žvalus, truputį skandalingas ir vos vos kontroversiškas rašytojas – idealu. O idealiausia, kai jaunas autorius pamažu virsta garbiu, apdovanotu keletu pasaulinių premijų, dar iškalbingesniu, autoritetingu, tebesinaudojančiu socialiniais tinklais, dėstančiu prestižiniame universitete, pagarsėjusiu kokiu nors nepiktybiniu skandalu pusamžiu rašytoju.

Prasimušti jaunam gal ir sunkiau, bet nustebinti skaitytojus tikriausiai lengviau.

Prasimušti jaunam gal ir sunkiau, bet nustebinti skaitytojus tikriausiai lengviau. Jaunas rašytojas (jei jis sugeba atsikratyti kitų autorių įtakų ar jas perimti taip, kad šių nebūtų matyti) turi daugiau drąsos, o ir pasitikėjimo savimi, jis lankstesnis, labiau linkęs eksperimentuoti.

Kita vertus, 4-ąją ar 5-ąją, o gal ir 6-ąją dešimtį įpusėjęs autorius turi sukaupęs didžiulę patirtį, atsirinkęs prioritetus, jis mažiau blaškosi ir geriau žino, ką pasakyti. Žinoma, jo pažiūros jau gali būti sustabarėjusios, o mąstymas ne toks paslankus, tačiau jis paprastai jau būna pasiekęs meistriškumo viršūnę. Jei toks autorius sugeba užgriebti naują temą, dar labiau išgryninti rašymą – jis viršūnėje išsilaiko gana ilgai. Čia reikėtų paminėti, kad ir neseniai mirusį Philipą Rothą. Jo vėlyvieji romanai, rašyti, kai autorius jau buvo peržengęs 60-metį, – skaidrūs, skaudūs ir puikūs.

Suprantama, vyresniam ir žinomam kūrėjui koją gali pakišti tai, kad skaitytojui jo vardas atpažįstamas ir šis noriau ims jo romaną ar poezijos rinkinį. Skaitytojo lūkesčiai jau susiformavę – jis žino, ko tikėtis iš autoriaus, jam su juo patogu. Tada patogu tampa ir autoriui, jis pasiduoda seniai išvarytos vagos inercijai ir ima kepti gana vienodus romanus, eilėraščius, pjeses. Tai lėtas, bet garantuotas kelias į užmarštį.

O kaip vertinti debiutuojančius vėlai? Garsus Kanados žurnalistas ir autorius Malcolmas Gladwellas vėlai pasireiškiančius menininkus (ir rašytojus) skirsto į tris grupes: vėlai pradėjusius, vėlai prasiskleidusius ir vėlai atrastus. Su vėlai pradėjusiais viskas aišku – dauguma jų dėl kokios nors priežasties atidėliojo rašymą (dirbo kitus darbus, nenorėjo, neturėjo apie ką rašyti), o nugyvenę jau nemažą gyvenimo dalį staiga ėmė kurti ir jiems pavyko.

Vėlai prasiskleidusieji visą gyvenimą save tobulino, jiems ilgai nesisekė, jie prasimušė sulaukę 40 ar daugiau metų. Galbūt jie tiesiog siekė tobulumo (kaip tai supranta) ir turėjo kantrybės. Ir neskelbė rezultatų, kol nebuvo jais visiškai tikri. Riba tarp pirmųjų ir antrųjų – slidi. Aiškiausia su vėlai atrastaisiais – jiems pasisekė (arba jie staiga „aktualizavosi“, arba buvo atrasti įtakingo kritiko, bičiulio menininko ar būrelio entuziastų).

Lietuvoje daugiausia vėlai prasiskleidusiųjų – moterys. Pradedant Žemaite ir baigiant šiuolaikinėmis garsiomis ir geromis autorėmis – pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūte, Dalia Staponkute, Gintare Adomaityte, Paulina Egle Pukyte. Tai daug ką pasako ir apie lyčių vaidmenis, ir apie literatūros situaciją.

Baigdamas tegaliu pridurti, kad šis vėlyvųjų rašytojų fenomenas teikia ir vilties – kad kūryba ir talentas ne visada priklauso nuo amžiaus, kad po 40-mečio rašytojo karjeros kelias neveda vien žemyn. Kad kartais galima ir neskubėti…