Paraštės. Lūžio metai

2016-ieji netikėtai pasirodė esą labai reikšmingo lūžio pasaulyje metai.

Marius Burokas. (V. Snarskio pieš.)

Regis, atėjo naujos bangos populistų epocha, kai negalime būti tikri dėl nė vieno perskaityto, išgirsto žodžio, pamatyto siužeto. Ne veltui 2016-aisiais Metų žodžiu pasaulyje išrinktas angliškasis „post-truth“ (po tiesos).

Kaip šis „po tiesos“ laikas lemia literatūrą? Ar literatūra, kuri, žinome, yra fikcija, išsilaikys visuotinio nepatikimumo epochoje? Ar „po tiesos“ dar bus tikima žodžiu? Ar literatūra spėja reaguoti į pokyčius? Ir kokie yra jos išgyvenimo „po tiesos“ keliai ir būdai?

Visų pirma, tiek literatūroje, tiek žiniasklaidoje – milžiniškas tekstų perviršis. Jau seniai esame palaidoti po informacijos ir dezinformacijos krūva. Tą patį galime pasakyti ir apie literatūros tekstus. Žinoma, literatūra įvairėja, tampa prieinama daugybės šalių autorių kūryba, tačiau kartu ji ir niveliuojasi, paklūsta vyraujančiam anglakalbės kultūros diktatui.

Antra, literatūra labai skaidosi pagal skaitytojus, kurių kiekviena grupė gyvena beveik hermetiškame pasaulyje. Paaiškėjus JAV rinkimų rezultatams, vienos didžiųjų leidyklų „Knopf Doubleday“ vadovas Paulas Bogaardas pasakė: „Dauguma leidėjų, kaip ir žiniasklaida, egzistuoja burbule. (…) Mes didžiąja dalimi esam liberaliojo elito bastionas.“

Taip, ta literatūra, kuri gauna tarptautinės žiniasklaidos garsinamas premijas, kuri verčiama į daugelį kalbų, kurią skaito „visi“, pasaulio mastu tėra nedidelis hermetiškas burbulas. Jis gaubia savo leidėjus, rašytojus, recenzentus, žiniasklaidos aparatą ir neturi nieko bendra su nemenka žmonijos dalimi bei paskirų šalių gyventojų problemomis.

Ką tie, likę už burbulo ribų, skaito, ką mąsto, kas jiems rūpi? To nežino niekas. „Po tiesos“ pasaulyje sociologų tekstai ir tyrimų rezultatai nebegalioja. Jie prarado reikšmę.

Galbūt reikia ne priešintis, o šviesti? Ieškoti dialogo (jei tik, žinoma, kas nors norės į jį leistis)?

Taip, dažnas rašytojas skiria apsakymų rinkinius, romanus ar net ištisus jų ciklus nepažįstamam darbininkų, valstiečių, imigrantų, radikalių kairiųjų ar dešiniųjų ir kitokiems pasauliams aprašyti. Čia nieko naujo. Taip būdavo ir anksčiau. Taip buvo visada.

Tik dabar literatūra nieko nekeičia. Ji galutinai prarado galią ką nors keisti, ką nors nulemti, sujudinti didžiules žmonių mases. Atskleisti tai, kas nuo jų slepiama. Literatūra niekas netiki. Dabar, kai nė vienas nebetiki faktais, skaičiais, duomenimis, reikia įžūliai ir atvirai meluoti to net neslepiant. Faktų atsisakoma. Reikia rėksmingų populistinių pasakų.

Keista, kad taip suklestėjo vadinamoji „non-fiction“ – negrožinė literatūra, apimanti mokslo ir istorijos populiarinimo, dokumentines knygas. Gal dėl to, kad čia patrauklūs faktai įvynioti į storą anekdotų, smulkmenų, epochos dvasios, beletristikos sluoksnį? Žmogus vis dar trokšta žinių, bet nori jas gauti lengvai, negaišdamas laiko, neprarasdamas komforto. Negrožinė literatūra teikia patogų žinojimą. Žinias, kurias, pasigėrėjus savimi, skaitančiu tokius svarbius dalykus, galima gana greitai ir patogiai pamiršti. Bet jaustis geresniam, patobulėjusiam.

O kokią kelią rinksis literatūra? Vis garsiau (ypač JAV po prezidento rinkimų) aidi rašytojų balsai, siūlantys grįžti į pasipriešinimo ir teisybės gynimo bei paieškų kelią. Reikia priešintis – štai toks ką tik išaušusios „po teisybės“ epochos literatūros šūkis.

Bet priešintis kam ir kaip? Būtų gerai, jei tas pasipriešinimas, aiškumo troškimas neapsiribotų tik universitetų, leidyklų, išsilavinusio elito dramblio kaulo bokštais.

Galbūt reikia ne priešintis, o šviesti? Ieškoti dialogo (jei tik, žinoma, kas nors norės į jį leistis)? Taip svarstant pačiam galima įkliūti į pinkles, nes niekas neatrodo patikima, visos išeitys abejotinos, o struktūros grįstos melu.

Gal verta atsigręžti į klasiką? Perskaityti ją naujai, klausiant, ką galėtume pritaikyti dabar? Ieškant, kokią formą galima suteikti šių dienų nerimastingam turiniui.

O kas Lietuvoje? Mūsų literatūroje per artimiausius kelerius metus nedaug kas pakis (jei radikaliai nepasikeis politinė padėtis ir valstybės statusas). Mes 2016-ųjų pabaigoje savo proza tik prisivijome „gariūnmetį“ – neramius „laukinio kapitalizmo“ laikus, stojusius po nepriklausomybės atkūrimo. Mūsų poezija, nors ir kalba apie fundamentalius dalykus, panaši į helio pripildytą balionėlį, kurį tikrovė tuoj tuoj išplėš iš rankų. Mes krapštomės savo darže…

P. S. Taip, šį kartą net man pačiam ši esė – desperatiškai ciniška, pilna netikėjimo ir nusivylimo. Klausimų daugiau nei atsakymų. Vis dėlto norisi tikėti, kad atsakymų paieškos jau prasidėjo. Ir žodžių junginys „po tiesos“ tėra tik dar vienas madingas sociologų, kuriais niekas nebetiki, terminas.