R. Paknys dirba su šiuolaikine, analogiška, specialiai architektūrai fotografuoti pritaikyta kamera, veikiančia XIX a. principu. (K. Stoškaus nuotr.)

Nykimo estetika pagal Raimondą Paknį

Nykimo estetika pagal Raimondą Paknį

Apie 30 metų architektūrą ir paveldą fotografuojantis Raimondas Paknys paruošė naują parodą, kurioje visas dėmesys atiteko praeities didybe stebinančiai Vakarų Ukrainai. Ieva Rekštytė-Matuliauskė užrašo fotografo būsenas atsidūrus griūvančiose šventovėse.

Šio kadro efektą reikėtų padidinti bent dešimteriopai. Visos jau eksponuotos ir trečiai parodai „Išlikęs laikas“ pokalbio metu dar ruošiamos fotografijos yra didžiulio formato (130 × 160 cm – lygiai tokio, koks yra spausdinimo mašinos plotis), sukuriančio iliuziją, jog vos žengęs žingsnį į visas pilis ir bažnyčias pateksi pats. Menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė tą pojūtį įvardijo dar kitaip – tai ilgo žiūrėjimo fotografijos.

Milžiniški formatai, leidžiantys nuotrauką skaityti po centimetrą, R. Paknį pakerėjo ne vieną sykį lankant kitų architektūros fotografų – Roberto Polidori, Andreaso Gursky, Elgero Essero – parodas. O prieš trejus metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijoje eksponuoti italo Massimo Listri darbai jam paliko neišdildomą įspūdį ir padėjo suvokti, kad būtent taip jis norėtų rodyti ir savo kadrus. Tiesa, kilo ir klaustukų, kodėl į tokio kalibro menininko parodos atidarymą susirinko vos trys žmonės. Bet tai jau kita tema.

Nykimo estetika mene gana populiari. Jautresniam žiūrovui ji sukelia melancholiškų minčių apie gyvenimo trapumą, bet sykiu ir paguodžia, jog baigties neišvengia net amžinybei kurti statiniai. „Atsidūręs tokiose vietose imi jausti tuos žmones, kurie čia vaikščiojo prieš kelis šimtus metų ir meldėsi, – sako R. Paknys. – Ypač, kai dirbi lėta kamera, kurios išlaikymas trunka iki keturių minučių, tokie pojūčiai tarsi sušoka nuo sienų, nori to ar ne.“

Fotografas dirba su šiuolaikine, analogiška, specialiai architektūrai fotografuoti pritaikyta kamera, veikiančia XIX a. principu. Vienas jos paspaudimas eksponuojant negatyvą, R. Paknio skaičiavimu, atsieina apie septynis eurus. „Užtai į kiekvieną kadrą žiūri labai atsakingai“, – pabrėžia jis. Nuvykęs į paveldo objektą fotografas dirba pedantiškai, neskubėdamas, tiek, kiek mato esant reikalinga, o neretai, nesusiklosčius palankioms aplinkybėms, grįžta ir kitą dieną, po mėnesio ar metų. „Aš negreitas turistas, – šypteli pašnekovas. – Negaliu pakęsti netinkamos šviesos, kreivo horizonto ir „griūvančios“ perspektyvos.“ Oro prognozės – vienas svarbiausių R. Paknio namų darbų prieš leidžiantis į kelionę: „Tokioms fotografijoms būtina lygi šviesa: bet koks srautas, sklindantis iš šono, tuoj suardo architekto sumanytą simetriją. O kai išlenda saulė, būna išvis blogai.“ Todėl jis dažniausiai keliauja ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį ar žiemą.

Negaliu pakęsti netinkamos šviesos, kreivo horizonto ir „griūvančios“ perspektyvos.

Stoiškos kantrybės tokiose kelionėse prireikia ir valandų valandomis ieškant dominančių vietų, ypač kai jos, pasirodo, iš tenykščių atminties tarsi ištrintos. „Retas kuris sutiktas ukrainietis pasakys, kur galima rasti vieną ar kitą paveldo objektą, net jei gyvena nuo jo vos per kilometrą. „Reikia į priekį žiūrėt, į naują gyvenimą“, – sako man jie. O tos vertybės, kurios buvo svarbios dar jų seneliams, jiems jau tas pats“, – neslepia apmaudo fotografas. Tokiame kontekste ironiškai atrodo ir prie kiekvieno objekto pritvirtintos lentelės, skelbiančios, jog už pastatų gadinimą baudžiama įstatymo nustatyta tvarka. „Kad stogas kiauras, niekam nė motais“, – tarsteli pašnekovas, besidžiaugdamas tik tuo, jog jo kol kas nekliudė nė viena krintanti plyta.

Ilgokai ieškota ir Vakarų Ukrainoje Berestečko miestelyje graudžiai yrančios Švč. Trejybės bažnyčios, kurios šoninio altoriaus sluoksnius galite patyrinėti „IQ Life“ puslapiuose. Šventovė pastatyta 1711–1765 m. Berestečko mūšyje pasiektai pergalei atminti, kai 1651 m. Jono Kazimiero vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė sumušė Bogdano Chmelnyckio kazokus. Bažnyčia veikė iki 1941 m. Po Antrojo pasaulinio karo naudota kaip javų sandėlis, vėliau – kaip sūrinė, o nuo 1970 m. buvo apleista. R. Paknys informacijos apie ją aptiko lenkų kalba parašytose istorinėse knygose. Tokios vietos kaip ši, deja, gyvos tik jose.

Šiaip ne taip radus bažnyčią, į ją pakliūti trukdė ne pati tvirčiausia spyna, tačiau tokiais atvejais fotografas atremia pagundą brautis nelegaliai. Tad reikia sužinoti, kas turi raktą. Kartu su juo į kelionę vykusiu fotografu Kęstučiu Stoškumi R. Paknys vargais negalais suranda moteriškę, kuri žino, kas jį gali turėti. „Oi, bet tas žmogus gyvena kitame kaimo gale“, – sudejuoja ukrainietė. „Sėskite, pavešim“, – pasiūlo fotografai, bet moteris tik papurto galvą atsakydama, jog svetimais žmonėmis nepasitiki. „Nors ukrainiečiai labai geranoriški, bet įbauginti. Be to, rusų kalba ten negalioja. Gali įtarti, kad supranta, bet niekas ja nekalba.“ Galiausiai bendrakeleiviai suranda raktą turintį žmogų ir patenka į bažnyčią. Iš tam tikrų ženklų gali matyti, jog kai kurie asmenys į ją pakliūva paprastesniais būdais, ieškodami vertingų daiktų.

Visgi pirmiausia pribloškia ne tai. „Atsidūrus bažnyčioje, net kvapą užėmė nuo jos didybės, – savo įspūdį prisimena pašnekovas. – Tokioje vietoje tikrai jauti kelių šimtų metų senumo laiką, stiprų žmonių pamaldumą, galiausiai nuostabą, kad tokiame užkampyje, kur laikas, regis, sustojęs apie 1993-iuosius, kadais būta tiek turtų, jog pastatyta į katedrą panaši bažnyčia.“ R. Paknio neerzina net ir nubyrėjusių plytų suardyta altoriaus simetrija. „Man ši barokinė muzika patinka“, – sako jis, švelniai vedžiodamas pirštu po nuotrauką ir sustodamas ties blausią šviesą praleidžiančiu langu. Fotografui jis byloja naivią viltį, jog pakeisti bažnyčios likimą dar nevėlu.

(R. Paknio nuotr.)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų