(Scanpix nuotr.)

Nutildyta amžiams: garsiausios Maltos žurnalistės istorija

Nutildyta amžiams: garsiausios Maltos žurnalistės istorija

Daphne Caruana Galizia buvo atkakliausia ir prieštaringiausiai vertinama Maltos žurnalistė. 2017-aisiais ją nužudė. Alexanderis Clappas nuvyko į salą išsiaiškinti, kodėl taip nutiko.

Snaudžiantis Bidnidžos kaimas yra už poros kilometrų nuo šiaurinės Maltos pakrantės. Bažnyčią raudonu kupolu supa gelsvai rudi kalkakmenio nameliai. Čia jau daugiau kaip 5000 metų gaminamas alyvuogių aliejus. Aplinkinis kraštovaizdis atrodo netvarkingas, laukų ribos nužymėtos sauso mūro tvoromis. Ant gretimos kalvos iš aptvertos kuklių vasarnamių gyvenvietės atsiveria vaizdas į pakrantę ir likusią salos dalį pietuose.

Viename tų vasarnamių D. Caruana Galizia rašė tinklaraštį „Running Commentary“, kuriame aptarinėjo Maltos politiką. Terminas „tinklaraštis“ ne visai tiksliai nusako jos įtaką. Geresnę dieną žurnalistės svetainė sulaukdavo 300 tūkst. apsilankymų – o juk Maltoje gyvena mažiau nei 450 tūkst. žmonių. D. Caruanos Galizios žurnalistikos ritmas priklausydavo nuo temos. Kartą gerdama kavą su draugais ji išmaniuoju telefonu paskelbė nutekintą nuotrauką, kurioje, kaip teigta, įamžintas Vokietijos viešnamyje besilankantis valstybės ministras (šis paneigė kaltinimus ir padavė D. Caruaną Galizią į teismą dėl šmeižto). Žurnalistė garsėjo impulsyvumu, bet galėjo praleisti mėnesius įnikusi į kurią nors istoriją. Pavyzdžiui, pusę metų tyrė maltiečių ryšius su vadinamaisiais Panamos popieriais (2016 m. nutekinta milijonai lengvatinio apmokestinimo bendrovės „Mossack Fonseca“ dokumentų). Visą tą laiką ji rausėsi failuose ir bendravo su rusų informatoriumi Maltoje.

D. Caruana Galizia dažniausiai dirbdavo naktimis, nes buvo įsitikinusi, kad paryčiais protauja geriausiai. Rašydama tinklaraštį ji pagarsėjo ne tik kaip žurnalistė, bet ir kaip asmenybė. Žmonės ją pastebėdavo vežant tris sūnus į mokyklą, vedant šunį pasivaikščioti ar vykstant į svečius pas sesę pažiūrėti televizoriaus. D. Caruana Galizia tapo neatsiejama nuo Maltos kasdienybės. „Paskaityti Daphnę“ buvo taip pat įprasta, kaip plauti indus ar lankytis maisto prekių parduotuvėje.

Viskas baigėsi akimirksniu. 2017 m. spalio 16 d. žurnalistei savo „Peugeot 108“ kalvos papėde lekiant į banką, po sėdyne sprogo bomba. Automobilis buvo sumaitotas. Jo kėbulas, kurį sprogimas nusviedė į laukus, atrodė lyg saulės nubalinta išnykusio gyvūno kaukolė. D. Caruanos Galizios palaikus sprogimo banga išbarstė po visą šlaitą. Moteriai buvo 53-eji.

Ši žmogžudystė atrodė lyg teatrališka atkakliausios jos tyrimų temos kulminacija. Malta neretai vadinama viena sėkmingiausių ES valstybių: nuo 2011 m. katalikiškoje šalyje buvo legalizuotos skyrybos ir tos pačios lyties asmenų santuokos. Bet D. Caruana Galizia tikėjo, kad šie liberalūs žingsniai slepia tamsesnę ir baugesnę tikrovę. Ji salą vadino „vagių lizdu“, „nusikaltėlių irštva“ ir „kvailumo, smurto ir korupcijos pelke“.

„Labiausiai mane nustebino sprogmenų kiekis, – sako į pensiją išėjęs detektyvas ir pirmasis Maltos policijos teismo ekspertizės laboratorijos vadovas Anthony Abela Medicis. – Tikslui pasiekti būtų pakakę net menkos dalies TNT. Ta bomba siekta ne tik nužudyti Daphnę, bet ir paskelbti pareiškimą.“ Po įvykio lyg dūmai liko tvyroti du klausimai: kieno tas pareiškimas ir ką norėta juo pasakyti?

Uolos ir finansai

Malta – uolėta ir nederlinga vieta. Pragyventi būtini produktai – vanduo, maistas ir degalai – importuojami iš Italijos. Sala vos penkis kartus didesnė nei Manhatanas (ir tik dukart didesnė už Kauną – „IQ Life“ past.), bet jos strateginė reikšmė neįkainojama. Dėl šio vienodu atstumu nuo Europos ir Afrikos nutolusio sausumos lopinėlio kovojama nuo senovės Romos laikų. Daugelis maltiečių kilę iš 90-ies viduramžius siekiančių šeimų ir turi tokias pavardes kaip Borgas („akmenų krūva“) ir Farrugia („vištų lesintojas“), kurios liudija sunkią kovą dėl išlikimo. Jie kalba painiu arabų kalbos dialektu – vienintele semitų kalba, kurioje vartojami lotyniški rašmenys, ir didžiuojasi verslumu bei drąsios rezistencijos istorija. Visa sala buvo apdovanota Karaliaus Jurgio kryžiumi už pasipriešinimą nacistinei Vokietijai per Antrąjį pasaulinį karą.

Dėl šios istorijos kartais Malta jaučiasi atskirta nuo likusio pasaulio, nors ir yra kelrodė žvaigždė migrantams iš trijų žemynų. Pastaruosius du dešimtmečius čia gerokai išaugo statybų rinka. Beveik trečdalis salos apstatyta viešbučiais, daugiabučiais ir sandėliais. Šiaurinė pakrantė tapo kone nepertraukiamu betono ir plieno skardžiu, kurį vagoja gatvių labirintas, užgrūstas dūmijančiais automobiliais. Kas mėnesį nedideliuose ūkio sektoriuose įsidarbina kiek daugiau nei 1000 oficialių atvykėlių. Iš Skandinavijos atskrenda šimtai internetinių lošimų bendrovių administratorių. Iš Baltijos šalių – programuotojai, aptarnaujantys augančią kriptovaliutų pasiūlą. Bulgarai, rumunai ir serbai pluša statybų aikštelėse, kuriose dygsta nauji dangoraižiai. Iš Filipinų gabenamos kambarinės. Sala vilioja visus, ieškančius saugaus prieglobsčio. Valetos centre gyvena Yassero Arafato našlė, o į vakarus nuo sostinės įsikūrė buvusių Libijos valdžios atstovų bendruomenė. Malta traukia ir skurdesnius migrantus. Kitoje Valetos uosto pusėje, kur iš kruizinių laivų kasdien pasipila tūkstančiai apkūnių turistų, stovi nušiurę Marsos ir Paolos žvejų kaimeliai, šiuose dabar apstu eritrėjiečių, jemeniečių ir sudaniečių – daugiausia nelegaliai atplukdytų paprasčiausiomis valtelėmis.

Malta yra ir finansinis pasienis. Akmenimis grįstuose Valetos skersgatviuose, kur viduramžiais veikė gildijos, dabar kuriasi apskaitos įmonės ir teisininkai. Jų pagrindinė veikla – steigti bendroves. Maltoje yra maždaug 77 tūkst. registruotų įmonių – po vieną šešiems piliečiams (Vokietijoje po vieną įmonę tenka 26 gyventojams). Iš jų realią veiklą saloje vykdo mažuma. Didžioji dalis turi tik oficialų adresą, kuris leidžia pasinaudoti vienais mažiausių mokesčių visoje ES.

Norint pažinti šiuolaikinę Maltą svarbiausia suprasti tai, kad dar visai neseniai ji nebuvo laikoma lengvatinio apmokestinimo centru, tokiu kaip Kipras ar Didžiosios Britanijos Mergelių Salos. Tokios jurisdikcijos garsėja mažais mokesčiais ir slapta bankininkyste, todėl traukia kapitalą. Jų bankininkystės sektoriai neproporcingai išsipučia, palyginti su gyventojų skaičiumi. Malta buvo kitokia, nes dažniausiai pinigai čia neužsilaikydavo. 1996 m. valdžia patvirtino lengvatą, leidžiančią įmonėms susigrąžinti 85 proc. pelno mokesčio, kuris tuo metu siekė 35 proc. Taigi iš esmės mokestis buvo 5 proc. Dabar kasmet įmonėms sugrąžinama 2 mlrd. eurų. Bet kadangi valstybės finansinių paslaugų sektorius tebebuvo mažas ir panašios mokesčių lengvatos neleisdavo praturtėti, Malta veikė ne kaip galutinė kapitalo stotelė, o kaip kanalas. Šalies bankai garsėjo tuo, kad pinigus imdavo ne iš bet ko.

„Paskaityti Daphnę“ buvo taip pat įprasta, kaip plauti indus ar lankytis maisto prekių parduotuvėje.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. pirmajame dešimtmetyje Maltos bankų turtas nuolat augo. Bet finansų įstaigų apdairumas saugojo šalį nuo užkrato, apėmusio kitus lengvatinio apmokestinimo centrus per 2008-ųjų finansų krizę. Būtent dėl stabilumo Malta tapo prieglobsčiu bėgantiems pinigams, ypač iš Kipro. 2010 m. Maltos bankų turtas siekė 760 proc. valstybės BVP (Europoje šis santykis buvo didesnis tik Liuksemburge). 2011-aisiais Libijoje nuvertus pulkininką Muammarą al Gaddafi, per Viduržemio jūrą plūstelėjo dar daugiau pinigų. Vienu metu Gaddafi šeima Valetos banke buvo sukaupusi daugiau kaip 90 mln. eurų palūkanų. Kiti Libijos didikai savo milijonus investavo į Maltos nekilnojamojo turto rinką. Per pastaruosius šešerius metus sala pritraukė pinigų iš Šiaurės Afrikos, Centrinės Azijos ir Europos finansų centrų. „Įsileidžiant kad ir nedaug purvinų pinigų išauga pavojus atbaidyti švarius pinigus, – sako teisės bendrovės „Ganado Associates“ vyresnysis finansinis partneris Davidas Borgas-Carbottas. – Tokia vieta kaip Malta priversta tai kompensuoti įsileisdama vis daugiau nešvarių pinigų.“

Šiame augančių pinigų srautų kontekste tinklaraštis „Running Commentary“ subūrė itin platų gerbėjų ratą. Du dešimtmečius pradirbusi kovinga apžvalgininke laikraštyje „The Malta Independent“, 2008 m., prasidėjus finansų krizei, D. Caruana Galizia ėmė rašyti savo tinklaraštį, kurį vadino tiesiog užrašų knygele. Jame moteris skelbdavo paskalas, kurios laikraščiui atrodė pernelyg skandalingos. Netrukus tinklaraštis virto vieninteliu žiniasklaidos šaltiniu Maltoje, nuoširdžiai besigilinančiu į politikos ir finansų ryšius.

Šališkumas ir pastabumas

Pašaliečiams „Running Commentary“ atrodo visiškai šališkas. Tai atspindi ne tik D. Caruanos Galizios charakterį, bet ir susiskaldžiusią Maltos politinę areną. Šalis pasidalijusi į dvi politines partijas – Darbo ir Nacionalistų. Pirmoji nuo seno buvo kairioji darbininkų klasės partija, iškovojusi šaliai nepriklausomybę, o nacionalistai atstovauja salos anglakalbei aristokratijai (jų šalininkus neretai galima atpažinti iš dvigubų pavardžių). Abi partijas remia laikraščiai, vieni kitiems beriantys kaltinimus sukčiavimu ir korupcija. Be to, abi partijos turi plačius protekcijos tinklus, per kuriuos dalijama viskas nuo darbo vietų viešajame sektoriuje iki statybos leidimų.

D. Caruana Galizia nebuvo prisiekusi nacionalistė, bet Darbo partijos nekentė. Ji gimė 1964-aisiais – tais metais Malta gavo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. Politinis jos sąmoningumas pabudo sulaukus 18-os, kai mergina buvo įkalinta už protestą prieš bažnytinių mokyklų uždarymą. Šį sprendimą priėmė Darbo partijos ministras pirmininkas Donas Mintoffas, valdęs salą 1971–1984 m. Maltoje jis iki šiol vertinamas prieštaringai. Šis politikas vedė šalį į nepriklausomybę ir padėjo pamatus vidurinei klasei, bet kadencijos pabaigoje gatvėse pasipylė smurto protrūkiai. „Neturėjome supratimo, ką reiškia gyventi Vakarų demokratijoje, nes užaugome visai kitokiomis sąlygomis“, – vėliau rašė D. Caruana Galizia. Maltos demokratijos trapumas atsispindėjo jos tekstuose. Žurnalistė nerimavo, kad grįžta „amoralus nepotizmas“ ir „trečiojo pasaulio elgsena“. Didžiąją dalį XX a. paskutinio dešimtmečio ir XXI a. pirmojo dešimtmečio valdžioje praleidusi Nacionalistų partija skatino ūkio augimą ir atvedė šalį į ES. D. Caruana Galizia buvo įsitikinusi, kad 2013 m. į valdžią grįžusi Darbo partija sugriaus šią pažangą.

Dėl neslepiamo jos šališkumo pusė maltiečių neišvengiamai dvejojo skelbiamais teiginiais. Nepadėjo ir žurnalistės tonas. Tinklaraštyje „The Unofficial Daphne Caruana Galizia Insultometer“ (Neoficialusis Daphnės Caruanos Galizios įžeidimų matuoklis) bandyta sudaryti išsamų jos įžeistų asmenų sąrašą. „Ar gali viena apžvalgininkė pasiekti Guinnesso pasaulio rekordą? – klausė svetainės autoriai. – Padėkite mums suskaičiuoti.“ „Running Commentary“ tinklaraštis buvo hiperbolizuotas ir nepaprastai kritiškas. Jame Malta vaizduota kaip gėda – nereikšminga, labiau nei Italija korumpuota šalis, nusipelniusi savo likimo. D. Caruana Galizia elgėsi elitistiškai. Tinklaraštį rašė anglų kalba, nors daugelis žemesnės klasės maltiečių nemokėjo skaityti angliškai. Ji beveik nesidomėjo viešąja politika ar frakcijų dinamika ir mieliau moralizavo politikų gyvenimo būdą. Net atskleidusi finansų sektoriaus užkulisius moteris beveik nesvarstė, kodėl Malta pritraukė tiek daug pinigų.

D. Caruanai Galiziai itin rūpėjo išvaizda. Ji peikdavo žmones dėl laikysenos, komentuodavo drabužius. Ją domino lytinė orientacija (buvęs Nacionalistų partijos pirmininkas man papasakojo, kad vieną rytą D. Caruana Galizia neįspėjusi jam paskambino pasiteirauti, ar jis nesąs homoseksualus). Gali pasirodyti, kad gera moters uoslė žurnalistiniuose tyrimuose tebuvo jos bulvarinio temperamento dalis.

Ko gero, dažniausiai D. Caruana Galizia buvo kaltinama tuo, kad apskritai nėra žurnalistė. Kaip pasakė vienas politikų, ji tik „moteris prie klaviatūros“. „Running Commentary“ nuolat išjuokdavo buvusį už sveikatos ir vartotojų reikalų politiką atsakingą Europos Komisijos narį Johną Dalli. Paklaustas apie D. Caruaną Galizią jis man elektroniniu paštu atsiuntė 108 puslapių monografiją „Iškrypėlė tinklaraštininkė Dafnė“ (Daphne the Pervert Blogger), kurią ruošiasi išleisti. „Daphne tebuvo iškrypusi, sadistiška, kerštinga ir godi asmenybė“, – pareiškė jis. Jos stilius kartais atstumdavo net gerbėjus. Kaip pasakė viena jos skaitytojų, San Polo Bėjaus mokytoja, jei jau įrodai, kad politikas yra vagis, nebūtina jo atvirai vadinti šiuo žodžiu.

Vis dėlto D. Caruana Galizia pasižymėjo ir stipriomis žurnalistės savybėmis. Ji turėjo stebėtinai daug ryšių ir ne vienus metus traukdavo iš jų informaciją. Tarp informatorių buvo nekilnojamojo turto vadybininkas iš Gziros, barmenas iš Peisvilio (Maltos vakarėlių scenos centro), buvusio premjero patarėjas, du buvę Nacionalistų partijos pirmininkai, krautuvininkas iš Valetos. Visi šie žmonės ne tik perduodavo D. Caruanai Galiziai informacijos aukso grynuolius, bet ir didžiavosi, kad padeda jai pažinti Maltą. Jiems ši moteris buvo atidi klausytoja ir maloni, kone motiniška draugė. Nors pasižymėjo liežuvinga maniera, žurnalistė prieš skelbdama straipsnius tikrindavo visą informaciją. Be to, bandydama suprasti į Maltą plūstančių pinigų srautus ji bendradarbiavo su kolegomis iš įvairių šalių nuo Argentinos iki Graikijos ir Azerbaidžano.

Kaip paaiškėjo, pravertė ir D. Caruanos Galizios pastabumas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingiems dalykams. Smulkmenose, prie kurių dauguma žurnalistų nestabtelėdavo, ji išskaitydavo daugybę informacijos. Vienoje socialinėje žiniasklaidoje paskelbtoje nuotraukoje ji pastebėjo politiko žmoną su kailiniais. Aplankiusi visas prabangias salos parduotuves moteris rado tokius pačius kailinius, nufotografavo jų kainą ir viešai pasvarstė, kad ši prabanga visiškai neatitinka oficialiai deklaruojamų poros pajamų. Ne kartą ji ėmėsi tyrimų vien pamačiusi kieno nors atostogų ar namo nuotrauką.

Lemtingas tyrimas

D. Caruanos Galizios tyrimai išsiplėtė 2013-aisiais Darbo partijai laimėjus rinkimus. Iki tol ji tik kandžiai komentuodavo Maltos politiką, o dabar prisiėmė neoficialios opozicijos vaidmenį. Vienas pagrindinių jos priešininkų buvo naujasis ministras pirmininkas Josephas Muscatas. Šis fejerverkų magnato sūnus anksčiau taip pat dirbo žurnalistu. Jaunas žavingas saldžialiežuvis buvo tikra nuo seno šalį valdžiusių žilagalvių politikų priešingybė. D. Caruana Galizia jį vadino „metroseksualu Nr. 1“ turėdama galvoje polinkį dėvėti prasagstytus marškinius. („O jau tie rudi batai. Dieve, Dieve! Ir dar karta – o, Dieve!“)

Per rinkimų kampaniją J. Muscatas prisiekė valdyti Maltą kaip įmonę. D. Caruana Galizia tikėjo, kad jis ketina šalį valdyti kaip savo šeimos verslą. Įtarimų kilo 2014-aisiais, kai visai netikėtai valdžia pasirašė kelias sutartis, atvėrusias Maltą autokratinio Azerbaidžano investicijoms. Tų metų gruodį du valdžios funkcionieriai su Baku susitarė importuoti azerbaidžaniečių dujas naujai saloje pastatytai jėgainei. Tai reiškė, kad Malta perka energijos išteklius kone dvigubai brangiau nei atvirojoje rinkoje. Kitus ketverius metus D. Caruana Galizia nenuilstamai stebėjo į šalį plūstančius nematomus pinigų srautus.

2016 m. balandį per savo sūnų žurnalistą, dirbantį Tarptautiniame tiriamosios žurnalistikos konsorciume, ji gavo prieigą prie Panamos popierių, nors jie buvo paskelbti tik po mėnesio. Tarp gausybės informacijos apie pinigų plovimą visame pasaulyje ji rado duomenų, kad energetikos ir sveikatos ministras Konradas Mizzi turi Panamoje registruotos lengvatinio apmokestinimo bendrovės akcijų.

Tinklaraštis virto vieninteliu žiniasklaidos šaltiniu Maltoje, nuoširdžiai besigilinančiu į politikos ir finansų ryšius.

D. Caruana Galizia žinojo, kad į Maltą plūsta pinigai. Taip pat žinojo, kad iš čia jie pervedami į lengvatinio apmokestinimo zonas. Bet ji dar nežinojo, kaip šie srautai susiję. Tyrimai žurnalistę nuvedė iki pastato kitapus įlankos nuo Valetos senamiesčio, vadinamųjų Vaitholo rūmų. Ant jų stogo plevėsuoja Jungtinės Karalystės vėliava, nes pastate įsikūrusi šios šalies atstovybė ir kelių kitų valstybių ambasados.

2014 m. sausį ten įsikėlė dar vienas nuomininkas Ali Sadras Hasheminejadas – 33-ejų iranietis, turintis keturis pasus. JAV tarnybų duomenimis, jis dar iki savo trisdešimtmečio pervedinėjo pinigus iš Venesuelos į Iraną per šveicarų ir turkų bendroves, siekdamas apeiti sankcijas. Juo ir jo tėvu, garsiu Irano bankininku, domėjosi Federalinis tyrimų biuras. Kaip tik tuo metu vyras gavo Maltos finansinių tarnybų licenciją įsteigti naują nedidelį banką „Pilatus“, kuriame buvo įdarbinta keliolika asmenų. Kai kurie jų su bankininkyste neturėjo nieko bendra. Pavyzdžiui, vadovų paieškos konsultantė Arienne Gaerty anksčiau buvo operos solistė. Kiti pasamdyti iš įvairių priežiūros tarnybų, turėjusių reguliuoti banko veiklą.

2017 m. vasarį D. Caruana Galizia ėmė susitikinėti su nauju šaltiniu, turinčiu pirminės informacijos apie vidinius banko reikalus, – buvusia „Pilatus“ direktoriaus pavaduotoja Maria Efimova. Moteris papasakojo apie kilusius įtarimus, nes vadovybė skatino ją padirbinėti klientų parašus ir palaikyti glaudžius ryšius su Maltos valdžia. Vieną popietę pas „Pilatus“ vadovus apsilankius atitikties inspektoriui M. Efimova slapta nuėjo į banko virtuvę, kur stovėjo seifas, ir jį atidariusi nuskenavo visus ten saugotus dokumentus. „Daphne vienintelė kritikavo „Pilatus“ banką, – papasakojo man M. Efimova. – Man neatrodė, kad ji tinkamesnė gauti šią informaciją už kitus – ji tiesiog buvo vienintelė.“

M. Efimova pasirodė esanti tikras lobynas. Kaip tvirtino D. Caruana Galizia, dokumentai parodė, kad kone visas „Pilatus“ kapitalas atkeliavo iš aukščiausių Azerbaidžano vadovų, įskaitant prezidento Ilhamo Alijevo dukrą Leilą Alijevą. Buvo ir aukštų Darbo partijos narių, tarp jų premjero žmonos Michelle’s Muscat, sąskaitų. Vienas dokumentas D. Caruanai Galiziai atvėrė akis. Jame matyti keli pavedimai, kuriais iš L. Alijevos sąskaitos per Dubajų pervestas 1 mln. JAV dolerių Panamos bendrovei „Egrant“. M. Efimova pateikė D. Caruanai Galiziai įrodymų, kad viena šios bendrovės savininkių yra ne kas kitas, o M. Muscat.

2017 m. balandžio 20 d. žurnalistė paskelbė savo išvadas. Vos po kelių valandų A. S. Hasheminejadas nusileido Maltoje. Vėlai vakare išlipęs iš lėktuvo jis patraukė tiesiai į „Pilatus“ banką nešinas dideliu rudu lagaminu ir juodu kompiuterio krepšiu. Pastebėję, kad naktį banke dega šviesos, prie Vaitholo rūmų ėmė būriuotis žurnalistai. D. Caruana Galizia viską matė tiesioginėje televizijos transliacijoje. Pasirodžiusį A. S. Hasheminejadą žurnalistai apibėrė klausimais. Ką jis čia veikia? Kas lagamine? A. S. Hasheminejadas tylėjo. Ne dėl to, kad nenorėtų atsakinėti, bet, kaip vienam giminaičiui pasakė D. Caruana Galizia, dėl to, kad beveik nesuprato maltiečių kalbos. Šių įvykių fone policijos vadovas atsisakė pasirūpinti patalpų apsauga, nes ant jo stalo tuo metu garavo kepta triušiena. (Žurnalas „1843“ nusiuntė jam, Alijevams ir A. S. Hasheminejadui klausimų, bet atsakymų nesulaukė.) Visuomenėje kilo pasipiktinimas. Opozicijos lyderis pareikalavo premjerą atsistatydinti, o į gatves pasipylė protestuotojai. J. Muscatas pareiškė, kad nei jis, nei jo artimieji neturi sąskaitų šiame banke ir bendrovių už Maltos ribų. Jis nedelsiant pradėjo teisminį žmonos finansinių reikalų tyrimą ir pažadėjo atsistatydinti, jei išaiškėtų kas nors nederama. Be to, jis nedvejodamas surengė pirmalaikius rinkimus.

Įtampa, tapusi agresija

D. Caruanos Galizios atradimai prikaustė visuomenės dėmesį, bet jos populiarumas sumenko. Tie, kas ja nepasitikėjo, manė, kad jos neapykantą Darbo partijai kursto aristokratiška panieka. Žurnalistės straipsnių tonas nepatiko net kai kuriems sąjungininkams. „Iki 2017-ųjų ją palaikė kas antras maltietis, – sakė naujienų portalo „The Shift News“ žurnalistė Caroline Muscat (neturinti giminystės ryšių su ministru pirmininku). – Bet vėliau rėmėjų sumažėjo iki ketvirtadalio.“

J. Muscatas laimėjo pirmalaikius rinkimus dar didesne persvara, nei turėjo iki tol. Lyg bandydama įgelti D. Caruanai Galiziai, grupė Darbo partijos rėmėjų atšventė pergalę ant „Pilatus“ banko laiptų. Žurnalistė buvo trumpam sulaikyta už tai, kad rinkimų išvakarėse paskelbė politinę apžvalgą.

D. Caruana Galizia jautė įtampą. Jai tapo vis sunkiau pasirodyti viešumoje. Moterį fotografuodavo besilankančią kavinėse ir iš jos tyčiodavosi gatvėse. Netrukus po rinkimų vienas vyras, pastebėjęs ją bandančią išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, užblokavo kelią. „Iš esmės buvau paversta nacionaliniu atpirkimo ožiu“, – kalbėjo žurnalistė. Paskutinius tris mėnesius „Running Commentary“ tekstai tapo dar piktesni ir pompastiškesni. Politikų vardai beveik nebuvo minimi. Autorė juos vadino tiesiog „nusikaltėliais“. D. Caruana Galizia vis užsipuldavo naująjį Nacionalistų partijos vadovą Adrianą Delią, kuris, jos manymu, buvo ne mažiau korumpuotas nei Darbo partijos politikai. Ji sielvartaudama klausė, ar Malta gali išsigelbėti. „Jauniesiems Maltos gyventojams rekomenduočiau išvykti, kol dar nevėlu. Neprivalote taip gyventi“, – rašė ji.

Prabėgus maždaug keturiems mėnesiams nuo J. Muscato perrinkimo D. Caruana Galizia, sulaukusi grasinančių skambučių, paprašė policijos apsaugos, bet negavo. Ji ir anksčiau ne kartą prašėsi saugoma, bet vargu ar iš tiesų būtų norėjusi, kad kiekviename žingsnyje ją sekiotų teisėsaugos atstovai, kuriais pati nepasikliovė. Gali būti, jog šis kreipimasis buvo tik dar vienas bandymas įgelti priešams. Remiantis policijos atkurtais įvykiais, spalio pradžioje po Bidnidžą vaikštinėjančią D. Caruaną Galizią ėmė sekioti nedidelis baltas automobilis. Jai grįžus namo vairuotojas sustojo maždaug už 200 m į vakarus nuo jos būsto. Stebėdamas žurnalistę vairuotojas rūkė ir mėtė nuorūkas pro langą. Šlapinosi gretimuose krūmuose ir net nuardė gabalą tvoros, kad geriau matytų moters namus. Jai išėjus iš namų stebėtojas pranešdavo apie žurnalistės veiksmus jį pasamdžiusiam asmeniui.

Kaltės interpretacijos

2017 m. spalio 15 d. tas vyras peršoko D. Caruanos Galizios namus juosiančią neaukštą tvorą ir po jos automobiliu sumontavo bombą. Po 12 valandų trys asmenys užėmė pozicijas: du iš jų įsitaisė ant kalvos prieš moters namus. Kelios minutės iki 15 val. jie pastebėjo žurnalistę išeinančią iš namų ir sėdančią į automobilį. Ji buvo ką tik įkėlusi paskutinį savo tinklaraščio įrašą: „Šiandien mus supa vien nusikaltėliai. Padėtis beviltiška.“ Specialiai nusikaltimui įsigytu telefonu vienas stebėtojų įspėjo kitą, sėdintį motorinėje valtyje už kelių kilometrų nuo kranto. Šis vis dar buvo mobiliojo ryšio bokšto aprėpties teritorijoje, nors būdamas jūroje tikėjosi iš jos ištrūkti. Dar kvailiau tai, kad jis telefono sąskaitą 5 eurais papildė iš asmeninio telefono, todėl visos atsargumo priemonės nuėjo perniek. Kitas skambutis buvo pasiųstas į telefoną, kuris detonavo po D. Caruanos Galizios automobiliu pritvirtintus sprogmenis. Sprogimas išdraskė net 2 m skersmens duobę. „Atkimšk vyno, brangioji“, – atlikęs darbą parašė žudikas savo merginai.

Išsyk po žmogžudystės valdžia išsakė užuojautą D. Caruanos Galizios artimiesiems. Buvusio Maltos ministro pirmininko Lawrence’o Gonzi patarėjas man papasakojo, kad žurnalistei žuvus J. Muscatas atrodė nuoširdžiai susirūpinęs. Po 8 dienų jis Dubajuje įtikinėjo naftos kunigaikštukus, kad Malta tebėra atvira pasiūlymams. „Pilatus“ bankas išsyk ėmė nurašyti D. Caruanos Galizios pastangas grasindamas teismu visiems, kas drįstų kartoti jos kaltinimus. Žiniasklaida citavo anoniminius šaltinius, teigiančius, kad nužudymą užsakė „Pilatus“ banko informatorė M. Efimova. Ši baimindamasi dėl savo gyvybės pabėgo į Kretą.

Po šešių savaičių buvo suimti įtariamieji. Per policijos, kariuomenės ir kitų saugumo tarnybų operaciją nevalyvame Marsos uoste, už 15 km į pietryčius nuo Bidnidžos, daržovių sandėlyje, sulaikyta 10 vyrų. Valdžia gavo informacijos iš Italijos slaptųjų tarnybų ir FTB komandos, kuri žmogžudystės metu Viduržemio jūroje vykdė mobiliojo ryšio bokštų trianguliacijos pratybas. Trys iš sulaikytųjų tebėra policijos žinioje: Alfredas DeGiorgio ir Vincentas Muscatas (irgi ne giminaitis ministrui pirmininkui), kaltinami stebėję auką ant kalvos, ir George’as DeGiorgio, kaltinamas buvęs motorinėje valtyje.

Šie trys vyrai visiškai nesusiję su finansų ir politikos pasauliu, kurį tyrė D. Caruana Galizia. V. Muscatas ir A. DeGiorgio praeityje buvo kaltinti ginkluotu apiplėšimu, bet taip ir nenuteisti. Maltos žiniasklaida rašė, kad jie susiję su naftos kontrabanda. Prasidėjus teismui išaiškėjo du įdomūs faktai. Pirma, G. DeGiorgio mobilusis telefonas buvo sekamas kelias savaites iki D. Caruanos Galizios nužudymo ir po to. Bet tarnybos, kurios jį kaltina žmogžudyste, atrodo, nė nenutuokė apie sąmokslą. Antra, yra įtarimų, kad kaltinamieji buvo įspėti apie gresiantį suėmimą ir sumetė savo telefonus į jūrą. „Žinojote, kad mes atvažiuojam, – sako pareigūnas garso įraše iš tardymo kabineto. – Kas jus įspėjo?“

Valdžiai palankūs laikraščiai darė prielaidas, kad D. Caruana Galizia buvo nužudyta iš Libijos atvežta semtekso bomba, siekiant sukliudyti naftos kontrabandos tyrimui. Žmogžudystė sieta su neseniai saloje sprogusiais automobiliais. Vis dėlto žurnalistei skirta bomba buvo kitokia. Visų pirma ji buvo pagaminta iš TNT, kurio galima gauti bet kurioje iš keliolikos saloje esančių fejerverkų gamyklų. Iš 20 tūkst. D. Caruanos Galizios straipsnių naftos kontrabanda buvo minima tik keliuose. Be to, tinklaraštyje ji nė sykio neužsiminė apie tris vyrus, kurie vėliau įtarti jos nužudymu. Taip pat keltos hipotezės, kad D. Caruana Galizia nužudyta prevenciškai – už straipsnį, kurį dar tik ketino parašyti. Bet vienas giminaitis man pasakė, kad prieš pat mirtį ji tyrė tas pačias temas, kaip ir anksčiau.

Laikui bėgant politinėje arenoje panieka D. Caruanai Galiziai grįžta. „Padėtis beviltiška. Mus supa vien laimingi žmonės“, – tviteryje parašė Valetos kultūros sostinės pirmininkas Jasonas Micallefas, parodijuodamas paskutinį D. Caruanos Galizios tinklaraščio pareiškimą. Jos sūnūs, kurie taip pat pabėgo iš Maltos, tviteryje sulaukė pareiškimų, kad turėjo būti susprogdinti drauge su motina. Būta net prielaidų, kad jie patys susiję su žmogžudyste ir bando nuslėpti įkalčius, nes atsisakė tyrėjams atiduoti D. Caruanos Galizios nešiojamąjį kompiuterį.

Kelios pilietinės visuomenės grupės, bandžiusios pagerbti žurnalistės atminimą, sulaukė spaudimo. Valdžiai palankių laikraščių fotografai įžūliai fotografuoja šių sambūrių dalyvius. Paminklas Maltos pergalei prieš Osmanų imperiją 1565-aisiais virto memorialu D. Caruanai Galiziai ir jos pasipriešinimo žudikams simboliu. Vandalai jį išniekina kone kiekvieną savaitę. „Valydami šį memorialą savo sąžinės nenuplausite!“ – skelbia gėlėmis ir didžiuliais žurnalistės portretais apkrauti plakatai.

Tą vakarą, kai atvykau į salą, prabėgus keturiems mėnesiams po žmogžudystės, kelios aktyvistų grupės prie pagrindinių kelių buvo pastačiusios raudonus stendus, kuriuos įkvėpė filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Viename jų buvo parašyta: „Apiplėšta valstybė. Teisingumo nėra“, kitame – „Nužudyta žurnalistė. Teisingumo nėra“. Jau po kelių valandų valstybinė teritorijų planavimo tarnyba nurodė stendus nugriauti. Kaip tik tuo metu D. Caruanos Galizios artimieji ir rėmėjai susirinko į jai atminti skirtą sambūrį Valetos centre. Žurnalistės šaltiniai nutilo. Jos tyrimus tęsiantys kolegos nuolat patiria kibernetinių išpuolių. Vienas jų, Manuelis Delia, man papasakojo kieme įsirengęs stebėjimo kameras ir dirbantis tik namie.

Valdžia tvirtina, kad siekiant teisingumo V. Muscatui ir A. DeGiorgio buvo pasiūlyti susitarimai dėl mažesnės bausmės, bet tikriausiai neverta tikėtis, kad moters nužudymo užsakovai išaiškės. Sąmokslo autorius greičiausiai sėdi saugiu atstumu nuo sprogimo epicentro ir pervedinėja pinigus per tarpininkus ar net visą jų grandinę. Mygtuką nuspaudę asmenys nebendradarbiauja. Per pirmuosius teismo posėdžius visi trys net atsisakė teisėjui patvirtinti savo tapatybes. Kad ir kokia būtų bylos baigtis, nepasitenkinimas garantuotas. Juk moters, nuolat kaltinusios valdžią esant nusikaltėliais, nužudymą tiria itin politizuoti teismai ir policija.

Šie įvykiai Maltoje mums byloja ne tai, kad žurnalistai gali žūti net ramiuose užutėkiuose (taip nutinka nuolat), o tai, ką man pasakė Nicholas Shaxsonas, parašęs knygą „Lobių salos“ (Treasure Islands) apie mokesčių slėpimą: „Kai maža šalis tampa tokia priklausoma nuo neproporcingai išaugusio finansų sektoriaus ir kai demokratinė pusiausvyra šalyje niekada nebuvo kaip reikiant įsitvirtinusi, teisinei valstybei sugriauti reikia labai nedaug.“

Naujas posūkis D. Caruanos Galizios istorijoje įvyko 2018 m. liepą. Daug vilčių teikusioje spaudos konferencijoje ministras pirmininkas atskleidė 15 mėnesių trukusio nepriklausomo tyrimo dėl žmonos turto užsienyje rezultatus. Akivaizdžiai džiūgaudamas jis paskelbė, kad M. Muscat neturi jokių sąsajų su D. Caruanos Galizios jai priskirta sąskaita Panamoje. J. Muscatas neminėjo žurnalistės vardo ir leido suprasti, kad greičiausiai ji buvusi klaidingai informuota, suklaidinta arba, dar blogiau, tiesiog melavo.

D. Caruanos Galizios šalininkai nerimauja, kad dabar jos palikimas gali būti galutinai sunaikintas. Tyrimas buvo sutelktas tik į vieną siaurą žurnalistės kaltinimą, bet sukėlė dvejonių dėl visų jos pastangų. Kritikai įsitikinę, esą tyrimas tik patvirtina senus įtarimus, kad jos asmeninės nuoskaudos ir politizuota panieka iškraipydavo žurnalistinį objektyvumą.

Kad ir kokia būtų tiesa, D. Caruanos Galizios nužudymas atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį į Maltą kaip joks kitas pastarojo meto istorijos įvykis. Jis privertė maltiečius susimąstyti, kokios valdymo formos jie norėtų savo valstybėje. O užsieniečiai, deja, tik po žurnalistės nužudymo ėmė krapštyti paviršinį Maltos gerovės sluoksnį ir žiūrėti, kas po juo slepiasi.

Alexanderis Clappas yra Atėnuose gyvenantis žurnalistas. Šį straipsnį iš dalies finansavo Pulitzerio informavimo apie krizes centras.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų