(Scanpix nuotr.)

Nusikaltimas ir išganymas: Salvadoro gaujų nariai gręžiasi į religiją

Nusikaltimas ir išganymas: Salvadoro gaujų nariai gręžiasi į religiją

Salvadore sakoma, jog iš nusikalstamos gaujos pasitraukiama tik lavonmaišyje. Bet Sarah Esther Maslin sužinojo, kad Sekminių bažnyčia siūlo būdą ištrūkti gyviems.

Saulei tekant virš San Salvadoro kalvų kaukia sirenos ir plerpia sraigtasparniai. Dabar – vasario 2-oji, 10.30 val. Devyni policininkai ką tik pateko į pasalą. Prieš valandą telefonu jiems pranešta apie „18-osios gatvės“ gaujos ginklų slaptavietę. Atvykusius pareigūnus pasitiko kulkų kruša. Vienas policininkas nukautas, penki – ligoninėje. Ant žemės guli dar du lavonai. Sprendžiant iš tatuiruočių, tai – gaujos nariai.

Kitame tos pačios nusikalstamos grupuotės kontroliuojamame miesto rajone, tamsiame koridoriuje, darbui ruošiasi tatuiruotų vyrų grupė. Rūpestingai rengdamiesi jie stebi laikrodį. Lygiai 14 val. linkteli vieni kitiems, pasiima reikmenis ir atveria masyvias metalines duris.

Į patalpą plūsteli šviesa, o lauke pasklinda šviežiai iškeptos duonos kvapas. Vyrai ant pečių užsimeta audeklais uždengtas dėžes ir poromis patraukia skirtingomis kryptimis. „Saldi duona! Česnakinė duona! Duona su kumpiu! Pica!“ – šūkauja jie. Dėžėms ištuštėjus ir kišenėse žvangant monetoms, vyrai grįžta į ankštą pagalbinę Eben-Ezerio bažnyčios patalpą, kur įrengta kepyklėlė.

Per pastaruosius metus bažnyčia priglaudė nemažai buvusių kalinių, bandančių palikti „18-osios gatvės“ gaują ir atsigręžti į Dievą. Saúlą į bažnyčią sesė atvežė tiesiai iš kalėjimo, kur jis praleido 15 metų už žmogžudystę. Cristóbalas dešimtmetį slapstėsi Gvatemaloje, o grįžęs sužinojo, kad į gaujos veiklą įsitraukė jo paauglys sūnus. Raúlis šlubčioja po susišaudymo su konkuruojančia gauja MS-13, o jo veidas ištatuiruotas nuo smakro iki kaktos lyg laikraštis. Christoferis pasibaigus įkalinimo bausmei dar mėnesį praleido nelaisvėje, nes nerado, kas atvažiuotų jo paimti. Kartais jų daugiau, kartais mažiau, bet pastaruoju metu Eben-Ezerio bažnyčioje paprastai glaudžiasi šeši žmonės, pageidaujantys ištrūkti iš šalį draskančių gaujų gniaužtų.

Salvadoras – ugnikalnių, kavamedžių plantacijų ir cukranendrėmis užsodintų slėnių šalis. Taip pat čia netrūksta spygliuotosios vielos užtvarų, ginkluotų sargybinių ir rajonų, kuriuose atvykėliai privalo nuleisti automobilių langų stiklus, kad gaujoms priklausantys paaugliai stebėtojai matytų, kas atvažiuoja ir kas išvažiuoja. Vienas tokių rajonų – Dinos kolonija, kurioje stūkso augalais bei kalėdinėmis lemputėmis papuošti darbininkų klasės namai ir tarp šiukšlių bei purvinų viščiukų suręstos skardinės lūšnos.

Kalvos papėdėje po svyrančiu migdolu stovi Eben-Ezerio bažnyčia – geltonas betoninis pastatas, beveik niekuo nesiskiriantis nuo gretimų namų. Nedidelė tikinčiųjų bendruomenė triskart per savaitę renkasi šventovėje aukštomis lubomis, kurioje tėra eilės plastikinių kėdžių, per sekmininkų pamaldas roko grupės sulaukianti scena ir pakyla dvasininkams. Nusileidus laiptais kairiajame kampe, patalpose, kur paprastai studijuojama Biblija, buvę gaujų nariai dieną kepa duoną, o naktį miega pasitiesę čiužinius ant grindų.

Iš pirmo žvilgsnio bažnyčios vadovai atrodo keista pora. Oficialus Eben-Ezerio dvasininkas yra į šeštąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs vaikiško veido Nelsonas Mozas, nešiojantis akinius ir tankius ūsus. Praėjusių metų pradžioje jis atvėrė duris 41-ų Wilfredui Gómezui – dvasininko kelią pasirinkusiam buvusiam nusikaltėliui žibančiomis akimis – ir mistiškai „Paskutinio trimito“ bažnyčiai. Abu ganytojai pripažįsta pasirinkę, daugelio nuomone, neįmanomą užduotį: pervilioti įtakingų Salvadoro gaujų narius. Bet jie įsitikinę, kad tai vienintelė šios šalies viltis.

Skurdo pasekmės

W. Gómezo vaikystės prisiminimai neatsiejami nuo smurto: prasigėrę dėdės badydavosi peiliais, per pilietinį karą, dėl kurio kas šešiasdešimtas salvadorietis žuvo ir kas ketvirtas buvo priverstas bėgti iš namų, nuolat sproginėdavo bombos. Berniukui sulaukus dešimties, senelės bute skurdžiame San Salvadoro rajone pasirodė aukštas vyras su „Ray-Ban“ akiniais nuo saulės. Jis pareiškė, kad vežasi jį į Los Andželą. Tas vyras buvo jo tėvas, taksi vairuotojas, dėl savo palankumo kairiųjų pažiūrų partizanams turėjęs bėgti iš šalies, kai W. Gómezui sukako vos treji. Be to, jis buvo priklausomas nuo narkotikų, mušdavo žmoną ir neprieštaravo, kai mažametis sūnus įstojo į gaują.

„18-ąją gatvę“ ir pagrindinę jos varžovę MS-13 Los Andžele įsteigė pabėgėlių vaikai. Pradžioje tai tebuvo visuomenės paribyje atsidūrusių paauglių grupelės (pavyzdžiui, visi MS-13 nariai mėgo klausytis sunkiojo metalo), bet netrukus jie ėmė kaupti šaunamuosius ginklus ir mačetes, kad apsigintų nuo juodaodžių ir meksikiečių varžovų. W. Gómezas gyveno prie 18-osios gatvės ir Pietų Sąjungos alėjos, kur ir susiformavo „18-osios gatvės“ gauja. Iš pradžių berniuką patraukė šiuolaikiškas gangsterių jaunimo stilius: platūs džinsai, aptempti berankoviai balti marškinėliai ir sportiniai bateliai. W. Gómezas pabėgo nuo smurtaujančio tėvo ir įsikėlė gyventi pas vietos gaujos vadą, vadinamąjį palabrero. Už išlaikymą atidirbo pardavinėdamas narkotikus ir mušdamas varžovus. „Jiems atrodžiau geras, perspektyvus karys, – pasakoja jis. – Tada dar buvau vaikas ir nemąsčiau.“

Ant žemės guli du lavonai. Sprendžiant iš tatuiruočių, tai – gaujos nariai.

W. Gómezas kilo karjeros laiptais, ėmė vadovauti ir įgijo atsakomybių. Kovojo su priešais, tarp Los Andželo ir Las Vegaso vežiojo narkotikus ir prostitutes, sėdėjo kalėjimuose, gulėjo ligoninėse. Po vieno susišaudymo, kuriame W. Gómezą kliudė keturios kulkos, bet svarbiausi organai liko nepažeisti, su nuostaba apžiūrinėdamas rentgeno nuotraukas gydytojas paklausė, koks paciento slapyvardis. „Niekšas“, – prisistatė W. Gómezas. „Turėtų būti Laimės Kūdikis“, – atsakė medikas. Bet 2007 m. sėkmė nusigręžė. W. Gómezas drauge su kitais 50 imigrantų buvo įsodintas į lėktuvą ir deportuotas į Salvadorą, o po trijų mėnesių nuteistas 10 metų kalėjimo už tai, kad pavogė asmens sargybinio automatą „Uzi“.

W. Gómezas buvo vienas iš tūkstančių gaujos narių, kuriuos Billo Clintono ir George’o W. Busho administracijos deportavo į Salvadorą XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Po 12 metų trukusio karo iš Salvadoro institucijų ir infrastruktūros liko griuvėsiai. Kariaujančios pusės – demokratijos bei žemės reformos norintys socialistinių pažiūrų sukilėliai ir dešiniosios pakraipos vyriausybė, remiama komunistinės šmėklos pabūgusių JAV, – sutiko pasirašyti taikos sutartį, bet politinį smurtą netrukus pakeitė gatvių nusikaltimai. Išleidus amnestijos įstatymą, kuriuo buvo dovanojami net patys baisiausi žiaurumai, šalyje įsitvirtino nebaudžiamumo kultūra. Karo nesutarimams peraugus į politines rietenas partijos neturėjo laiko valdyti šalį. Skurdžiausi gyventojai nebežinojo, ko griebtis.

Šaltojo karo metais konflikto zona virtęs Salvadoras taip ir nenurimo. Po masinių deportacijų gaujos pasklido lyg gaisras cukranendrių lauke. Skurdžių šeimų vaikai pavydžiai nužiūrinėjo W. Gómezą ir kitus amerikietiškais drabužiais apsirengusius ispangliškai kalbančius atvykėlius. Tėvams, kurie per dienas lenkdavo nugaras arba stengdavosi praturtėti dirbdami už tūkstančių kilometrų JAV, buvo nelengva įtikinti atžalas, kad šie pavyzdžiai netinkami.

Šiandien Salvadore, Hondūre ir Gvatemaloje nusikalstamoms gaujoms priklauso daugiau kaip 70 tūkst. žmonių. Didžiąją dalį regiono pasidalijo MS-13 ir dvi „18-osios gatvės“ grupuotės. Tam tikrose teritorijose, negalinčiose pasigirti viešosiomis paslaugomis ar apšviestomis gatvėmis, gaujos turi daugiau valdžios nei vyriausybė. Jų nariai patruliuoja gatvėse, tikrina asmens tapatybės dokumentus ir automobilių registracijos numerius, saugo teritoriją nuo varžovų ir policijos.

Kitaip nei Kolumbijos karteliai ar Meksikos narkotikų baronai, Centrinės Amerikos gatvių gaujos nelobsta iš prekybos narkotikais. Jos nesukūrė pelningos verslo imperijos, kaip rusų ar italų mafija. Pinigų maistui ir ginklams prasimanoma prievartaujant nedideles sumas iš vietos gyventojų bei įmonių gaujų kontroliuojamose teritorijose. Iš to daug neuždirbsi: dauguma gaujos narių gauna mažiau nei 65 JAV dolerius per mėnesį – pusę minimalaus atlyginimo, mokamo padieniams darbininkams žemės ūkyje.

Toks menkas pelnas rodo, kad gaujos – labiau ne kriminalinis, o socialinis reiškinys, kaip tvirtina Floridos tarptautinio universiteto mokslininkas José Miguelis Cruzas, jau du dešimtmečius tiriantis savo gimtojo Salvadoro gaujas. Tačiau dėl grupuočių vaidų šalis tapo viena kruviniausių valstybių pasaulyje. 2017 m. 100 tūkst. gyventojų teko 60 žmogžudysčių. Niujorke šis santykis yra 3,4. Praėjusiais metais Niujorke nužudyta 290 asmenų. Jei šiame didmiestyje santykis būtų toks kaip Salvadore, gyvybės būtų netekę 5130 žmonių.

2013 m. žlugus trapioms gaujų vadeivų ir vyriausybės paliauboms, pasipylė kruvini gatvių mūšiai, o šimtai tūkstančių Salvadoro, Gvatemalos ir Hondūro gyventojų patraukė JAV ir Meksikos sienos link. Kadangi daug paauglių atvyko be tėvų ir jiems nebuvo suteikta derama pagalba, imigrantų bendruomenėse Long Ailande ir Vašingtono priemiesčiuose kilo organizuoto smurto proveržis. JAV prezidentas Donaldas Trumpas MS-13 narius išvadino gyvuliais ir teisindamasis išaugusiu žmogžudysčių skaičiumi kai kuriose šalies vietovėse sustiprino imigrantų gaudynes, atšaukė kelias prieglobsčio programas Centrinės Amerikos gyventojams ir paragino palei pietinę valstybės sieną įrengti užtvarą.

Pastaruosius kelerius metus JAV politika Centrinėje Amerikoje daugiausia sutelkta į pastangas apriboti imigrantų srautus. Būtent todėl 2016 m. JAV valstybės departamentas pasamdė J. M. Cruzą vadovauti tyrimui, kuriuo bandoma išsiaiškinti, kodėl jaunieji Salvadoro gyventojai jungiasi prie gaujų ir kokiomis aplinkybėmis iš jų pasitraukia.

Tyrimas atskleidė, kad daugelis gaujų narių yra kilę iš iširusių ir neveiksnių šeimų. Nusikalstamose grupuotėse jie ieško to, ko negauna namie: draugystės, apsaugos, pinigų ir pasitikėjimo savimi. Vidutinis gaujų naujokų amžius – 15 metų. Šiame amžiuje atrodo, jog gyventi beatodairiškai – svaigintis marihuana, kontroliuoti moteris ir reikalauti pagarbos – yra verta nepaisant pavojaus, kad būsi persekiojamas policijos, atsidursi kalėjime ar net žūsi. „Paauglystėje šiai pasaulėžiūrai niekas netrukdo, bet ji ima blėsti žmogui bręstant, kuriant šeimą ir susiduriant su kliūtimis, kurias kelia gaujų smurtas bei teisėsaugos persekiojimas“, – rašo tyrimo autoriai.

Per pastaruosius kelerius metus šios kliūtys išaugo, nes gaujos sustiprėjo, o policija ėmė veikti brutaliau. 2013 m. Salvadoro teisėsauga nukovė 39 asmenis, kaip įtariama, priklausančius nusikalstamoms grupuotėms. 2016 m. šis skaičius jau siekė 603. „Jei priklausote nusikalstamai gaujai, šiandien draugų nebeturite“, – sako J. M. Cruzas. Vidutinis tyrimo dalyvių amžius – 25 metai. Gaujos nariui tai nemažai. Daugiau kaip 60 proc. tvirtina esantys nusiraminimo arba pasitraukimo iš grupuotės etape – tai itin didelė dalis, turint galvoje, kaip sunku tai padaryti. Stodamas į gaują naujokas privalo ištverti kitų narių smurtą, kai kuriais atvejais – nužudyti bent vieną žmogų. Ilgalaikį įsipareigojimą simbolizuoja tatuiruotės. Salvadore sakoma, kad iš gaujos galima ištrūkti tik lavonmaišyje.

Paskui trimitą

2009 m. pietvakarinėje Salvadoro dalyje esančio Isalko kalėjimo kalinį Nilsoną Bonillą aplankė vizija, kad žmona jam atnešusi Dievo žinią. Jis turįs įsteigti bažnyčią ir pavadinti ją žodžiais iš Pirmojo laiško korintiečiams: „Nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.“

N. Bonilla paskelbė, kad Dievas pasirinko jį tapti naujosios „Paskutinio trimito“ bažnyčios dvasininku, ir įtikino prisidėti dar šešis kalinius. Bažnyčia negalėjo pasigirti tikinčiųjų skaičiumi, bet dvasios jai tikrai netrūko. Per pamaldas būdavo kalbama glosolalijomis (išgalvota, neegzistuojančia kalba – „IQ Life“ past.), savaime pagyjama ir karštai dėkojama Dievui už tai, kad išgelbėjo žmones nuo gaujų, kurias imta laikyti velnio įrankiu. 2013 m. į Isalką perkeltam W. Gómezui šis reginys apsuko galvą ne mažiau nei paauglystė, kai lakstydavo su kitais gaujos nariais apsvaigęs nuo fenciklidino ir adrenalino. „Nuo galvos iki kojų tatuiruoti žmonės Dievo galios akivaizdoje verkė lyg kūdikiai, – prisimena jis. – Anuomet pasakiau sau, kad irgi noriu tai patirti.“

„Paskutinis trimitas“ – ne pirma Salvadoro kalėjime įsteigta bažnyčia. Bėgant metams jų atsirado kelios dešimtys. Tačiau ši išliko ilgiau nei daugelis kitų, nors 2016 m. kovą „18-osios gatvės“ nariai buvo masiškai perkelti į kitą sustiprinto saugumo kalėjimą San Fransisko Goteroje, o septyniose nelaisvės įstaigose buvo paskelbta nepaprastoji padėtis.

Reaguodama į didelį žmogžudysčių skaičių ir tai, kad „18-osios gatvės“ nariai nužudė 11 žemdirbių bei elektrikų, valdžia patvirtino „nepaprastąsias priemones“. Jos iš pradžių buvo numatytos dviem savaitėms, bet tebegalioja ir prabėgus dvejiems metams. Siekiant sumažinti ginklų, narkotikų ir mobiliųjų telefonų kontrabandą, kaliniams uždrausta matytis su artimaisiais, gydytojais ir teisėjais, apribotas laisvalaikis. Dabar tūkstančiai gaujų narių dienas leidžia perpildytose kamerose.

Išleidus amnestijos įstatymą, kuriuo buvo dovanojami baisiausi žiaurumai, šalyje įsitvirtino nebaudžiamumo kultūra.

2016 m. spalį „Paskutinio trimito“ nariai, tarp jų ir vienu bažnyčios vadovų tapęs W. Gómezas, paprašė Goteros kalėjimo direktoriaus leisti persikelti į atskirą sektorių, kur šie galėtų laikyti pamaldas ir „gyventi taikiai“ atokiau nuo aktyvių gaujų narių. Jų nuostabai, direktorius sutiko. Po kelių savaičių maždaug 400 kalinių pareiškė paliekantys gaują, kad galėtų prisidėti prie bažnyčios.

Vienas jų buvo Saúlas Masferreris. Dabar jau 37-erių vyras Dievo pradėjo ieškoti 2010 m. motinai mirus nuo infarkto. Kalėjimo direktoriui neišleidus S. Masferrerio į laidotuves, šis kreipėsi į Dievą, nors ir pats nebuvo įsitikinęs, kad jį tiki. Vyras pažadėjo, kad jei Aukščiausiasis leis jam išlydėti motiną, jis paliks gaują. Kitą dieną kalėjimo direktorius persigalvojo. S. Masferreris atvyko į laidotuves prieš pat nuleidžiant karstą į duobę lydimas keturių ginkluotų sargybinių ir surakintas grandine ties juosmeniu, kulkšnimis ir riešais, „kaip šuo“.

Kitus šešerius metus jis blaškėsi tarp gaujos ir Biblijos – iki masinio pasitraukimo 2016-aisiais. S. Masferreris pripažįsta, kad apsispręsti padėjo apgailėtinos sugriežtinto režimo sąlygos, nes religingasis sektorius buvo kiek patogesnis, bet nemano, jog valdžia už tai nusipelnė laurų. Jis tvirtina, kad daug nusikaltėlių palikti gaują paskatinusios nepaprastosios priemonės iš tiesų buvo „Dievo pirštas“.

Sėkmės burbulas

Kadaise absoliuti dauguma Salvadoro gyventojų buvo katalikai. Evangelikų misionieriai ėmė masiškai važiuoti į šalį XX a. antrojoje pusėje. Įsitvirtinusiai bažnyčiai nepavyko apginti žmonių nuo išdegintos žemės akcijų ir valdžios represijų per pilietinį karą, todėl daug šeimų ėmė trauktis iš katedrų į lūšnynuose dygstančias palaikes šventyklas. Šiandien daugiau kaip 40 proc. Salvadoro gyventojų yra protestantai. Skurdžios bendruomenės pirmenybę teikia Sekminių bažnyčiai, kuri atmeta prabangą bei hierarchiją ir pabrėžia asmeninį atsimainymą, Evangeliją ir drausmę.

Siekiant reabilituoti gaujų narius, būtina užpildyti tuštumą, dėl kurios jie prisidėjo prie nusikalstamų grupuočių. Sekmininkai siūlo patrauklų individualizmo ir glaudžios bendruomenės derinį. Valdingi gaujų vadeivos gali persiorientuoti ir tapti dvasininkais. Paklusnūs kareiviai gali tarnauti „avimis“, kaip save vadina Goteros kaliniai. Religija gali teikti paguodą ir atleidimą tiems, kurie yra padarę baisių nusikaltimų. Maždaug 95 proc. J. M. Cruzo apklaustų gaujų narių pripažino, kad santykis su Dievu jiems labai svarbus. Daugiau kaip pusė pasakė, jog prisidėti prie bažnyčios – geriausias būdas palikti gaują.

Kai kurie prisiekinėja, kad kito kelio apskritai nėra. Gaujos išsaugo įtaką tik palaikydamos nuolatinę savo kariuomenę, todėl dezertyrai jas silpnina. Be to, nariai turi jautrios informacijos: žino ginklų slaptavietes, nelegalias kapavietes, gaujos vadovybės struktūrą ir prievartos tinklą. Gaujos privalo valdyti šiuos pavojus, tad dėl pasitraukimo iš grupuotės tenka atsargiai derėtis. Kiek lengviau vyresniems pasitikėjimą užsitarnavusiems nariams, pamaldiems asmenims, nevartojantiems alkoholio ir narkotikų ir neužsiimantiems kita su nusikalstamu pasauliu susijusia veikla. Religija – lyg ant kulkšnies užsegtas daviklis, leidžiantis gaujai nepaleisti iš akių buvusių narių.

Gali būti, kad iš dalies dėl to Eben-Ezerio bažnyčia Dinos kolonijoje palaiko kad ir nelengvus ryšius su vietos gauja. Viskas prasidėjo nuo atsivertusio raišo Raúlio Valladareso tatuiruotu veidu. Gimęs ir užaugęs šiame rajone jis įstojo į nusikalstamą grupuotę būdamas dešimties. Už plėšimus ir ginklų nešiojimą sėdėjo penkiuose kalėjimuose. 2006 m. išsižadėjo „pirotechninės praeities“ ir tapo krikščioniu. Dievui liko ištikimas net po to, kai prabėgus parai po vestuvių buvo nužudyta jo žmona. Bičiuliams iš „18-osios gatvės“ pasiūlius atkeršyti už jos mirtį R. Valladaresas atsisakė. Nuo tada gauja ėmė rimčiau žiūrėti į jo atsivertimą.

2012 m. išėjęs iš kalėjimo R. Valladaresas buvo priverstas nakvoti apleistuose namuose, kur gaujos nariai renkasi vartoti narkotikų ir planuoti nusikaltimų. Tuomet jis kone sugrįžo į nusikalstamą pasaulį, bet apimtas nevilties paprašė leidimo kelias dienas pagyventi Eben-Ezeryje. Dvasininkas N. Mozas sutiko, nors keli tuo pasipiktinę tikintieji protestuodami net išėjo iš šventyklos. R. Valladaresas maldos namuose pragyveno penkerius metus.

Pernai jis išėjo gyventi su moterimi, su kuria susipažino feisbuke. Kol ši dirba, vyras prižiūri jos vaikus. Prieš einant vakarieniauti į restoraną jis nusigrimuoja veidą, kad nebūtų matyti tatuiruočių. R. Valladaresas paliko „18-ąją gatvę“ prieš dešimt metų, bet norėdamas pašalinti tatuiruotes lazeriu vis tiek turėjo gauti gaujos sutikimą. Kas dvi savaites jis eina į kliniką, kur gydytojas lazeriu išvalo kelis veido centimetrus. Norint pašalinti tatuiruočių pigmentą, procedūrą reikia ne sykį kartoti. O piešinių jis turi daug. Šis skausmingas procesas gali tęstis dar dešimtmetį.

2017 m. pradžioje išgirdęs, kad „Paskutinis trimitas“ ieško antrųjų namų, N. Mozas prisiminė sėkmingą R. Valladareso istoriją. Naujosios bažnyčios nariai vienas po kito ėjo iš Goteros kalėjimo laisvėn. Kaip ir R. Valladaresas, jie neturėjo kur prisiglausti. Dvasininkas sutiko porą jų įsileisti į savo šventyklą ir ėmė vesti sekmadienines pamaldas pakaitomis su W. Gómezu, kuris vadovavo „Paskutiniam trimitui“ nuo 2017 m. sausio, kai išėjo iš kalėjimo. Netrukus pagalbinės N. Mozo bažnyčios patalpos virto buvusių nusikaltėlių prieglauda. Ten nuolat gyvena bent šeši iš gaujų pasitraukę vyrai, o dar keliolika lanko susitikimus ir pamaldas.

N. Mozas bando sugriauti įsitikinimą, kad Salvadoro gaujos neįveikiamos. Tvankią gruodžio sekmadienio popietę jis stovi ant pakylos atsigręžęs į eilėmis susėdusius tikinčiuosius, kurie dainuoja ir linguoja pritardami roko grupei. Tarp „Osanos“ eilučių ir šūksnių „Amen“ dvasininkas pasakoja istoriją apie izraelitų išėjimą iš Egipto: „Daugelis išsilaisvino, bet vis dar mąstė kaip vergai“, – murma jis į mikrofoną nukreipdamas žvilgsnį į eiles marškinius vilkinčių buvusių gaujos narių užmerktomis akimis ir aukštyn iškeltomis rankomis. „Pasaulis nori pamatyti jus gulinčius gatvėje. Jie nori perskaityti jūsų vardus laikraščiuose, – sako N. Mozas. – Bet jūs nekartosite tėvų klaidų.“

„Paskutinio trimito“ sėkmė trapi. J. M. Cruzas ją vadina burbulu. Tačiau vargu ar galima tikėtis kitokių reabilitacijos programų šalyje, kur gaujos kontroliuoja kone kiekvieną kvartalą, policija šaudo prieš užduodama klausimus ir šimtmečius liejusi kraują visuomenė įprato spręsti problemas smurtu. Už Isalko ir Goteros kalėjimų sienų gaujų nariai gali palyginti saugiai atsiversti į krikščionybę. Išoriniame pasaulyje bažnyčių sienos plonesnės.

Gelbstint nusikaltėlių sielas bažnyčios turi vieną praktinį pranašumą. Tai – vienintelė institucija, paplitusi, ko gero, ne mažiau nei pačios gaujos. Kaip sako N. Mozas, „Salvadoras yra kalnų kraštas, ir ant kiekvienos kalvos stovi po bažnyčią.“ Jis norėtų, kad daugiau dvasininkų prisidėtų prie pastangų reabilituoti gaujų narius. Duris jiems atveria vis daugiau šventovių, bet tik kelios leidžia prisiglausti ir siūlo ilgalaikę pagalbą. Apgyvendinti buvusius nusikaltėlius pavojinga, todėl „Paskutinis trimitas“ taiko itin daug taisyklių.

Negalima smurtauti, keiktis, girtauti, rūkyti, svaigintis narkotikais ir turėti nesantuokinių lytinių santykių. Privaloma gerbti kitus. Nedera pritraukti dėmesio. Patartina tatuiruotes slėpti po ilgarankoviais marškiniais. Norint išeiti iš bažnyčios būtina gauti dvasininko leidimą. Trokštantys pasimatyti artimieji turėtų patys atvykti. Ir jokiais būdais nevalia grįžti į gimtąjį miestą.

Naujiems gyventojams N. Mozas ir W. Gómezas paaiškina, jog šiomis taisyklėmis siekiama sukurti saugų atstumą nuo visų, kas tikisi, kad atsivertėliai suklups: persekiojančios policijos, gėdijančios visuomenės, nužudyti bandančios MS-13, grasinančios arba pinigais viliojančios „18-osios gatvės“. Atidarius kepyklą bandoma vyrus aprūpinti bent minimaliomis pajamomis ir kelioms valandoms suteikti laisvės. Bet sukdami ratus po rajoną ir siūlydami kepinius buvę gaujų nariai pasiekę kalvos viršūnę sustoja. Čia stovintis geltonas namas žymi ribą tarp „18-osios gatvės“ ir MS-13 teritorijų. Tai priminimas, kad jų prieglobstis drauge yra ir kalėjimas.

Nereikalingi darbo rinkoje

Įprastą dieną kepykla uždirba 80–100 JAV dolerių, kurių dauguma išleidžiama kitos dienos produktams. Pelnas padalijamas darbuotojams: po 4–5, o geresnę dieną ir 7 JAV dolerius. 2017 m. spalio 19-oji nebuvo itin gera. Kepykloje kratą atlikę policininkai sulaikė penkis darbuotojus dėl neteisėtų ryšių. Šis kaltinimas pateikiamas visiems areštuojamiems gaujų nariams. Niekam nerūpėjo vyrų teiginiai, esą jie pasitraukę iš „18-osios gatvės“. „Daugumos Salvadoro gyventojų akyse jie nepasikeitė“, – tvirtina du dešimtmečius Salvadore pradirbusi amerikietė žmogaus teisių aktyvistė Jeanne Rikkers. Šalies saugumo ministras Mauricio Ramírezas Landaverde pripažįsta, kad Salvadoro teisė buvusius ir esamus gaujų narius traktuoja vienodai.

Valdžia su nusikalstamomis grupuotėmis daugiausia kovoja represijomis. 2004 m. vadinamasis kovos su gaujomis įstatymas buvo paskelbtas nekonstituciniu, bet iki tol policija galėdavo įkalinti įtariamuosius vien dėl tatuiruočių. Kalinių skaičius šoktelėjo nuo 7754 asmenų 2000 m. iki daugiau kaip 35 tūkst. 2017-aisiais. Trečdaliui nė nebuvo pateikti kaltinimai. Dabartinis kalėjimų direktorius Marco Tulio Lima pripažįsta, kad nesant reabilitacijos programų ir stokojant vietos apgyvendinti kalinius, kuriuos imta grūsti į perpildytas kameras kaip gyvulius, pataisos namai virto nusikalstamumo mokyklomis. Menkai su gaujomis susiję jaunuoliai kalėjimuose tampa užkietėjusiais nusikaltėliais.

Nuo 2012 m. kovo maždaug metams valdžiai buvo pavykę įtikinti gaujas liautis žudžius vieniems kitus. Mainais grupuočių vadeivos buvo perkelti į laisvesnio režimo kalėjimus, o kitiems nariams pažadėtos reabilitacijos programos bei darbo vietos. Per paliaubas žmogžudysčių sumažėjo perpus. Jos parodė, kad gavę pasirinkimą daugelis gaujų narių liautųsi smurtavę. Tačiau reabilitacijos projektai taip ir nebuvo pradėti. Be to, daugeliui šalies gyventojų nepatiko, kad valdžia derasi su nusikaltėliais. Kadangi žlungant deryboms viešumon iškilo nemažai nešvarios informacijos (apie plokščiaekranius televizorius, nuogas šokėjas ir tūkstančius keptų vištų dėžių kalėjimuose), pratęsti dialogą su gaujomis tapo beveik neįmanoma.

Nuo 2013 m. vidurio valdžia dar labiau sugriežtino geležinio kumščio politiką ir vengia rodyti bet kokias gailestingumo apraiškas. Reabilitacijos ir reintegracijos įstatymas vilkinamas jau aštuonerius metus. JAV iždo departamentas MS-13 paskelbė teroristine organizacija, todėl bet kokie sandoriai su šia gauja tapo federaliniu nusikaltimu. Išimtys leidžiamos, bet beveik jokia Salvadoro institucija nepageidauja turėti reikalų su buvusiais nusikaltėliais. Jų įdarbinimo politiką taiko tik viena bendrovė – drabužius JAV universitetams siuvanti gamykla „League“. Buvusiems gaujų nariams sunku tikėtis ko nors geriau už kepyklą.

Religija – lyg ant kulkšnies užsegtas daviklis, leidžiantis grupuotei nepaleisti iš akių buvusių narių.

Daugiau kaip 1300 Goteros kalinių išsižadėjo ryšių su gaujomis ir pasiskelbė atsivertę į krikščionybę. Praėjusiais metais kalėjimo direktorius Oscaras Benavidesas pristatė reabilitacijos programą „Aš keičiuosi“. Vieną gruodžio ketvirtadienio vakarą kaliniai nuotaikingomis spalvomis išdažytose kamerose susipažino su „produktyviomis veiklomis“, kurios teoriškai turėtų padėti jiems pragyventi išėjus į laisvę: vijo hamakus, lopė trumpikes, konstravo fanerines lentynas, ant marškinėlių piešė užrašus „Jėzus gelbsti“. Geidžiamiausios buvo anglų kalbos pamokos. „Good afternoon (laba diena)“, – choru pasisveikino į vaikiškus suolus įsispraudę 30 vyrų. Kai kuriems jų ant veido ir galvos buvo ištatuiruoti demonai.

Kitoje pastato pusėje maždaug 250 kalinių, atsisakiusių palikti gaujas, gyveno sugriežtintomis sąlygomis susigrūdę bendroje šiukšlinoje maždaug lauko teniso aikštelės dydžio patalpoje. O. Benavidesas sako, kad kasdien vienas ar du iš jų atsiverčia. Tikėtina, jog dieviškoji apraiška tam turi mažiau įtakos nei faktas, kad krikščionims leidžiama išeiti iš kameros ir naudotis tualetu su durimis.

Kiek ilgalaikis bus šis masinis išėjimas iš grupuočių, priklausys nuo vyrų likimo laisvėje. Dabartiniai Eben-Ezerio bažnyčios gyventojai neseniai perdažė sienas, įstatė dušo duris ir ėmė rinkti pinigus vaizdo kameroms, kurios įspėtų vyrus apie artėjančius pareigūnus. W. Gómezas ieško erdvesnių patalpų. Šiuo metu Eben-Ezeris gali priimti tik nedidelę dalį į laisvę išeinančių „Paskutinio trimito“ narių. „Įvedusi nepaprastąją padėtį valdžia nužymėjo taką, bet užmiršo įrengti išėjimą“, – sako N. Mozas.

„Paskutinis trimitas“ neteko kelių narių. Vienas vyras, neatsispyręs pagundai grįžti į gimtąjį miestą, po dviejų savaičių buvo nužudytas. Julio Marroquínas pradėjo prekiauti saldumynais centriniame San Salvadoro turguje, bet vėl atsidūrė kalėjime kažkam pastebėjus, kad po grimu jis slepia tatuiruotes. Masinį išėjimą Goteros kalėjime įkvėpusiam Carlosui Montano laisvėje nepavyko atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų.

Neseniai jaunas atsivertėlis Josefas paliko bažnyčią dėl to, kad policija jį dusyk sulaikė kepant ir pardavinėjant duoną. Vasario 2 d. „18-osios gatvės“ nariams užpuolus devynis pareigūnus, valdžia bandė jam suversti kaltę. Policijos vadas pareiškė žurnalistams, esą jaunuolis spruko iš slaptavietės prisidengęs šešiamečiu vaiku. Po dviejų dienų pareigūnų viršininkas pripažino, kad pirminė įvykių versija nepasiteisino. Josefas tvirtina per pasalą buvęs visai kitur.

Užpuolimo dienos popietę, raustant dangui ir tylant sirenoms, Dinos kolonijos vyrai sutvarkė tuščias duonos pintines ir pasiėmė Biblijas. Sulipę į mikroautobusą nuvažiavo į tuščią sklypą. Visur zujo policija, bet jie jau prieš kelias savaites buvo suplanavę surengti evangelizacijos akciją, kuri parodytų vietos gyventojams, kad vyrai nuoširdžiai atsivertė į krikščionybę, ir padrąsintų „18-osios gatvės“ narius apsilankyti pamaldose. Atėjo vos kelios šeimos, bet jie dainavo, meldėsi ir kalbėjosi iki vėlumos.

„Suprantame, kad žmonės akimirksniu nepakeis nuomonės apie mus“, – sako W. Gómezas. Ateityje Salvadorui turėtų rūpėti ne tai, ar pavieniai gaujos nariai gali pasikeisti, o tai, ar visuomenė geba sukurti sąlygas tokioms ilgalaikėms permainoms. „Daugeliui rūpi, kaip susiklostys mūsų istorija“, – sako N. Mozas.

Sarah Esther Maslin yra „The Economist“ korespondentė Brazilijoje.

Galerija

Komentarai

  • Perfect update of captcha regignizing software „XEvil 4.0“:
    captchas solution of Google (ReCaptcha-2 and ReCaptcha-3), Facebook, BitFinex, Bing, Hotmail, SolveMedia, Yandex,
    and more than 8400 another categories of captcha,
    with highest precision (80..100%) and highest speed (100 img per second).
    You can use XEvil 4.0 with any most popular SEO/SMM programms: iMacros, XRumer, GSA SER, ZennoPoster, Srapebox, Senuke, and more than 100 of other programms.

    Interested? There are a lot of introducing videos about XEvil in YouTube.

    FREE DEMO AVAILABLE!

    See you later 😉

    http://XEvil.net/

    • Atsakyti
  • Absolutely NEW update of captchas solving package „XRumer 16.0 + XEvil“:
    captchas regignizing of Google (ReCaptcha-2 and ReCaptcha-3), Facebook, BitFinex, Bing, Hotmail, SolveMedia, Yandex,
    and more than 8400 another size-types of captcha,
    with highest precision (80..100%) and highest speed (100 img per second).
    You can use XEvil 4.0 with any most popular SEO/SMM programms: iMacros, XRumer, GSA SER, ZennoPoster, Srapebox, Senuke, and more than 100 of other programms.

    Interested? There are a lot of impessive videos about XEvil in YouTube.

    FREE DEMO AVAILABLE!

    Good luck!

    http://XEvil.net/

    • Atsakyti
  • Incredible update of captcha recognition software „XRumer 16.0 + XEvil“:
    captchas breaking of Google (ReCaptcha-2 and ReCaptcha-3), Facebook, BitFinex, Bing, Hotmail, SolveMedia, Yandex,
    and more than 8400 another subtypes of captchas,
    with highest precision (80..100%) and highest speed (100 img per second).
    You can use XEvil 4.0 with any most popular SEO/SMM software: iMacros, XRumer, GSA SER, ZennoPoster, Srapebox, Senuke, and more than 100 of other software.

    Interested? There are a lot of demo videos about XEvil in YouTube.

    FREE DEMO AVAILABLE!

    See you later 😉

    http://XEvil.net/

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų