Niujorkas inkognito

Niujorkas inkognito

Vos nusileidę į požemį laukti traukinio, niujorkiečiai tarsi įjungia energiją taupantį režimą: paskęsta mintyse ir nebesijaudina dėl savo įvaizdžio. Jie nepastebi, kad šios kasdienybės būsenos kai kam labai įdomios. Fotografas Vytenis Jankūnas žurnalistei Ievai Rekštytei-Matuliauskei pasakoja, kuo jam patinka scenos, kuriose „nieko nevyksta“.

Tai, kad metro traukiniu važiuojantys žmonės yra absoliučiai tikri, pastebėjo jau kultinis amerikiečių fotografas Walkeris Evansas, sukūręs ciklą „Subway Portrait“ („Metro portretas“). Kai kurie nuobodžiaujantys bendrakeleiviai jo darbuose atrodo it panirę į transą. Akivaizdu, kad tą akimirką jiems mažiausiai rūpėjo pasitempti prieš fotoobjektyvą ir atrodyti gražesniems. Šis neapsimestinis atvirumas patraukė ir Niujorke gyvenantį lietuvių fotografą V. Jankūną – jis beveik kasdien fiksuoja nepažįstamuosius gatvėse ir požeminiuose traukiniuose.

(Vytenio Jankūno nuotr.)

Jų istorija – mano istorija

Metro, pašnekovo nuomone, atmosfera daug intymesnė: „Dažnai sutinku jau matytų keleivių, išgirstu, ką jie kalba, galiu nuspėti, kas jie yra.“ Visi įkalinti toje pačioje erdvėje, tad fotografas turi laiko padirbėti su viena scena, vienu asmeniu. Tuo pačiu maršrutu, panašiais tikslais važiuojantys žmonės yra ir tarsi jo paties veidrodis: „Fiksuoju juos, bet juk toks pat ten sėdžiu ir aš. Jų istorija tampa mano istorija. Poroje nuotraukų esu specialiai pagavęs savo atspindį lange.“

„IQ Life“ ne veltui spausdina dvi labai panašias fotografijas, kurias atrinko pats jų autorius. Tai tarsi užuomina žiūrovui (kurią tuoj pat demaskuosime) – V. Jankūnas vieną fotografiją komponuoja iš kelių kadrų, darytų skirtingu laiku. Iš tiesų – tai vienas meno kūrinys. „Toje pačioje fotografijoje laikas ir atsuktas atgal, ir pastumtas į priekį – nuotrauka įgauna tarsi kitą laiko matmenį, – paaiškina jis. – Mano darbai dokumentiški, bet kartu primena filmą, kurio siužetą konstruoju pats. Dar važiuodamas metro ir fotografuodamas, galvoje pradedu komponuoti sceną. Kai kurias nuotraukas naudoju tik pagrindiniam personažui, kitas – detalėms atskleisti.“

Taip dirbdamas V. Jankūnas nesiekia sukurti tiesiog į darbą keliaujančių niujorkiečių portretų: „Noriu, kad tai būtų šiek tiek daugiau. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai fotografija tapo perkrauta, lengvai pasiekiama ir šiek tiek nuvertinta. Šio meno kūrėjams tenka susimąstyti, kuo jų darbai gali išsiskirti nuo paprastų vartotojų. Gal būtent istorijos komponavimu, pateikimu, idėja.“

Sustingęs laike

Jūsų matomas kadras užfiksuotas 2014-ųjų gegužę, tačiau pati kompozicija, sudaryta iš penkių pagrindinių ir dešimties nuotraukų smulkioms detalėms, baigta tik šiemet. Juose atsiskleidžia ir kituose V. Jankūno darbuose svarbus kūrybinis principas. „Čia lyg ir nieko nevyksta, tačiau laikas nuotraukoje ir juda į priekį, ir sustingęs tuo pačiu metu, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – Vienintelis „gyvas“ subjektas yra mergina prie lango, kuri žiūri į mus, o paskui nusisuka į langą. Žvelgiant į abi nuotraukas susidaro iliuzija, kad per vagoną žengiantis žmogus sustingęs laike.“ Panašus efektas būdingas ir daugiau metro fotografijų.

Kūrybinė V. Jankūno idėja turi įtakos net „Nuotraukos istorijos“ rubrikai. Beveik prieš metus su fotografu kalbėjomės jam besiruošiant atidaryti Niujorko metro darbų parodą „Pakeleivis“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. „Mano manymu, paroda praėjo labai gerai. Sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų, kad žmonės nuotraukose tokie realistiški, viskas labai tikra, nors tuo pačiu metu žiūrint į fotografijas neapleidžia įspūdis, kad jos pastatyminės, surežisuotos“, – džiaugiasi jis, mums vėl susisiekus po metų.

Iš dviejų per metus įvykusių pokalbių sukomponuotas ir šis tekstas. Jį rašant, nevalingai atidarytas feisbukas išmeta nuotrauką, kurią iš Talino ką tik įkėlė V. Jankūnas. Ten, Kęstučio Kuizino kuruojamoje grupinėje parodoje „Random Rapid Heartbeats“, jis ruošiasi eksponuoti tas pačias metro fotografijas, tik šįsyk sugrupuotas pagal metų laikus („aišku, sezonų skirtumai bus pastebimi tik iš žmonių aprangos“). Tačiau ir Vilniuje, ir greičiausiai Taline žiūrovai atkreips dėmesį į tai, kas neįprasta šių šalių miestams ir visiškai natūralu Niujorke: didžiulę rasių, konfesijų, socialinių sluoksnių ir stilių įvairovę. Šios dvi fotografijos „IQ Life“ žurnale yra ryškus to atspindys – skirtingiausių keliautojų istorijos, kurias iki kitos stotelės suvienija apatija ir tas pats kvadratinis metras.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų