Vandens stygius: nerimas dėl gyvybės eliksyro

Vandens stygius: nerimas dėl gyvybės eliksyro

Senkant vandens atsargoms, pasauliui reikia jį taupyti, naudoti efektyviau ir aiškiai nustatyti teises, kam jis priklauso

„Nėra nieko naudingesnio už vandenį, – kalbėjo Adamas Smithas. – Bet mainais už jį beveik nieko negausi.“ Laisvosios rinkos ekonomikos tėvas šį paradoksą pastebėjo XVIII a. Škotijoje, kuri ir anuomet buvo šlapia, merkiama lietaus. Daug vandens turinčiuose kraštuose jo žodžiai tebegalioja. Bet milijardams pasaulio žmonių jau dabar prasidėjus sausajam sezonui nebūna lengva. Sausros ir potvyniai grasina daugeliui šalių, atneša milžiniškų nuostolių. Nepatobulinus vandentvarkos, dabartinė krizė virs katastrofa. Įpusėjus amžiui, daugiau kaip pusė planetos gyvens ten, kur trūks vandens – nepakaks atsargų tvariai paklausai patenkinti. Vešlios ganyklos virs tuščiomis dykumomis, milijonams žmonių teks bėgti ieškant gėlo vandens.

Labai svarbu, kur ir kada galima gauti vandens, kokios kokybės. Žemėje apie 97 proc. jo išteklių sudaro sūrus vanduo, likusi dalis pasipildo iš sezoninių kritulių arba kaupiasi požeminiuose telkiniuose – vandeninguosiuose sluoksniuose. Anksčiau žmonės įsikurdavo ten, kur netrūksta vandens, o dabar kitos ekonominės jėgos juos traukia į vietas, kur vandens nėra tiek daug.

Kintant klimatui, vieni planetos kraštai sausėja, kituose vis daugiau drėgmės. Augant žmonių turtui, jie naudoja daugiau vandens. Ir „suvartoja“ jo daugiau, t. y. sunaudotas vanduo negali greitai grįžti į šaltinį, iš kurio buvo gautas. (Pavyzdžiui, jam išgaravus arba virtus pomidoru.) Prie to smarkiai prisideda didėjantis pasaulio noras turėti grūdų, mėsos, pagamintų daiktų ir elektros. Pasėliams, karvėms, elektrinėms, gamykloms – viskam reikia daug vandens.

Padėtį apsunkina šio ištekliaus kaina, daugelyje vietų nustatyta netinkamai. Paprastai vanduo būna dirbtinai pigus, nes politikams baugu už tai, kas būtina ir krinta iš dangaus, įvesti didelius mokesčius. Todėl vartotojai nemato prasmės taupyti, o investuotojai nesuinteresuoti tiesti vamzdynų ir statyti kitos infrastruktūros, kad vanduo pasiektų tuos, kuriems jo labiausiai reikia. Antai Pietų Afrikos Respublikoje namų ūkiai už dalį vandens visai nemoka. Šri Lankoje reikia mokėti 4 JAV dolerio centus už kubinį metrą. O Adelaidėje, Australijoje, kuri vandens taupymą vertina rimtai, pradinė kaina siekia 1,75 JAV dolerio už kubinį metrą. Planetoje labai trūksta finansavimo vandens infrastruktūrai. Pasaulio eko¬nomikos forumo skaičiavimu, nuo 2010 iki 2030 m. atsivers 26 trln. JAV dolerių spraga.

Daugelyje šalių žmonės gali laisvai pumpuoti vandenį iš požeminių vandeningųjų sluoksnių, nes nėra griežtų taisyklių arba neprižiūrima, kaip jų laikomasi. Pastaraisiais dešimtmečiais ūkininkai sunaudoja vis daugiau vandens (žr. grafiką). Todėl jie gali auginti daugybę maisto ten, kur antraip būtų per sausa rimtai ūkininkauti. Bet tai nėra tvari veikla: maždaug penktadalis pasaulio vandeningųjų sluoksnių eksploatuojami per daug intensyviai. Dėl taršos tai kelia pavojų ateities poreikiams. Taip pat apgadinami vandeninguosius sluoksnius sudarantys smėlio ir molio sluoksniai, mažėja galimybės pasipildyti.

Žmonės neišgeria daug vandens – vos kelis litrus per dieną. Bet, norint ant stalo turėti maisto, vandens reikia labai daug.

Žmonės neišgeria daug vandens – vos kelis litrus per dieną. Bet, norint ant stalo turėti maisto, vandens reikia labai daug. Kilogramui kviečių užauginti sunaudojama 1250 litrų, o tokiam pat jautienos kiekiui iš nupenėtos karvės gauti vandens reikia dvylika kartų daugiau. Bendrai žemės ūkiui tenka apie 70 proc. pasaulyje išgaunamo gėlo vandens.

Pasaulio gyventojų skaičiui (dabar 7,4 mlrd.) iki amžiaus vidurio priartėjus prie 10 mlrd., žemės ūkio produkcijos, prognozuojama, turės padaugėti 60 proc., kad žmonės turėtų ką dėti į pilvą. Reikės naudoti labai daug vandens atsargų.

Verta pagalvoti

Būtina mažiau švaistyti. Maisto žemdirbiai užaugina gerokai daugiau, nei suvalgoma. Yra skaičiavimų, kad net trečdalis maisto produktų niekada nepasiekia lėkštės, tad iššvaistoma tiek vandens, kiek per metus Rusijoje nuplukdo Volga. Turtingesniems namų ūkiams tenka didžiausia dalis išmetamų nereikalingų maisto produktų. Gyvenantys kukliau gali ir nepamatyti produktų, supūvančių pakeliui į parduotuves.

Vanduo būtinas ne tik maistui ir patogiai buičiai. „Tai ekonominio augimo pagrindas“, – pabrėžė privačiojo kapitalo milžinės „Blackstone“ remiamai investicijų organizacijai „Global Water Development Partners“ vadovaujanti Usha Rao-Monari. Trūkumas stabdo pramonės plėtrą, nes stinga energijos. Elektrai gaminti reikia daugybės vandens. Antai branduolinėse jėgainėse vanduo aušina turbinas, jis būtinas ir reaktoriaus šerdžiai. Be vandens neveiks akmens anglimis kūrenamos jėgainės.

Elektros gamyboje neišsiverčiama be vandens. Iš viso apie 41 proc. JAV išgaunamo vandens skirta jėgainėms aušinti. Daugiau nei du trečdalius reikiamos elektros energijos iš hidroelektrinių gaunančiose šalyse, pavyzdžiui, Brazilijoje, trūkumas taip pat kelia nerimą, ypač kai užtvankoms būtinas lietaus papildytas upių vanduo. Energija dažnai brangsta po sausringų periodų. Sausrai paralyžiavus elektros gamybą iš Karibos užtvankos, Zambijoje vis dingdavo elektra. Tai prasidėjo prieš metus ir truko iki balandžio.

Numatoma, kad, skurdžioms šalims plėtojantis, per pirmąją XXI a. pusę pasaulinė elektros paklausa pramonėje išaugs 400 proc. Dauguma intensyviai vandenį naudojančių sektorių, kaip antai akmens anglių gavyba, tekstilė ir chemijos pramonė, veikia ypač vandens trūkumo kamuojamose šalyse: Kinijoje, Australijoje, JAV, Indijoje. Pramonė gali dar apriboti atsargas, užteršusi vandenį. Pramoninės nuotekos ir kita bjaurastis sugadino per trečdalį Kinijos vandens kelių.

Keičiantis klimatui bus tik blogiau. Hidrologai numato, kad spartės garavimo, kondensacijos ir kritulių ciklas. Keičiantis lietaus dažnumui ir dirvai bei kai kuriems augalams greičiau prarandant drėgmę, lietingi regionai bus dar drėgnesni, sausi – sausringesni.

Padažnės potvyniai bei sausros ir dar labiau niokos vandens išteklius. Lietaus sezonui vėluojant arba esant mažai kritulių, negalės greitai pasipildyti vandens telkiniai ir vandeningieji sluoksniai. Šiltesniame ore kaupiasi daugiau drėgmės (klimatui atšylant vienu laipsniu, vandens kiekis ore padidėja apie 7 proc.), todėl auga netikėtų intensyvių liūčių rizika ir jos gali staigiu potvyniu užlieti išdegintą žemę. Dėl to upėse ir vandens telkiniuose kaupsis daugiau nuosėdų, nukentės vandens kokybė.

Kita problema kyla atšilusiame pasaulyje sumažėjus sniego. Antai Kalifornijai būtina vasarą laiku sulaukti nuo kalnų tekančio polaidžio vandens. Kintant klimatui Pietų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Amerikoje labiau svyruos vandens pasiūla. Pasaulio išteklių institutas įvertino 167 šalis ir nustatė, kad 33-ims jau 2040 m. gresia itin rimtas vandens trūkumas (žr. žemėlapį).

Neaišku, kaip tai atsilieps pasėliams, bet Kolumbijos universiteto mokslininkų tyrimas nedžiugina. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, kai kuriuose kraštuose augalai vandenį gali naudoti efektyviau (praranda mažiau drėgmės vykstant fotosintezei). Iki 2080 m. lietaus laistomuose kviečių laukuose (daugiausia Šiaurės Amerikoje ir Europoje) vidutinis derlius gali paaugti beveik 10 proc., tiek pat sumažės vandens suvartojimas. Bet ten, kur kviečių laukai dirbtinai drėkinami (tai įprasta Kinijoje, Indijoje), vidutinis derlius gali smukti 4 proc., o kukurūzų derlius sumažėtų visur.

Be lietaus negerai

Keičiantis orams pasėliai gali nykti ten, kur kadaise vešėjo. Net jei pavyks pasiekti, kad temperatūra kiltų ne daugiau kaip 2 laipsniais, Afrikoje pasėlių derlius iki 2050 m. gali sumenkti penktadaliu. Leidinyje „Nature Climate Change“ paskelbtas tyrimas rodo, kad Ugandoje ir Tanzanijoje, pakitus krituliams, gali būti per sausa ir per karšta pupelėms. Bet sunku tiksliai prognozuoti, kaip regionus paveiks potvyniai ar sausros, nes kintant klimatui istoriniai orų duomenys – prastesnis rodiklis.

Pasaulio vandens krizei įveikti neužteks vieno sprendimo. Bet būtų gerai mažiau ir efektyviau vandenį naudoti, veiksmingiau juo dalytis. Pasaulyje netrūksta kiekvieną klausimą sprendžiančių programų, bet kol kas jos įgyvendinamos atskirai, užuot koordinuotai bandžius išsaugoti atsargas.

Svarbu atkreipti dėmesį į žemės ūkį, nes jam reikia daug vandens. Būtina keisti žemės ūkio praktiką, o žemdirbiai, bent jau turtingajame pasaulyje, vandenį pradeda naudoti apdairiau. Brangius išteklius padeda taupyti tikslioji sėja, hibridinės sėklos, kurias reikia mažiau laistyti, ir kitos technologijos. Lašelinis drėkinimas, kai tiksliai laistomos augalų šaknys, užuot pylus visur iš eilės, vartojimą gali sumažinti 30–70 proc.

Vandens ūkininkauti įmanoma surinkti kitais būdais, ne vien siaubiant vandeninguosius sluoksnius. Įprasta praktika – kaupti lietaus vandenį į rezervuarus, neleidžiant jam nutekėti. Daug potencialo turi išvalytos nuotekos. Jomis Izraelyje laistomi vaismedžiai. Iš viso šalis perdirba 86 proc. nutekamojo vandens ir šiuo rodikliu toli lenkia visas kitas – antroje vietoje yra Ispanija (vos 20 proc.). Izraelis nemano, kad galės gauti vandens iš kaimynų. Singapūras, nenusiteikęs priklausyti nuo Malaizijos, nutekamąjį vandenį perdirba į geriamąjį. Bet kitur politikams atrodo per bjauru leisti žmonėms gerti valytą nutekamąjį vandenį.

Vandens trūksta vienam iš keturių pasaulio miestų. Tai spręsdami politikos formuotojai galėtų geriau daryti daug elementarių dalykų. Galima pradėti nuo kiaurų vamzdynų užtaisymo – dėl nuotėkio kai kurie didieji Artimųjų Rytų ir Azijos miestai praranda iki 60 proc. vandens. Turtingų miestų taip pat laukia nemažai darbo: Londonas per įtrūkusius vamzdžius netenka 30 proc. vandens. Suskaičiuota, kad tai atitiktų vieną pasipliuškenimą vonioje per dieną kiekvienam namų ūkiui. Čikagoje vanduo vis dar teka mediniais vamzdžiais. Netrukus taisyti vamzdynus gali būti lengviau ir pigiau. Testuojamos robotų sistemos, galinčios nustatyti nuotėkį pagal atsiradusius slėgio pokyčius ir užkišti vamzdyno skyles nestabdant jo naudojimo.

Skurdžioms šalims, kur milijonai žmonių gyvena lūšnynuose ir neturi tinkamų sanitarinių sąlygų, apskritai reikia daugiau vamzdynų, ką ir kalbėti apie vandens saugyklas ir valymo sistemas. Ten, kur reikia naujos infrastruktūros, galėtų padėti geresni trūkumo modeliavimo metodai. Tada naujas sistemas būtų galima statyti ten, kur jos užtikrins aprūpinimą vandeniu, net jei dėl klimato kaitos keisis kritulių kiekis. Brazilų bendrovė „Space Time Analytics“ kuria visuotinę vandens rizikos valdymo sistemą, kuri galės daug tiksliau prognozuoti galimą stygių.

Anot bendrovės vadovo Juano Carloso Castillos-Rubio, norint suprasti, kodėl kyla pavojus vandens atsargoms, privalu išsiaiškinti du dalykus, kurie lemia, kiek vandens susikaups telkiniuose. Pirma, būtina išmanyti, kaip kinta daugiametis susikaupusio vandens kiekis. Antra, reikia žinoti svyravimus konkrečiais metais. Mat daugelyje kraštų sukauptos vandens atsargos gali reikšti triumfą arba katastrofą, netikėtai užėjus sausrai. Žinant, kad kintant klimatui atsargos smarkiai svyruoja, galima pateisinti išankstines investicijas į reikiamą infrastruktūrą.

grafikas-14

Kur vanduo veda

Geresnės modeliavimo priemonės taip pat gali įtikinti visų kraštų vyriausybes, kad reikia skubiai spręsti vandens trūkumo problemą. Vandens infrastruktūra tikrai pritrauktų daug kapitalo, kaip mano Ianas Simmas iš investicijų bendrovės „Impax Asset Management“. Problema, kad tam reikia užtikrinti pastovią politinę paramą, ypač vietos lygmeniu. Dalykiški privatūs investuotojai nusisuko nuo vandens, nenorėdami rizikuoti milžiniškomis sumomis dėl neaiškios grąžos, kurią gaus per kelis dešimtmečius. „Jei už milijardą dolerių pastatysiu vandens gėlinimo kompleksą, ar man kas nors sumokės? Tai didžiausia sektoriaus problema“, – aiškino U. Rao-Monari.

Itin sausringos šalys parodė, kad turint pinigų ir politinę paramą įmanoma sukurti įspūdingą infrastruktūrą. Vandens gėlinimo kompleksuose jūros vanduo virsta geriamuoju, nors galima apsiverkti pamačius kainą. Nereikia stebėtis, kad dauguma didžiausių kompleksų stovi Artimuosiuose Rytuose. Didžiausias Izraelyje Soreko kompleksas aprūpina 1,5 mln. žmonių, t. y. patenkina apie 20 proc. komunalinių poreikių. Bet kol kas vandens tiekimo būdai yra pigesni, nes gėlinti reikia nežmoniškai daug elektros.

Drėkinti laukus vandeniu, iš kurio išvalyta druska, gerokai per brangu, kaip pabrėžė Adelaidės universiteto vandens politikos ekspertas Mike’as Youngas. Geriau šalims efektyviau suktis su tuo, ką turi. Dalytis dažnai trukdo esamos vandentvarkos sistemos. Skurdžiose šalyse jos dažnai labai elementarios. O turtingose teisės ir paskirstymo programos dažniausiai atsirado gausių atsargų laikais. Jos neretai pasižymi lėtumu, biurokratija ir padrikumu. Antai JAV yra daugiau nei 50 tūkst. vandens tiekėjų. Jį visur velniškai keblu valdyti. Vanduo teka ir yra vėl naudojamas, todėl sunku jį stebėti ir matuoti.

Puikiai parengti ir įgyvendinami vandens teisių režimai yra bene veiksmingiausios priemonės paskirstyti išteklius sąžiningai ir tvariai. Taikydamos vieną tokių sistemų, Australijos valstijos 1994 m. pradėjo vandentvarkos reformą. Nedaug šalių pasekė pavyzdžiu, nors bandymai imtis pertvarkos Čilėje ir Jemene buvo, vienaip ar kitaip, sėkmingi.

Vietoj drėkinimo sistemų, kuriose pirmesnis gauna daugiau teisių, būtų galima įdiegti išskaidytą sistemą, kai atskiri komponentai valdomi atskirai. Antai Kalifornijoje pirmumo teisė supriešino tuos, kurie atvyko į valstiją iki 1914-ųjų, su atkeliavusiais vėliau. O kadangi visas drėkintojų sutaupytas vanduo atitenka turintiems mažiau teisių, nėra motyvų diegti technologijas, kurios leistų vandenį naudoti efektyviau.

Kurdama prekybos vandens teisėmis sistemą, Australija, atsižvelgusi į istorinius komercinius, socialinius ir aplinkos poreikius, pirma nustatė bazinę vandens suvartojimo normą. Tada vietoj senųjų vandens teisių buvo paskirta norma, kuri ją turintiems asmenims (paprastai žemvaldžiams) suteikė teisę gauti tam tikrą metinio kiekio dalį. Protingai sudarytose formulėse atsižvelgiama į anksčiau turėtų teisių viršumą. Normų klasifikacija nustato, kam, kas ir kada teks, kad būtų suderinti konkuruojantys aukštupiuose gyvenančių ūkininkų ir žemupiuose gyvenančių miestiečių interesai. Po to reguliuotojų taryba pasirūpina, kad visi vartotojai gautų, kiek jiems priklauso.

Gautą dalį galima parduoti arba pasilikti ateičiai. Taip baigiantis metams niekas nepuola švaistyti vandens, taupo užėjus sausrai. Visam laikui suteikta dalis užtikrina, kad turėtojas daugiau vandens galės gauti tik tada, jei kitas sutiks turėti mažiau. Viską koordinuoja centralizuotas registras. Prekybai buvo sukurtos dvi rinkos – vienoje galima keistis dalimis, kitoje – paskirstomos konkrečių metų vandens normos. Tai nenauja idėja. Antai Omane, taikant aflaj sistemas, kaimai prekiauja dalimis ir vandens srauto minutėmis.

grafikas-24

Sutelkti išteklius

Iš pradžių Australijos ūkininkai ir kiti daug vandens suvartojantys subjektai priešinosi naujam režimui. Bet prekyba normomis davė daug naudos dalies turėtojams. Pirmajame reformos dešimtmetyje vandens teisių metinė vidinė grąžos norma viršijo 15 proc.; turinčių teisę į vandenį dalies vertė kas maždaug penkerius metus augo dvigubai. Bet kitur sekti šiuo pavyzdžiu bus sunku. Net turtingoms šalims nebus lengva išskaidyti per dešimtmečius susikaupusias teises.

Vis dėlto būtina skubiai reformuoti vandentvarką. Prieš daugiau kaip du šimtmečius Adamo Smitho mintys apie šį brangų skystį buvo vidutiniškai niūrios. Šiandienos kino kūrėjų požiūris linksta į distopiją. Antai naujausiame „Pašėlusio Makso“ filme ginkluotos gaujos lenktyniauja dykumose, kovoja ir žūsta dėl vandens. Laimė, tokie scenarijai kol kas tik fikcija. Bet vandens karų perspektyva anaiptol nėra iš fantastikos srities. Kai kurie mano, kad pasaulinis vandens stygius yra viena priežasčių, kodėl liejamas kraujas Somalyje, Sudane, Sirijoje.

Nustačius protingas kainas, aiškiau apibrėžus nuosavybę ir pradėjus bendradarbiauti, vandens trūkumą galima sumažinti. Jei žmonija nesiims veiksmų, ji gaus pagal nuopelnus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų