Istorija, pateikiama šiuolaikiškai: Antrojo pasaulinio karo muziejus Lenkijoje. Scanpix nuotr.

Nei laiko, nei noro

Nei laiko, nei noro

Kol didžiosios šalies kultūros įstaigos skaičiuoja gana stabilius lankytojų srautus, gyventojai skundžiasi, kad šios srities paslaugos jiems tampa sunkiau prieinamos. Toks paradoksas signalizuoja, kad atskirtis tarp skirtingas pajamas gaunančių žmonių vis labiau didėja.

Pastaruosius kelerius metus Lietuvoje vis daugiau žmonių įsitraukia į įvairią kultūrinę veiklą: užsiima amatais, savanoriauja koncertuose ar vaidina mėgėjų teatro spektakliuose. Tačiau smarkiai padaugėjo manančiųjų, kad kultūros paslaugos jiems tapo sunkiau prieinamos, nes trūksta laiko, pinigų ar noro.

Tai atskleidė Kultūros ministerijos užsakymu atliktas tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis 2017“. Jį atlikusios bendrovės Socialinės informacijos centras ir „Norstat LT“ rezultatus lygino su 2014-ųjų duomenimis.

Bendras kultūros paslaugų prieinamumas pernai smuko net 12 procentinių punktų, palyginti su 2014 m. Viešosios bibliotekos – vienintelė sritis, kurios prieinamumas išaugo 2 procentiniais punktais. Visos kitos į tyrimą įtrauktos kultūros paslaugos gyventojams tapo sunkiau prieinamos. Daugiausia – net 23 procentiniais punktais – lentelėje smuko scenos menai.

Vis dėlto ši statistika nereiškia, kad tokius renginius siūlančios įstaigos sulaukia gerokai mažiau lankytojų. Netgi priešingai: pernai koncertuose ir spektakliuose jų buvo beveik 4 procentiniais punktais daugiau nei 2014 m. Tai galima paaiškinti keliomis priežastimis, viena jų – pajamų nelygybė.

„Tai reiškia, kad dalis gyventojų galimybės lankytis scenos meno renginiuose neteko visai, o finansiškai stipresni asmenys juose pradėjo lankytis dažniau“, – rašoma tyrimo ataskaitoje.

Tikėtina, kad scenos menai tapo sunkiau prieinami provincijos gyventojams. Juk, pavyzdžiui, didieji šalies teatrai sumažėjusių lankytojų srautų nepajuto arba pajuto nežymiai. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2016 m. žiūrovų skaičius išaugo daugiau kaip 8 procentiniais punktais, palyginti su 2015 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) lankytojų skaičius svyravo nuo 74,8 tūkst. 2014 m. iki 72,2 tūkst. 2017 m. (gruodžio 10 d. duomenimis). Tačiau lankomiausi LNDT spektakliai sulaukia mažiau žiūrovų: į 2014 m. absoliučiu teatro bestseleriu tapusį „Išvarymą“ buvo parduota 10,7 tūkst. bilietų. O štai pernai, negalutiniais gruodžio 10 d. duomenimis, lankomiausiu LNDT tapo „Atžalynas“, į jį parduota 6,7 tūkst. bilietų.

Gyvenimo nenaudai

Kas iš esmės kliudo gyventojams dažniau naudotis kultūros paslaugomis? Laiko, pinigų ir noro stoka. Tokias priežastis dažniausiai įvardija respondentai. 45 proc. jų pernai nurodė neturintys renginiams laiko. Kiek daugiau kaip trečdalis teigė, kad naudotis kultūros paslaugomis jiems per brangu. Beje, nors 2015 m. sausio 1-ąją įvestas euras viešai dažniausiai kaltinamas dėl mažesnės perkamosios galios ir išaugusių kainų, šios apklausos rezultatai to neatspindi. 2014 m. argumentą „per brangu“ rinkosi 37, o pernai – 36 proc. respondentų.

Seimo narys, buvęs kultūros ministras ir ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas mano, kad tokius rezultatus lemia pernelyg didelė darbui tenkanti laiko dalis: „Sakyčiau, pusiausvyra tarp gyvenimo ir darbo aiškiai pažeista gyvenimo nenaudai. Žmonėms tenka lakstyti per kelias darbovietes tam, kad galėtų pragyventi, tad kultūrai tiesiog nelieka laiko.“ Regionų ir didžiųjų miestų atskirtis irgi gali būti vienas paaiškinimų, kodėl sostinės teatrai pilni, bet bendras scenos menų lankomumas smuktelėjo.

Pusiausvyra tarp gyvenimo ir darbo aiškiai pažeista gyvenimo nenaudai.

„Dažnai einu į teatrą ir per pastaruosius kelerius metus neatsimenu, kad salė būtų buvusi nesausakimša. Galbūt pajamų ir paslaugų įperkamumo santykis paaštrėjo ir ypač juntamas ne Vilniuje, bet provincijoje“, – teigė parlamentaras.

Tyrimą atlikusio Socialinės informacijos centro vyriausioji projektų vadovė Viktorija Jonikova pastebi, kad gyvenamosios vietovės dydis neturi įtakos tam, kaip patys gyventojai vertina šią situaciją: „Jaunesnio amžiaus (bet nebūtinai tik jaunimas), labiau pasiturintys asmenys kultūros prieinamumą linkę vertinti geriau nei vyresni ar ne taip gerai gyvenantys žmonės.“ Kita vertus, jaunesni ir didesnes pajamas gaunantys piliečiai dažniausiai gyvena didžiuosiuose miestuose, o ne provincijoje.

Pigu, bet neįdomu

Įsilieti į kultūrinį gyvenimą dažnam trūksta ne tik laiko, pinigų, bet ir noro. Net 28 proc. apklaustųjų prisipažino, kad ši sritis jiems neįdomi. Taip manančiųjų per pastaruosius kelerius metus netgi padaugėjo: 2014-aisiais kultūrinį gyvenimą laikantys neįdomiu teigė 25 proc. respondentų.

Tai iš dalies gali paaiškinti ir prastėjančią muziejų bei galerijų lankomumo statistiką. Didelės kainos argumentas šiuo atveju negalioja. Juk dauguma meno galerijų apskritai nemokamos, o bilietas į muziejus dažnai kainuoja ne daugiau už puodelį kavos. Į šias įstaigas taip pat nereikia iš anksto pirkti bilieto, nors kai kurių darbo laikas galėtų būti ir lankstesnis. Tačiau pernai muziejai sulaukė 6,3 procentinio punkto, o galerijos – net 10,3 procentinio punkto lankytojų mažiau nei 2014 m. Apklausos rengėjai tai aiškina tuo, kad šios kultūros įstaigos tiesiog neatitinka šiuolaikinių vartotojų poreikių. Be to, dalį jų paprasčiau ir prieinamiau padeda patenkinti masinės informacijos priemonės.

„Šiandien iš esmės pakitusi pati muziejininkystės koncepcija. Svarbiausi net ne patys eksponuojami objektai, o muziejuje kuriamas pasakojimas, kuris sujaudina ir įkvepia. Pasakysiu rūsčiai, bet Lietuvoje požiūris į šią kultūros įstaigą vis dar yra stagnuojantis“, – teigė A. Gelūnas. Jo nuomone, toli pavyzdžių ieškoti nebūtina: Lenkijoje apstu šiuolaikinių ir žmonių srautus pritraukti sugebančių muziejų.

Retėjančias šių Lietuvos įstaigų lankytojų gretas galėtų išgelbėti bent keletas svarbiais reiškiniais tampančių parodų, gebančių priminti ne tik konkrečius menininkus, bet ir apskritai meno galią. Pavyzdžiui, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) 2016 m. lankytojų skaičius išaugo net iki 84 tūkst., nors dar 2014 m. buvo beveik dukart mažesnis. Šuolį iš esmės sukėlė vienintelė paroda – Šarūno Saukos retrospektyva „Žmogus su Saukos veidu“. Ją aplankė daugiau kaip 44 tūkst. Ankstesniais metais lankomiausios NDG parodos vidutiniškai sulaukdavo po 13 tūkst. žiūrovų.

Galima prognozuoti, kad šiemet muziejų ir galerijų lankomumo statistiką kilstelės MO – pirmasis Lietuvoje privatus šiuolaikinio ir moderniojo meno muziejus, nebe pirmus metus daug dėmesio skiriantis meno edukacijai. Būtent to trūksta, kad apie kultūrą panašiose apklausose vis rečiau būtų atsiliepiama kaip apie svetimą ir neįdomią sritį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų