Naujos knygos. Po Visatą su rankšluosčiu

Leidykla „Kitos knygos“, regis, rimtai sumanė užpildyti po „Eridano“ Lietuvoje atsivėrusią tuštumą – kasmet išleisti bent po keletą puikiai atrodančių ir gerai išverstų fantastikos bei šio žanro klasikos knygų.

Marius Burokas (V. Snarskio pieš.)

JAV kūrėjas Douglas Adamsas fantastikos pasaulyje žinomas savo absurdišku humoru ir groteskiškais siužetais. Garsiausią jo romaną „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ išleido ir „Eridanas“, bet tuometis vertimas, deja, neperteikė viso originalo spalvingumo ir grožio, tad dabar turime naują, daug sklandesnį Sauliaus Repečkos vertimą.

Šio tūkstantmečio pradžioje BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše D. Adamso kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą – aplenkė tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. Wellso „Pasaulių karas“.

Romane pasakojama apie ateivių sunaikintą Žemę, nes ji trukdė tiesti hipererdvinį greitkelį. Išsigelbėjęs margas pagrindinių veikėjų ketvertukas, lydimas maniakine depresija sergančio roboto, leidžiasi į beprotiškus galaktinius nuotykius. Rašytojas parodijuoja viską: ir biurokratiją, ir mokslinės fantastikos klišes, ir žmonijos kvailumą bei pasipūtimą. Puiki knyga niūriai žiemai praskaidrinti. Ir, kaip sako depresyvusis robotas Marvinas: „Aš juk negadinu jums nuotaikos, ar ne?“

Douglas Adams, „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2016 m.

Gailus atminties svogūnas

„Žmonės su teisingomis biografijomis visada žino, kas teisinga, o kas ne“, – tarsi numatydamas dėl autobiografijos kilsiantį triukšmą, jos pradžioje rašo Nobelio premijos laureatas Günteris Grassas. 79-erių rašytojas knygoje „Svogūno lupimas“ pasakoja, kaip jis savo noru tapo fiurerio kareiviu ir tarnavo „Wafen SS“ padalinyje.

Autobiografinis romanas prasideda vaikyste Dancige (dab. Gdanskas) ir baigiasi autoriui pradėjus rašyti pirmąjį didžiulės sėkmės sulaukusį ir jį išgarsinusį romaną „Skardinis būgnelis“. G. Grassas gana nuosekliai pasakoja apie vaikystę, paauglystę, nacių propagandos užtemdytas smegenis, apie dalyvavimą kare, skurdų pokarį, kūrybos (tiek meno, tiek rašymo) pradžią.

Atmintis yra tas svogūnas, kurį tai ašarodamas, tai šaipydamasis iš savęs ir kitų lupa rašytojas. Skola ir kaltė, gėda – varomosios jėgos. „Aš rašau apie sarmatą ir paskui ją šlubčiojančią gėdą.“ Pasak paties G. Grasso, jis šią knygą rašė ir dėl dar vienos priežasties: „Noriu, kad mano žodis būtų paskutinis“.

Tai atvira knyga, bet G. Grassas leidžia suprasti, kad tiek literatūra, tiek atmintimi neverta pasitikėti iki galo, kad tai ne sausi istoriniai faktai, kad literatūros ir atminties tikslas – pasigraužti po jais, išjudinti, priversti abejoti. Tokia turbūt ir šio literatūrinio testamento prasmė.

Günter Grass, „Svogūno lupimas“, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.

Kaip mums pavyko?

Jeruzalėje dėstantis profesorius Yuvalis Noah Harrari užsimojo plačiai – jo gyvoje, žaismingoje, paradoksų kupinoje knygoje per beveik 400 puslapių glaustai pateikiama visa žmonijos istorija nuo žmogbeždžionių iki postžmogaus.

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Šie klausimai knygoje svarstomi taip, kad mūsų daugiausia mokykloje įgytos bendrojo išsilavinimo žinios ir išankstinės nuostatos pasirodo visai nepatikimos.

Žmonijos istoriją Y. N. Harrari perteikia per keletą svarbiausių lūžių arba revoliucijų: kognityvinę (prieš maždaug 70 000 metų), žemės ūkio (prieš 11 000 metų) ir mokslo (prieš 500 metų). Tai svarbiausi lūžiai, pavertę mus tokiais, kokie esame dabar.

Knyga labai įdomi, prikimšta netikėtų faktų, vertinimų, išvadų. Vien ko vertas pastebėjimas, kad tai ne mes prisijaukinome kviečius, o kviečiai – mus. Autorius taip pat tvirtina, kad nuo žmonijos istorijos pradžios mūsų jausmų ir mąstymo būdo pamatinės struktūros nė kiek nepasikeitė.

Žinoma, priekabieji ir enciklopedininkai ras daug netikslumų bei pritemptų dalykų, bet tai knygos skaitymo malonumo nesumenkina, tik paskatina pačiam paieškoti įvairesnių šaltinių ir mąstyti nestandartiškai.

Yuval Noah Harrari, „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, „Kitos knygos“, 2016 m.

Konkretus bazars

Pagaliau lietuvių literatūra prisikapstė ir prie nesenų, audringų laikų. Kalbu apie vadinamąjį gariūnmetį, arba laukinį lietuvišką kapitalizmą, praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Apie jį ir apie save šiauliškių patarme romane „Pietinia kronikas“ kalba rašytojas, literatūrologas Rimantas Kmita.

Tai sąžiningas kaip regbis ir paprastas kaip Šiaulių pacanas tekstas. Apie mokyklą, apie teisingus treningiukus, kurie suprantančiam žmogui yra kaip šarvai. Apie amžiną to meto prekybą visur ir viskuo, apie pastangas išgyventi, apie pirmąją meilę, apie pažintį su pasauline literatūra (šiaulietiškai atpasakoti klasikos tekstai yra tiesiog nuostabūs), apie pacaną iš Pietinio rajono.

Tiek knygos kalba, tiek humoro ir (savi)ironijos kupinas R. Kmitos tonas išverčia tradicinį „brendimo romaną“ į kitą pusę, paverčia jį XX a. pabaigos epu. Nedideliu, bet epu. Apie visus mus.

O apie sportą (daugiausia regbį, bet ir kašę, įvairias dvikovas) dar niekas iš Lietuvos autorių taip aistringai ir poetiškai tikriausiai nerašė. Šis romanas – ir giesmė regbiui (vis dar šešėlyje Lietuvoje tūnančiam sportui), komandiniam žaidimui, pačiai sporto dvasiai…

Trumpai tariant, būtinai skaitykite. Šis romanas tikrai taps Lietuvos literatūros įvykiu, o šiauliškių patarmė (norėtųsi tikėti) patirs renesansą.

Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas. Popromanas“, „Tyto alba“, 2016 m.