Naujos knygos. Domėtis, suprasti ir atleisti

„Baltos lankos“ gerą verstinę grožinę literatūrą pastaruoju metu leidžia retai, bet visad maloniai nustebina. Šįsyk tai galima pasakyti apie amerikiečių ir japonų kilmės autorės, dzenbudizmo mokytojos romaną, nominuotą Bookerio, IMPAC Dublino ir JAV nacionalinės kritikų draugijos premijoms.

Marius Burokas (V. Snarskio pieš.)

Tokijuje įsikūrusi 16-metė Nao ketina nusižudyti, bet prieš tai nori papasakoti apie prosenelę, budistų vienuolę, išgyvenusią daugiau kaip 100 metų. Jos dienoraštis – vienintelė merginos paguoda, ir šiam lemta pakeisti Nao bei aplinkinių gyvenimus. Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje, nuošalioje Britų Kolumbijos saloje, gyvena rašytoja Ruta. Kartą išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Raudonoji knyga – Nao dienoraštis. Taip užsimezga nematomas dviejų žmonių ryšys.

Romanas – daugialypis, neskubrus, šakotas. Apie ką gali rašyti dzenbudistė? Apie laiko prigimtį, atmintį, mirtį ir gyvenimą. Taip pat apie kamikadzes, gyvenimą atokioje saloje, japonų nacionalinį charakterį, ekologiją, savižudybes, origamį, depresiją, Vakarų filosofiją, rašytojo ir skaitytojo santykius… Ruth Ozeki – viena tų rašytojų, sugebančių regzti neskubrią, bet įtraukiančią intrigą ir tuo pat metu pateikti gyvą velnią įvairiausios enciklopedinės informacijos. Jei jums smalsu varnų rūšių klasifikacija, japonų laidotuvių ritualai, Tokijo fetišų kavinės, žemės menas, kvantinė mechanika ir daugybė kitų dalykų, atsiverskite ir drąsiai nerkite. Jautri, gili, juokinga ir tragiška knyga.

Ruth Ozeki, „Knyga laiko būčiai“, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, „Baltos lankos“, 2016 m.

Domėtis, suprasti ir atleisti

Istorikas Aurimas Švedas yra turbūt vienintelis Lietuvoje „sakytinės istorijos“ žanro profesionalas. Išleistos jo pokalbių knygos su Edvardu Gudavičiumi, Petru Repšiu, režisieriumi Almantu Grikevičiumi (rašyta su Lina Kaminskaite-Jančoriene). Savo naujausioje knygoje autorius kalbina literatūrologę, teatrologę, vieną Atviros Lietuvos fondo steigėjų ir garsiausių šalies kultūros asmenybių – Ireną Veisaitę.

Apmąstomos ir per asmeninę patirtį perteikiamos net keturios epochos: tarpukaris, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laikas, sovietmetis, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir įtvirtinimas.

Pateikiami ne tik I. Veisaitės biografijos kontūrai – ryškėja ir pradingusio žydų pasaulio vaizdai, atkuriami iškilių autorės sutiktų asmenybių portretai, garsių spektaklių fragmentai.

Ši pokalbių knyga – tikras tolerancijos, sveiko proto ir atviro mąstymo vadovėlis. Dabartiniais radikalių nuomonių, atskaitos taško praradimo, rėksnių laikais apmąstyta, nuodugni, aiškiomis humanistinėmis vertybėmis pagrįsta pozicija – labai vertinga. Ji dar vertingesnė dėl aiškaus apsisprendimo dirbti Lietuvos labui, taip pat per visą knygą deklaruojamo gebėjimo atleisti, įsiklausyti ir suprasti.

Knyga papildyta I. Veisaitės straipsniais, laiškų ištraukomis, įvairiais tekstais, archyvinėmis nuotraukomis.

Aurimas Švedas, „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, „Aukso žuvys“, 2016 m.

Įkvėpimo šaltiniai

Lietuvoje labai trūko kultūrinės, kultūros problemas, jos tradiciją aptariančios ir apmąstančios eseistikos. Mūsų eseistikos mokykla tikrai puiki, bet tai – literatūrinių egoistų mokykla, kur pasaulis perteikiamas per išdidintą „aš“ prizmę, perkuriamas, suliejamas su literatūra.

Literatūrologo, poeto ir eseisto Mindaugo Kvietkausko esė knyga skaitytojui atveria skirtingų kultūrų persmelktas Vilniaus erdves, įvairias pasaulio ir Lietuvos asmenybes (jis rašo apie Salomėją Nėrį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, architektą Joną Kristupą Glaubicą ir poetą mistiką Angelą Silezijų, George’ą Orwellą ir Czesławą Miłoszą). Santūria, bet vaizdinga kalba apmąstomas šių asmenybių tapsmas, jų vieta kultūroje, jų poveikis mums.

Tai tik viena knygos dalis. Antroji – poleminio pobūdžio straipsniai ir pamąstymai apie Lietuvos kultūros ir švietimo politiką, jos trūkumus ir galimas gaires. Gal tai ir nėra tokie įtraukiantys tekstai kaip jau minėtieji, tačiau būtini (o jau sutikti su jais ar ne – skaitytojo reikalas).

Knygą užbaigia „Post Scriptum“ – į eilėraštį pabaigoje virstanti esė apie laiškų rašymo istoriją ir meną. „Uosto fuga“ yra vertinga, gera ir, tikiuosi, paskatinsianti atsirasti daugiau panašaus pobūdžio esė knygų.

Mindaugas Kvietkauskas, „Uosto fuga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.

Sužalotoji karta

Kolumbijos rašytojas Juanas Gabrielis Vásquezas priklauso naujajai Lotynų Amerikos rašytojų bangai: jos atstovų literatūra jau keletą metų aktyviai verčiama į kitas kalbas, pelno įvairių tarptautinių apdovanojimų. Ne išimtis ir šis romanas, 2014 m. gavęs IMPAC Dublino premiją.

Šaltokas, niūrus, be užuolankų į narkotikų karą įsivėlusios Kolumbijos gyvenimą vaizduojantis romanas – savotiškas atsakas šiltam ir tropiniam Gabrielio García Márquezo magiškajam realizmui. Rašytojas nuo savo šalies nuplėšia magijos ir stebuklų skraistę, jis kalba apie paprastų karo ir narkotikų teroro sužalotų žmonių likimus, apie jų pastangas mylėti, nepasiduoti smurtui, norą apsaugoti artimuosius.

Romane pinasi dviejų šeimų likimai – lakūno Rikardo Laverdės, jo žmonos amerikietės Elein Frits ir jų dukros Majos, taip pat Laverdės draugo, daug už jį jaunesnio teisininko Antonijaus ir jo žmonos Auros. Smalsumas visus suartina, o smurtas ir Kolumbijos istorija jų gyvenimus sujungia į tragišką, neišnarpliojamą mazgą.

„Baimė – tai pagrindinė mano kartos bogotiečių liga“, – sako Antonijus. Ir autorius išsamiai atskleidžia tos baimės šaknis, jos įsigalėjimą ir žalojančius padarinius. Meistriškai parašytas, tylios įtampos ir jausmų kupinas romanas.

Juan Gabriel Vásquez, „Taip skamba krintantys“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė, „Vaga“, 2016 m.