Namai – kur piniginė

Prekyba pilietybe ir leidimais gyventi – didelis verslas. Ir kontroversiškas.

Paklaustas, kaip tapo Juodkalnijos piliečiu, buvęs Tailando ministras pirmininkas Thaksinas Shinawatra atsako paprastai: „Nusipirkau salą.“ Iš Th. Shinawatros, nuversto per 2006 m. perversmą, atėmė Tailando pasą, todėl jam ir reikėjo kito. Vienu metu atrodė, kad jis kolekcionuoja pasus. Kalbama, jog Th. Shinawatra jų turi šešis. Politiko teigimu, turėtas Nikaragvos pasas nebegalioja.

Kaip rašė amerikiečių poetas Robertas Frostas, „namai“ – ten, kur tau prireikus nuvykti tave turi priimti, bet Th. Shinawatrai, kaip ir daugeliui kitų, paaiškėjo, kad gimtųjų namų neužtenka. Investicinių migrantų vis daugiau. Kasmet nuperkama ir parduodama tūkstančiai pasų – beveik visada juos perka turtuoliai. O leidimų gyventi komerciniais būdais įsigyjama šimtai tūkstančių.

Klestintis pilietybės ir leidimų gyventi už investicijas (PLGI) sektorius, kuriame dirba konsultantai, teisininkai, bankininkai, finansininkai ir NT agentai, uoliai konsultuoja pasiturinčius investuotojus, nepatenkintus vienos niekingos pilietybės primetamais suvaržymais, kaip ir kur įsigyti kitą pilietybę ar bent ilgalaikę vizą su leidimu gyventi.

Tačiau virš šio sektoriaus kaupiasi debesys. Laikoma, kad jis paverčia pelno šaltiniu ir nuvertina patriotams šventas teises ir privilegijas, taip pat palengvina gyvenimą sukčiams ir teroristams. Tema ypač jautri Europos Sąjungoje. Sunku rasti labiau nacionalinį klausimą, nes pačios šalys narės sprendžia, kam leisti gyventi ir kam duoti pasą, tačiau pasekmes jaučia visa ES. Juk ES narės pasas – tai ir visos Bendrijos pasas, o Šengeno viza atveria kalią į 22 ES nares ir dar keturias kitas šalis.

Pilietybė kaip prekė

Siekdamos patenkinti ilgalaikių vizų ir pasų paklausą, vis daugiau šalių ima demonstruoti pranašumus. Maždaug 100 siūlo „leidimą gyventi už investicijas“. Per tuziną – pilietybę; tarp jų penkios Karibų salos-valstybės, Vanuatu, Jordanija, o ES – Austrija, Kipras ir Malta. Neseniai į rinką įžengė Moldova, liepą pasirašiusi sutartį su konsorciumu, kuris jai sukurs „pilietybės už investicijas“ planą, ir jau minėta Juodkalnija, tą patį mėnesį informavusi, kad spalį pristatys oficialią programą. Dabartinis verslas paprastai nemini Tongos Karalystės, esančios Ramiojo vandenyno pietuose, kuri viena iš pirmųjų 1983 m. pradėjo už kelis tūkstančius dolerių pardavinėti pasus, beveik nieko neklausdama. Šiandien PLGI verslo pradžia siejama su Sent Kitso ir Nevio 1984 m. priimtu įstatymu, kuriame pilietybė siūloma „reikšmingą sumą“ investavusiems užsieniečiams. Dabar saloje gyvena apie 50 tūkst. žmonių, o dar pusė tiek joje negyvena, bet turi pasus.

Sektoriaus mastams dar svarbesnis buvo kitas įvykis – 1986 m. Kanadoje startavusi „leidimo gyventi už investicijas“ programa. Ji traukte traukė Honkongo gyventojus, su nerimu laukusius Honkongo perdavimo Kinijai 1997 m. 2014-aisiais federaliniu lygmeniu Kanada programą nutraukė, bet Kvebekas kaip provincija ją siūlo toliau. Daugeliu atvejų pagrindinė šio sektoriaus rinka lieka žemyninė Kinija.

JAV EB-5 vizą galima gauti investavus bent milijoną dolerių, o pasirinkus „tikslinę“ didelio nedarbo zoną – bent 500 tūkst.

Prie Kanados prisijungė kitos šalys, taip pat ir JAV, nuo 1990 m. siūlančios EB-5 vizą, kurią galima gauti investavus bent milijoną JAV dolerių, o pasirinkus „tikslinę“ didelio nedarbo zoną – bent 500 tūkst. Bendra PLGI verslo vertė lieka neaiški. Lobizmu užsiimanti Investicinės migracijos taryba (IMT) skaičiuoja, kad tokiu būdu pilietybę kasmet įsigyja 5 tūkst. žmonių, kurie investuoja apie 3 mlrd. JAV dolerių. Leidimų gyventi srityje skaičiai dar didesni. Vien JAV per metus išduoda apie 10 tūkst. EB-5 vizų. „Henley and Partners“, konsultuojanti PLGI klausimais vyriausybes (įskaitant Maltą ir Moldovą) ir migrantus, teigia prisidėjusi pritraukiant per 7 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų.

Birželį Ženevoje vykusio metinio IMT suvažiavimo dalyviai kalbėjo apie didžiulę paklausą. Tačiau iš dviejų populiariausių krypčių Kanada jau nutraukė federalinę programą, o JAV EB-5 vizų norinčių kinų eilė, kaip skaičiuojama, siekia 18 metų į priekį. Paklausa auga tokiose šalyse kaip Brazilija, Indija, Rusija ir Vietnamas. Chadas Richardas Ellsworthas iš Niujorke veikiančios advokatų kontoros „Fragomen“, kuri specializuojasi imigracijoje, mano, kad investicijos populiarėja susiklosčius „ribojimų aplinkai“, dėl kurios sunku kitais būdais apsigyventi svetur, pavyzdžiui, gavus prieglobstį arba darbo vizą.

Tokioje aplinkoje investicinė migracija nusidažo tam tikromis spalvomis. Prieštaringų migracijos vertinimų laikais daugeliui nepatraukli mintis, kad leidimą gyventi ir net pilietybę galima įsigyti už pinigus. Žinoma, bendrų migracijos srautų fone (antai 2016 m. ES pilietybę gavo 863 tūkst. žmonių, atvykusių iš blokui nepriklausančių šalių, o JAV kasmet natūralizuoja 700–750 tūkst. žmonių) skaičiai nėra dideli, tačiau investiciniai migrantai įkūnija laisves, kurios atsiveria išlošusiems iš globalizacijos. Todėl natūralu, kad puolant globalizaciją puolami ir jie, t. y. žmonės, kuriuos britų ministrė pirmininkė Theresa May kartą pavadino „niekieno piliečiais“.

Kokį pasą pirkti šiemet?

Populiarumo neprideda tai, kad prie pasų be eilės braunasi ir nenaudėliai. „Tikras skandalas, kad apgavikams ir nusikaltėliams leidžiama įsigyti leidimą gyventi“, – birželį nepritariamu tonu rašė „Times of London“. Šiandien tokių paprastų sąlygų kaip anuomet Tongoje niekur nerasi, bet nedingo įtarimas, kad tai verslas, kur pinigai padeda nedorėliams „nukirsti kampą“. Už Malaizijos valstybinio investicinio fondo 1MDB apiplėšimą ieškomas iš Malaizijos kilęs finansininkas Low Taek Jho (arba Jho Low) įsigijo Sent Kitso ir Nevio pilietybę. O indų milijardierius Mehulas Choksi, ieškomas dėl to, kad apgaulės būdu iš Pandžabo nacionalinio banko išviliojo 2 mlrd. JAV dolerių, pernai tapo išdidžiu Antigvos ir Barbudos piliečiu, o sausį ten apsigyveno.

Kontroversijos supa ir ES valstybių narių programas. 2014 m. Europos Parlamentas priėmė (neprivalomą) rezoliuciją, kad ES pilietybė neturi būti prekė „už tam tikrą kainą“. Ypač įdėmiai stebimas Maltos planas. Kai pernai sprogus automobilyje paliktai bombai žuvo žurnalistė ir aktyvistė Daphne Caruana Galizia, ne kartą kaltinusi vyriausybę korupcija, susidomėta jos kaltinimais. Iš galybės žurnalistės mirties dieną aktyvių teisinių procesų prieš ją (įskaitant 47 ieškinius dėl šmeižto) vienas buvo pilietybės programą sukūrusių „Henley and Partners“ teisininkų raštas.

Tiek ES, tiek turtingų šalių klubas EBPO įtariai vertina PLGI. Europos Komisija, atliekanti vykdomąsias ES funkcijas, dar šiemet paskelbs ataskaitą apie ES narių siūlomas programas. Sektorius bijo blogiausio. Rugpjūtį teisingumo eurokomisarė Vera Jourova vokiečių dienraščiui „Die Welt“ sakė, kad komisija „nepaprastai susirūpinusi“. „Nenorime Trojos arklių ES“, – pridūrė komisarė.

ES nesidžiaugia ir tuo, kad bevizį režimą su ja turinčios šalys tai naudoja investiciniams migrantams vilioti. Nė vienai šaliai kol kas nepritaikyta akivaizdžiausia sankcija – nepanaikintas bevizis režimas, kaip Kanada pasielgė su Sent Kitsu ir Neviu, Antigva ir Barbuda bei kitomis šalimis, bet ES pradeda taikyti reikalavimus gauti kelionės leidimą internetu net ir tiems užsieniečiams, kurie gali įvažiuoti be vizos.

EBPO neramu, kad tokios programos atveria kelią apeiti organizacijos kovą su mokesčių slėpimu ir pinigų plovimu. Pasak EBPO, mokesčius slepiantis asmuo gali išvengti prievolės deklaruoti pajamas, jei gaus pilietybę ar leidimą gyventi kitoje šalyje, atidarys banko sąskaitą dar trečioje ir pareikš, kad mokesčius moka antrojoje, neminėdamas ryšio su gimtąja šalimi. Metų pradžioje EBPO viešai tarėsi, ką daryti su PLGI programomis.

Periferinėse metinio IMT forumo diskusijose „Henley and Partners“ valdybos pirmininkas Christianas Kälinas įtikinamai aiškino, kad sektoriaus požiūriu reguliavimas yra ir neišvengiamas, ir laukiamas. Kilo įspūdis, kad paties forumo tikslas – kurti solidaus, net doro verslo įvaizdį.

Remiamasi trimis argumentais. Pirma, nurodoma PLGI programas vykdančių šalių gaunama ekonominė nauda. Anot Paddy Blewerio iš „Henley and Partners“, tai tikras lobis „nedidelėms, ribotų pramoninių pajėgumų šalims, norinčioms skatinti ekonomiką“. Ne tik tiesiogiai gaunama investicijų, bet ir ateina turtingi žmonės, galintys investuoti daugiau, o bendresne prasme šalis atsiduria pasauliniame turtuolių žemėlapyje.

Kaip pavyzdys dažnai minima Dominika, 2015 m. atkentėjusi tropinę audrą Eriką, o 2017 m. rudenį nuniokota uragano Marijos. Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, šalies pajamos iš PLGI sudaro 10 proc. BVP ir 16 proc. vyriausybės įplaukų – be jų būtų buvę daug sunkiau atsigauti. Kita skelbiama sėkmės istorija – Malta, kur iš dalies investicinei migracijai dėkojama už gerus pastarojo meto šalies ūkio rezultatus. Mažiausioje ES šalyje taikoma programa, sukurta „Henley and Partners“, yra artimiausia elementariam prekybos pasais modeliui, nes reikalaujama vienkartinės negrąžinamos 650 tūkst. eurų „įmokos“.

Reikalaujant investicijų pinigų galima surinkti, bet garantijų mažiau, nes investicijas galima atsiimti. Net Th. Shinawatra aiškina, kad „neturėjo laiko“ plėtoti įsigytą Juodkalnijos salą. Tačiau gryna prekyba turi nekokį politinį skonį – net ir Maltoje, kur įvesti papildomi reikalavimai, pavyzdžiui, įsigyti arba išsinuomoti nekilnojamąjį turtą ir investuoti 150 tūkst. į nustatytas akcijas arba obligacijas. Ch. Kälino teigimu, dalis „Henley and Partners“ išmanymo yra žinios, kaip tinkamai parinkti sumą: „Nustatysi per aukštą ir sulauksi tik įtartinų oligarchų.“ (Malta, kaip ir Kipras, patraukli rusams.)

Toliau argumentuojama nauda patiems migrantams, pateikiamiems kaip žmonės, kuriems, kaip sako IMT vadovas Bruno L’écuyeras, „nepasisekė gyvenimo loterijoje iš pasų“. Daug investicinių migrantų tiesiog nori kai kurių pasų suteikiamos didesnės judėjimo laisvės. Iš realiai svetur apsigyvenančių žmonių dažnas turi pagrįstų priežasčių to siekti, pavyzdžiui, bijo politinio persekiojimo arba tiesiog nori, kad vaikai lankytų geresnes mokyklas užsienyje. Abu motyvai aktualūs daugeliui didžiausioje rinkoje – Kinijoje. Sektorius aiškina, kad gina liberalizmą ir globalizaciją, virš kurių kaip tik pakibo grėsmė.

Trečiame argumente kalbama apie tuos, kurių motyvai gauti pasą ar leidimą gyventi nėra tokie tyri, t. y. kai vengiama mokesčių arba policijos, norima plauti blogais keliais gautus pinigus, o blogiausiu atveju yra teroristinių paskatų. Kad neatrodytų, jog šalims reikia būtent tokių klientų, pagrindinė Ženevos forume svarstyta tema – kaip „išrankioti“ tokius blogiečius. Delegatai kalbėjo apie visapusišką patikrinimą, „kliento pažinojimą“ ir kitas kontrolės priemones. Maltos programai vadovaujančio Jonathano Cardonos teigimu, per ketvertą metų patvirtinta per 900 pasų, bet 22 proc. pareiškėjų prašymai buvo atmesti, dažniausiai nepavykus nustatyti jų turto kilmės. Dalis nemaža, vadinasi, arba nustatyta aukšta kartelė, arba tarp norinčiųjų daug įtartinų tipų, arba ir viena, ir kita.

Maltoje per ketvertą metų patvirtinta per 900 pasų, bet 22 proc. pareiškėjų prašymai buvo atmesti, dažniausiai nepavykus nustatyti jų turto kilmės.

Aišku, sektorius nesuinteresuotas būti laikomas jau įvykusios neteisėtos veiklos bendrininku, todėl nėra pagrindo abejoti, kad visapusiškas patikrinimas solidžiajai pusei tikrai rūpi – iki tam tikro lygio. Tik apie pusės pasaulio šalių piliečiai gali turėti dvigubą pilietybę. Kinijos tarp jų nėra, o tenykštė valiutos kontrolė griežta. Vargu ar visi investiciniai imigrantai iš Kinijos įspėja valdžią apie savo planus arba gauna leidimą išsivežti pinigus.

Panašu, kad tik kai kurios šalys nusipelno visapusiško patikrinimo, kaip laikomasi jų taisyklių. Jei (ir kai) reguliavimo bus daugiau, šį skirtumą bus sunku kodifikuoti. Bet prie PLGI rinkos jungiantis vis naujoms šalims konkurencija paaštrės. Antai vienas Moldovos konsultantas nurodo, kad šalis turbūt bandys pritraukti klientų mažesne reikalaujama investicija ir spartesnėmis procedūromis. Reikės dar skubiau sugalvoti, kaip neįsileisti nepageidautinų asmenų.