(D. Dokšaitės nuotr.)

Miestas, kuriame madinga būti neturtingam

Miestas, kuriame madinga būti neturtingam

Tarp dviejų pasaulio kraštų metus dalijanti Deimantė Dokšaitė svarsto, Berlynas jai – sutuoktinis ar meilužis.

Vokietijos sostinės neįsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Ne taip, kaip kolegė žurnalistė ir rašytoja Lina Ever, kuri vos sykį aplankyto Berlyno nebegalėjo pamiršti. Galiausiai prieš kelerius metus su sūnumi ir vyru persikraustė čia gyventi ir dabar lietuviams veda ekskursijas po miestą. Jos knygų veiksmas taip pat persikėlė iš Lietuvos į Berlyną. Ir atrodo, kuo toliau, tuo labiau ji garbina kiekvieną Vokietijos sostinės kampą.

Mano pirmasis pasimatymas su Berlynu atmintyje vos įžiūrimas, bet vėliau jį pažinau kaip kokį apskretėlį, kur iš po kas antro krūmo parke kas nors siūlo nusipirkti žolės, gatvėje ir metro tiesiai iš butelių dažnas geria alų ar vyną (o, siaube, Vilniuje toks pasibjaurėtinas elgesys jau seniausiai uždraustas, net „G&G Sindikato“ dainos apie alaus gėrimą Vokiečių gatvėje niekas nebeprisiminė). Berlynas nėra gražus, arba nėra gražus tokia prasme, kokia žavi, pavyzdžiui, Roma. Priežastys, matyt, kelios: karas, išbombardavęs šimtus senųjų pastatų, praktiškas vokiečių požiūris (kam tie išraitymai ir pagražinimai), sovietinės architektūros palikimas miesto rytuose.

Net parkai Berlyne, kad ir pats didžiausias centre (nors kur tas miesto centras?), auga beveik kaip laukinis miškas, niekas nesirūpina nei išgenėti, nei išravėti, bet neatrodo, kad dėl to kas skųstųsi. Greičiau atvirkščiai, parkai yra viena mėgstamiausių berlyniečių laisvalaikio praleidimo vietų. Ypač šiltuoju sezonu. Vietiniai sako, kad šiame mieste yra du metų laikai – nuostabusis ir šūdinasis. Laimė, gyvenu jame tik per nuostabųjį. Atšalus orams iš šio miesto nori pabėgti net prisiekę jo gerbėjai, o negalintys kenčia sukandę dantis ir laukia nuostabiojo sezono, kai vėl gulinės parkuose.

Giorlico parke Kroicberge, kur tikrai kiekvienoje pakrūmėje jauni vyrukai pardavinėja žolę, iš kitų prekiautojų galima įsigyti alaus, „sanitarai“ netrunka surinkti tuščius butelius, dažnas ką nors čirškina vienkartinėse kepsninėse. Sklando kanapių ir kepamos mėsos kvapas. Arba Großer Tiergarten kampe, visai netoli Angelos Merkel partijos CDU būstinės, gulinėjantys ir besideginantys nuogaliai, tikri berlyniečiai, besimėgaujantys sostinės laisve ir nuostabiuoju metų laiku. Tame pačiame parke miesto centre gyvena net šernų, zuikių ir lapių. Tai dar vienas įrodymas, kad Berlyno žaliosios zonos nuo tos laisvės visai sulaukėjusios.

Rašytojos L. Ever labai mėgstamas Mauerio parkas Prenclauerberge – labiau ne parkas, o blusturgis arba turgus, nes sendaikčių jame vis mažiau ir daugėja naujų gaminių. Man jis jau tapo pernelyg turistinis, panašiai kaip Portobelo Londone. Mauerio parke (vok. mauer – siena) mano bičiulė prekiauja iš senų žurnalų pagamintomis piniginėmis ir sako, kad turistai perka nesiderėdami, nes grįžę namo nori pasigirti, kad šį tą (bet ką) įsigijo garsiajame turguje. Jei tikrai žvalgotės sendaikčių, geriau apsilankykite senienų turguje prie Großer Tiergarten (kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį).

Užtat Tajų parkas (tai neoficialus pavadinimas), greičiau parkiūkštis, dar tik įtraukiamas į turistinius gidus ir kol kas visai sėkmingai išlaiko gana autentišką dvasią. Net patys berlyniečiai, būdami laisvos dvasios žmonės, stebisi jo egzistavimu – kaip miesto valdžia jo neuždraudžia, nes čia tajai, daugiausia moterys, pardavinėja tailandietišką maistą be jokių leidimų ir netikrinami specialių valstybės įstaigų. Kaip Tailande!

Viskas prasidėjo nuo to, kad Berlyne gyvenantys tajai ėmė čia rinktis į iškylas, ir pamažėl tai išsirutuliojo į maisto turgų. Moterys prekiauja tailandietiškais kariais, makaronais ir visu kitu gėriu, kurį pamilsta kiekvieno skrandis viešint Tailande. Čia pat plakami alkoholiniai kokteiliai, jų gamintojos ir pačios per dieną išlenkia ne vieną. Parko pašonėje galima įsigyti egzotiškų daržovių, reikalingų tailandietiškiems patiekalams ruošti. O tajai vyrai sėdi po medžiais ir kaip gimtinėje žaidžia stalo žaidimus! Kad neužrūstintų Berlyno valdžios ir galbūt aplinkinių namų gyventojų, tajai surenka net mažiausias parko vejoje nugulusias šiukšles.

Veganų sostinė

Jei jau prakalbau apie maistą ir miesto daugiatautiškumą, paplėtosiu maisto reikalus, bet vėliau grįšiu ir kultūrų įvairovės aptarti. Berlyną galima vadinti Europos veganų ir vegetarų sostine. Mieste, kur kas keliolika metrų parduodamos berlynietiškos dešrelės (curry wurst) ir turkiški kebabai, vegetarai ir veganai taip pat klesti. Daugybė restoranų ruošia tik vegetarišką ar veganišką maistą, žinoma, yra ir skirtų žaliavalgiams.

O dėl ekologiško maisto apskritai visi pamišę, tiksliau, Berlyne tai tiesiog norma. Ir net jei rūkai vieną cigaretę po kitos, vis tiek jas suki iš ekologiškai užauginto tabako ir vyną perki ekologišką. Kasmet vasaros pabaigoje Rytų Berlyno centre (sakiau, kad bala žino, kur tas tikrasis miesto centras), Aleksandro aikštėje (Alexanderplatz), šalia televizijos bokšto, vyksta vegetarų ir veganų festivalis, kuriame, nemeluoju, kvepia kepsninėse pačirškinta mėsa! O savo jėgą demonstruoja veganai sunkumų kilnotojai.

Festivalių ir švenčių Berlyne netrūksta, kartais net apmaudu, kad visur nespėji. Jogos festivalis, garsusis Kultūrų karnavalas, bent du homoseksualų festivaliai, šviesų festivalis, Berlyno mados savaitė, Dizaino savaitė, Žalioji savaitė, Berlynalė ir t. t.

Berlyniečiai sako, kad šiame mieste yra du metų laikai – nuostabusis ir šūdinasis. Laimė, jame gyvenu tik per nuostabųjį.

Kadangi žadėjau grįžti prie miesto daugiautautiškumo, dabar tinkama proga papasakoti apie Kultūrų karnavalą, kuriame rekomenduoju apsilankyti, jei pasitaikys šiemet Berlyne viešėti birželio 2–5 d., ypač birželio 4-ąją vykstančiose kultūrų eitynėse. Renginys kasmet sutraukia gerokai daugiau nei milijoną žmonių, o Kroicbergas ir dalis Noikelno pulsuoja pačiu berlyniškiausiu kultūrų mišiniu. Ir tai ne tokios linksmybės kaip Jūros šventė Lietuvoje, kai klaipėdiečiai sprunka iš miesto ir užleidžia vietą atvykėliams. Kultūrų karnavalas vietiniams patinka – jie nepraleidžia progos patys sugroti, sušokti, paėjėti būryje, ką nors parduoti, pagulinėti ant žolės (tam ypatingos progos, žinoma, berlyniečiams nereikia), išgerti ir pavalgyti. Turint omenyje, kad sostinėje, priešingai nei daug kur kitur Vokietijoje, dažnai kas nors neveikia ir vėluoja, o Berlynas jau anuomet man pasirodė esąs apsikuitėlis, per festivalį kalnai šiukšlių sutvarkomi neįtikėtinai greitai.

Kad pajustumėte Berlyną, pabandykite jame apsilankyti per vieną homoseksualų renginių – Christopherio gatvės dieną (šiemet – liepos 22 d.) arba šalia Nolendorfo aikštės vykstančiame didžiausiame Europoje gėjų ir lesbiečių miesto festivalyje (šiemet liepos 15 ir 16 d.), kur paprastai apsilanko bemaž pusmilijonis linksmai nusiteikusių svečių ir kur savo akimis mačiau besisukiojantį tuometį Berlyno merą labai lietuviška pavarde Klausą Wowereitį. Jis, beje, irgi gėjus, pagarsėjęs berlynietiškomis pažiūromis – po darbo užsukti į barą miesto galvai buvęs šventas reikalas. Be to, jis pasakė garsiąją frazę, kad Berlynas – varganas, bet seksualus (arm, aber sexy).

Ir tikrai, Vakarų Europos sostinė garsėja pigumu, nors tai keičiasi greičiau, nei daugelis norėtume. Į Berlyną pasuko menininkai ir jiems prijaučiantys, bėgantys nuo Londono ar Paryžiaus brangumo. Tačiau menininkai, gyva ir aktyvi kultūrinė terpė, netrunka į miestą pritraukti ir pinigų. Panašiai kaip Užupis Vilniuje, tik didesniu mastu. Iš pradžių niekas nenorėjo gyventi nei Berlyne, nei Užupyje, bet tereikėjo kelius praminti kūrėjams, ir daugelis paskui juos panoro ten įsikurti. Aišku, pradėjo kilti nekilnojamojo turto kainos.

Berlyniečiai, netgi tokie apsimetėliai kaip aš, kurie jame gyvena palyginti neilgai, niurzga, kad britai ir australai atvyksta į miestą ir už nuomą moka kiek paprašyti, todėl ji brangsta mums visiems. Palyginti su kainomis ten, iš kur jie atvykę, nors ir brangstanti, butų nuoma Berlyne vis tiek labai pigi. O tai griauna berlynietišką laisvą tvarką, arba netvarką, jei norit. Todėl pernai miesto valdžia „Airbnb“ pareikalavo laikytis kone tokių pat taisyklių kaip viešbučiai. Tokiu sprendimu tikėtasi atlaisvinti apie 10 tūkst. butų nuolatiniams miesto gyventojams. Nustatytos ir ribos, kaip ir kiek būstų savininkai gali kelti nuomą. Bet tai mažai gelbsti, nes atėjęs apžiūrėti išnuomojamo buto pagal skelbimą sutiksi dar 50 kitų tokių pat besidominčių su pluoštais dokumentų, neva įrodančių, koks patikimas nuomininkas esi.

Ne dirbti, o gyventi

Berlyne madinga būti neturtingam. Ir net esant turtingam to nedemonstruoti, nebent būtum turkas ar rusas, kurių šiame mieste tikrai gausu. Čia neturėti pinigų, pirkti dėvėtų drabužių turguje ar parduotuvėse, dirbti ne penkias, o tik keturias dienas per savaitę yra bene gero tono ženklas. Berlyniečių įsitikinimu, kam dirbti daug, jei paskui nebus laiko gyventi.

Labai nevokiška. Gal todėl Bavarijos sostinėje Miunchene, kur visi dirba bei uždirba ir yra labai vokiška, į Berlyną žiūrima iš aukšto. Tačiau jausmas abipusis. Man primena lietuvišką atitikmenį – Vilnių ir Kauną. Visgi, kad ir kaip iš Berlyno šaipytųsi bavarai, švęsti mergvakarių, bernvakarių ar tiesiog norėdami gerai pasilinksminti jie keliauja būtent į šį miestą. Nes berlyniečiai žino, kaip švęsti. Čia veikia pritrenkiančių naktinių klubų (jiems įrengti buvo daug puikių tuščių erdvių, kareivinių, apleistų sovietinių fabrikų ir pan.). Vien ko vertas legendinis „Berghain“, apie kurio „face control“ politiką kuriami komiksai, memai ir filmukai, turintys padėti pereiti neįtikėtiną atranką. Arba vasarą Šprė upėn įleistame baseine, iš kur atsiveria nuostabūs miesto vaizdai, rengiamos linksmybės.

Bet man labiausiai patinka pusiau slapti vakarėliai, organizuojami įvairiose miesto vietose, dažnai kokiame parke ar paežerėje. Groja keli didžėjai, galbūt kas nors pardavinėja alų, žmonės susirenka sužinoję vieni iš kitų, išsitiesia ant žolės, plepa, šoka – visa tai prasideda apie pietus ir dažniausiai baigiasi iki vidurnakčio. Tokie vakarėliai nelegalūs, bet policininkai nesipiktina.

Tiesa, į miestą plūstelėjus turistams (K. Wowereičio tikslas buvo pritraukti lankytojų, o ne pramonės įmonių), slaptieji vakarėliai tapo dar vienu būdu užsidirbti. Panašiai kaip minėtame Mauerio parke turistai būtinai nori ką nors įsigyti, jie taip pat trokšta pasigirti dalyvavę slaptame Berlyno vakarėlyje. Todėl kuo toliau, tuo labiau renginiai tampa nebe slapti, be to, ir mokami.

Nusiminti neverta, nes Berlynas tebėra Vokietijos geros muzikos ir linksmybių sostinė. Jei neįleido į „Berghain“ arba netraukia vakarėliai baseine po atviru dangumi, šiltą vasaros vakarą, kaip šimtai kitų, prisėskite ant Admirolo tilto arba ant kanalo krantinės po juo ir mėgaukitės akimirka. Kas nors tikrai gros, dainuos, pasiūlys išgerti, nusipirkti indiškų (kodėl ne?) užkandžių arba pratęsti vakarėlį, gal net įšokti į praplaukiančią motorinę valtį ar laivą, kur šventė jau vyksta. Beje, neretas Berlyno gyventojas turi kokio nors laivelio valdymo pažymėjimą, o mažesnį galima išsinuomoti ir juo plaukioti net be pažymėjimo. Jei patiems bandyti visgi baisu, lipkite į didelį turistinį laivą – nustebsite pamatę, kiek maršrutų siūloma ir kad Berlynas – ne mažiau vandens miestas nei Amsterdamas. Net pačiame mieste, be kanalų ir upių, gausu ežerų, kurie labai mėgstami įkaitusių gyventojų.

Taigi, kas aš tokia, kad nepamilčiau šio tingaus, vandenų apsupto, linksmo, laisvo apskretėlio Berlyno? Mano bičiulė, kaip ir aš, šiltuoju metų laiku gyvenanti Vokietijos sostinėje, o žiemas leidžianti nedideliame pajūrio miestelyje Goa valstijoje, sako, kad mūsų kaimelis jai kaip sutuoktinis, o Berlynas – lyg aistringas meilužis. Man gal atvirkščiai, Berlynas yra tarsi sutuoktinis, toks priprastas, prijaukintas, suprantamas, ant kurio nebepyksti dėl ne vietoje paliktų daiktų, o mažoji Agonda, vis dar kaitinanti aistromis, vis dar sugebanti nustebinti, – kaip nenuspėjamas meilužis.

Galerija

Ką pamatyti?

Kiekvieną antradienį per pietus Berlyno filharmonijoje (Herbert-von-Karajan-Straße 1) vyksta nemokamas 40–50 minučių koncertas. Nenusivėlinkite, nes priimama tik 1500 klausytojų.

Miesto simbolis TV bokštas – visiems puikiai pažįstamas ir pirmu numeriu įrašytas į lankytinų vietų sąrašą. Tačiau, jei internetu iš anksto užsiregistruosite, ne blogesnę panoramą pamatysite visiškai nemokamai iš Reichstago kupolo (Platz der Republik 1). Be to, akies krašteliu pažvelgsite į didžiausio ES ūkio valdžios instituciją iš vidaus. Su savimi turėkite asmens dokumentą.

Fotografijos mėgėjams – du zuikiai beveik vienoje vietoje. Šalia Tiergarten veikia puikiomis parodomis garsėjantis Amerika Haus (Hardenbergstraße 22), o kitoje gatvės pusėje – Fotografijos muziejus (Jebensstraße 2).

Hipsteriškiausias ir Berlyno turistų labiausiai pamėgtas Kroicbergo rajonas. Jis ribojasi su Noikelnu, kuris, nors dar garsėja savo gaujomis, dėl madingo kaimyno tampa vis patrauklesnis (vilioja ir pigesnė būstų nuoma). Tačiau atrodo, kad dabar „cool“ yra Vedingo rajonas. O jame įsikūręs lietuviškas baras, klubas, restoranas „Panke“ (Hof V, Gerichtstraße 23), gavęs vietos upelio pavadinimą. Tiesa, tai visiškai berlynietiška vieta, nors ir įkurta mūsų tautiečių. Lietuviškumas „Panke“ ištinka tik tada, kai šiltą vasaros dieną pietums lankytojams pasiūloma šaltibarščių arba kai jame koncertuoja Andrius Mamontovas. Nežinantys užeigos kilmės trispalvių, lietuviško alaus ar rūpintojėlių nepamatys, bet greičiausiai gėrimą prie baro galės užsisakyti lietuviškai.

Net niekada Berlyne nesilankę žmonės žino, kad šiame mieste įsikūrusi gausi turkų bendruomenė ir jos pėdsakas čia tikrai pastebimas. Nuostabus įrodymas – Turkų turgus (Maybachufer 1-13). Tai, ko gero, pats turkiškiausias turgus visoje Europoje už Turkijos ribų.

Kur pavalgyti?

Großer Tiergarten veikia bent pora mano mėgstamų alaus sodų (biergarten), kurie irgi yra neatsiejama vasaros Berlyno dalis. Ant paprastų medinių suolų po darbo susėdę ir į stalus pasirėmę berlyniečiai gurkšnoja alų. Paragaukite ir jūs užsukę į „Schleusenkrug“ (Müller-Breslau-Straße 1) arba „Cafe Am Neuen See“ (Lichtensteinallee 2).

Visiškai keistas baras „Slumberland“ (Goltzstraße 24) įsikūręs homoseksualų mėgstamame Šionebergo rajone. Ant grindų papilta paplūdimio smėlio, sienos išdažytos šlykščia rožine spalva, o rūkyti viduje ne tik nedraudžiama – tai daro net barmenė. Žmonės sako, kad Davidas Bowie, dažnas svečias Berlyne, lankydavosi šiame bare.

Legendinis Vakarų Berlyno restoranas „Schwarze Café“ (Kantstraße 148) – su juokinga šviečiančia papūga lange. Iki šiol čia gausite pusryčius kad ir vidurnaktį. Dirba visą parą!

Puikaus maisto siūloma sirų restoranėlyje „Yarok“ (Torstraße 195) Mitėje, visai netoli Naujosios sinagogos.

Restoranas „Sage“ (Köpenickerstraße 18-20) vertas dėmesio ne tik dėl gardaus maisto, bet ir industrinio interjero. Vasarą prie Šprė upės veikia paplūdimio baras ir organizuojami vakarėliai.

Jei Berlyne būsite ketvirtadienį, užsukite į „Street food Thursday“ rengiamą „Markthalle Neun“ Kroicberge (Eisenbahnstraße 42/43). Tai gatvės maisto turgus, panašiai kaip Tymo Vilniuje, tik senesnis, įvairesnis, pigesnis (o, taip!) ir ne toks snobiškas. Beje, sekmadieniais toje pat vietoje rengiamas pusryčių turgus.

Apsipirkti Berlyne galite daug kur, bet pasižvalgyti, pajusti dvasią ir galbūt išgerti taurę šampano viduryje dienos visgi smagiausia „KaDeWe“ (Tauentzienstraße 21-24) – prabangiame istoriniame (veikia nuo 1907 m.) prekybos centre, kuriame kasdien apsilanko apie 180 tūkst. pirkėjų, o juos aptarnauja 2 tūkst. darbuotojų.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų