Meilės menininkė

Aštuntajame dešimtmetyje Michalinos Wisłockos knyga apie seksą tapo įvykiu Lenkijoje. 2017 m. ažiotažą sukėlė jai skirtas filmas. Viktorija Vitkauskaitė seka legendinės gydytojos biografiją nuolat lydintį šurmulį.

Kai Marios Sadowskos filmas „Meilės menas“ praėjusių metų pradžioje pasiekė Lenkijos kino ekranus, partijos „Teisė ir teisingumas“ vyriausybė jau buvo pabandžiusi įgyvendinti ne vieną itin konservatyvią idėją. Pavyzdžiui, maždaug tuo metu paskelbta apie ketinimus apriboti prekybą skubiosios kontracepcijos tabletėmis.

Tačiau „Meilės menas“, kurio konservatyvumu neapkaltinsi (ypač turint omeny scenas, kai Magdalenos Boczarskos vaidinama M. Wisłocka nuo seksualinių malonumų teorijos pereina prie praktikos), sulaukė milžiniško žiūrovų antplūdžio. Vos per pirmąsias tris savaites filmą kino teatruose pažiūrėjo daugiau kaip pusantro milijono lenkų.

Didžiulio dėmesio kiek anksčiau sulaukė ir M. Wisłockos biografija, pagal kurią pastatytas šis filmas. Jos autorė žurnalistė Violetta Ozminkowski prisimena, kad pristačiusi būsimos knygos idėją vienam leidėjui iš pradžių sulaukė neigiamo atsako: „Knyga apie kažkokią senutę ginekologę? Kas tai skaitys?“ Bet pasirodžiusi biografija Lenkijoje tapo bestseleriu. V. Ozminkowski įsitikinusi, kad ir tada, ir dabar netrūko žmonių, nesugebančių pakankamai įvertinti M. Wisłockos indėlio į seksualinę Lenkijos revoliuciją. Tiesa, nestinga ir manančių priešingai: per filmo premjerą lenkų spaudoje buvo cituojamos žiūrovės, sakančios, kad M. Wisłockos veikla visada reiškė kovą už moters laisvę, kuri tebeaktuali ir šiandien.

1975 m. pasirodžiusi gydytojos ginekologės knyga „Meilės menas“ tapo tikru perversmu. Iki tol autorei teko sulaužyti daugybę iečių, atlaikyti daug pažeminimo, kreivų šypsenėlių, sarkastiškų pastabų ar atviro smerkimo. Kova nesibaigė ir gavus pirmuosius leidimus knygą publikuoti – cenzoriai ketino taip apkarpyti kai kuriuos skyrius, kad, pasak autorės, jos leisti apskritai būtų nebelikę prasmės. M. Wisłockos ugningai rėžiamos kalbos apie moterų teisę į orgazmą, apie saugų seksą ir kitus to meto visuomenėje neaptarinėjamus dalykus jai klijavo šėtono ar paleistuvės etiketes. „Michalina juk gyveno komunizmo epochoje. Šiandien net negalime įsivaizduoti, ką reiškė tada moteriai parašyti knygą apie seksą – tai buvo tema, kuria kalbėti, ir tai puse lūpų, galėjo tik vyrai“, – „IQ Life“ sako V. Ozminkowski.

Lenkų kino festivalio Lietuvoje pristatomas filmas vadinamas erotine komedija. Pirmąją šios formuluotės dalį paaiškina ginekologės knygos specifika ir asmeninė pozicija išjudinti neišjudinamą temą. Antrąją – aštrus jos liežuvis ir daugybė komunizmo epochos absurdų, kuriančių šmaikščius dialogus.

Kodėl gydytojai nebuvo jokių problemų atvirai ir drąsiai kalbėti tuo metu tabu laikyta tema, V. Ozminkowski turi savitą paaiškinimą. „Manau, jai buvo Aspergerio sindromas. Žinoma, tais laikais apie šį sutrikimą nebuvo kalbama, bet įvairios prielaidos leidžia taip manyti. Be to, Aspergerio sindromas diagnozuotas ir ginekologės anūkams. Turbūt būtent šiam sutrikimui priskiriami bruožai jai leido apie seksą kalbėti labai atvirai. Taigi jos silpnybė kartu buvo ir stiprybė“, – mano biografijos autorė.

V. Ozminkowski prisimena, kad pradėjus kurti filmą iš pradžių buvo daug svarstymų ir skirtingų nuomonių, apie ką iš esmės jis bus. Vieni sakė, kad jis apie kovą, kiti – apie feminizmą, treti – apie komunizmo epochą. „Man visada atrodė, jog pirmiausia tai turi būti filmas apie meilę. Džiaugiuosi, kad tai suprato ir filmo komanda“, – sako biografijos autorė. Anot jos, kino kūrėjams teko labai nelengvas uždavinys – įvairiems legendinės ginekologės gyvenimo aspektams būtų galima skirti ir tris ar keturis filmus.

Legendinę ginekologę filme „Meilės menas“ vaidino aktorė Magdalena Boczarska.

Rašydama knygą ji ne tik sklaidė senus M. Wisłockos užrašus, bet ir daug kalbėjosi su gydytojos dukra. Jos ryšys su mama, kaip užsimenama ir filme, nebuvo tvirtas. „Kai kurie stebėjosi – kaip taip, Michalina nebuvo gera motina? Na taip, nebuvo. Bet mes su dukra ir norėjome ją atskleisti kiek įmanoma tikresnę, tokią, kokia ji iš tiesų buvo, o ne tokią, kokią norėtume įsivaizduoti“, – aiškina V. Ozminkowski.

Ji prisimena vieną lemtingą sutapimą, leidusį atsirasti ir knygai apie M. Wisłocką, ir filmui. Ginekologės dukra daug metų namuose ieškojo mamos prisiminimų sąsiuvinio, bet niekaip nerado. Kai V. Ozminkowski ėmė kalbinti ją dalyvauti rašant knygą apie garsiąją gydytoją, vieną dieną ilgai ieškotas sąsiuvinis tiesiog užkrito M. Wisłockos dukrai ant galvos, pravėrus spintelės duris. Paskambinusi būsimos knygos autorei ji pasakė, jog tai – savotiškas ženklas: esą mama neprieštarautų, kad biografija būtų parašyta.

M. Wisłocka mirė 2005-aisiais. Gyvenimo pabaigoje ji jau nebebuvo nei seksualinio gyvenimo guru, nei milžiniško populiarumo lydima gydytoja. Prasidėjusi interneto era pakeitė daugybę dalykų, net ir gerokai sutrumpėjusį atstumą tarp įvairių seksualinės tematikos šaltinių ir auditorijos. V. Ozminkowski parašyta knyga vėl sugrąžino ją į lenkų visuomenės akiratį, kartu į viešąją erdvę iškėlė ir dalį klausimų, kurie po daug dešimtmečių vėl tapo aktualūs.

„Esu tikra, kad pagal šiandienę feminizmo sampratą M. Wisłocką galime vadinti feministe. Kita vertus, kai kurie jos patarimai ar idėjos feministėms neatrodytų patrauklios. Tačiau svarbiausia – kad ji buvo atvira, drąsi ir nieko nesmerkė, be to, visada palaikė moteris. Štai lenkės išėjo į Varšuvos gatves protestuoti dėl kontraceptikų įstatymo. Esu tikra, jei M. Wisłocka būtų buvusi gyva ir sveika, ji ten taip pat būtų buvusi “, – teigė V. Ozminkowski.